01
01 /
2011
„Magnificat“ viršelyje publikuojamas 1635 m. Rembrandto (Rembrandt Harmensz van Rijn) sukurtas piešinys „Išminčių pagarbinimas“, kuris saugomas Valstybinio muziejaus Estampų kabinete Amsterdame (Rijksmuseum). Baroko meistras tapė ir kūrė grafiką, kaupė savo piešinių kolekciją. Rembrandto kūryba buvo pripažinta jau ankstyvaisiais dailininko gyvenimo metais. Nesvarbu, apie kurią jo kūrybos sritį kalbėtume – ar apie paveikslus „Izaoko aukojimas“ (1635), „Nakties sargyba“ (1642), „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ (apie 1662), apie ofortų seriją „Trys Kryžiai“ (1653–1655) ar apie piešinių kompozicijas, – darbuose atsispindi dieviškoji ir žmogiškoji kūryba. Dailininkas savo tapybos ir grafikos darbų personažų išgyvenimus, maldas ir pasijas atskleidė ne tik siužetu, bet ir plastika, paremta chiaroscuro technika – šviesos ir šešėlių kontrastais, švytinčių ir prislopintų spalvų bei linijų vizualiomis struktūromis.
Rembrandtas gimė 1606 m. liepos 15 d. Leidene, Olandijoje. Jo tėvas buvo pasiturintis malūnininkas, tad galėjo sūnų išleisti studijuoti į Leideno universitetą. Ten Rembrandtas studijavo neilgai; pasirinkęs dailininko kelią, meno mokėsi privačiose dailininkų dirbtuvėse. Aptariamas piešinys „Išminčių pagarbinimas“ yra iš ankstyvojo, vadinamojo Amsterdamo, kūrybos laikotarpio (1632–1642), kai dailininkas bendravo su menų žinovu ir paveikslų pardavėju Hendricku Uylenburghu ir buvo vedęs jo dukterėčią Saskiją Uylenburgh. Pastarasis kūrybos laikotarpis paženklintas Rembrandto šeimoje gimusių trijų vaikų (užaugo tik vienas sūnus Titas), taip pat dailininko motinos ir žmonos Saskijos mirtimis. Sunkiai susitaikydamas su skaudžiomis netektimis ir vienišumu, Rembrandtas į savo dirbtuvę priimdavo vis daugiau mokinių, toliau kaupė meno kūrinių ir įvairenybių kolekciją. Laikui bėgant, dailininkas buvo priverstas atsisakyti teisės į Saskijos turtą, tad vėliau, iki pat savo mirties (1669 m. spalio 4 d.), kūrė įklimpęs į milžiniškas skolas, vėliau ir skurdo.
Galima manyti, kad piešinys „Išminčių pagarbinimas“ kadaise buvo viename Rembrandto asmeninės kolekcijos albumų. Kompozicija, nupiešta rudu tušu ir plunksnele, galėjo būti vieno Jėzaus Kristaus gyvenimo ciklo, kurį dailininkas nutapė 1632–1646 metais, paveikslo studija. Palyginus su kitais šio laikotarpio piešiniais, kompozicijoje matome figūras, perteiktas ekspresyviomis pulsuojančiomis linijomis, nuo ryškaus ir plataus pėdsako iki plono ir tirpstančio kontūro erdvės perspektyvoje.
Pagal tradiciją išminčių pagarbinimo scenoje šalia Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu yra vaizduojami trys iš Rytų šalies Jėzų pagarbinti atkeliavę išminčiai: Kasparas, Merkelis ir Baltazaras, atnešę Kūdikėliui dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Rembrandto piešinyje Evangelijos pasakojimas pateiktas netradiciškai. Švč. Mergelė Marija pavaizduota be aureolės – tarsi paprasta moteris, basomis kojomis, ilgais drabužiais su veidą pridengiančiu šydu. Ant kelių ji laiko netvirtai stovintį Kūdikėlį. Šiame piešinyje dailininkas vieną išminčių, iš pagarbos nulenkusį galvą, įkomponavo priešais Švč. Mergelę Mariją ir Jėzų. Išminčiaus, kaip besimeldžiančios ir Jėzų adoruojančios figūros atvaizdas, tarsi perduoda mums svarbią žinią, kad užgimė Jėzus. Kompozicijoje atskleistos jo ir Dievo Motinos su Kūdikėliu abipusio ryšio prasmės.
Rembrandto piešinyje Kūdikėlis Jėzus pavaizduotas tarsi ketinantis žengti pirmuosius žingsnius. Šis judesys įprasmina Dievo Motiną kaip didžiąją Padėjėją. Piešinyje regimas Jos švelnumas, šiluma ir rūpestis Jėzumi. Švč. M. Marija parodyta kaip motina, esanti ir būsianti šalia Sūnaus kiekvieną Jo gyvenimo akimirką. Šis atvaizdas gali būti lyginamas su Švč. M. Marijos litanijoje perteiktu įvaizdžiu – Dievo Motina kaip „Išminties sostu“ ir visų nuskriaustųjų, taip pat į ją besikreipiančių žmonių Guodėja. Šioje evangelinėje scenoje Švč. M. Marija gali būti suprantama kaip Bažnyčios Motina, tad ir kompozicijoje pavaizduotas išminčius yra tarsi pasiuntinys, šlovinantis Jėzų, krikščioniškojo tikėjimo ir krikščioniškosios meilės pavyzdys.
Dr. Neringa Markauskaitė
