01
06 /
2011
Regėdami atvaizdus, matome grynųjų formų raišką: vaiskių spalvų plotus ir linijas, reljefiškus aukso ornamentus, kurie sudaro įvairias figūras. Jas atpažįstame kaip tam tikras mus supančio pasaulio panašybes ir imame „skaityti“, regimus vaizdus siedami su žodžiais, sąvokomis, istorijomis…
Žomo Ferė (Jaume Ferrer II) paveikslas labai ankštai pripildytas stambių, rodos vos telpančių figūrų, kurių daugiausia jo šoninėse dalyse, o centrinė likusi pati erdviausia, skirta iš apačios į viršų nukreiptam, vertikaliam judesiui pabrėžti. Dėmesį patraukia Švč. Mergelė Marija su šv. Jonu ir tiesiai virš jų pagal centrinę paveikslo ašį įkomponuota uola su pėdų įspaudais. Paveiksle vaizduojamas momentas, kai 40-ąją Velykų dieną Jėzus paskutinį kartą pasirodė savo mokiniams ir, jiems bežiūrint, „pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo akių“ (Apd 1, 6-11).
Leidoje – Vakarų Katalonijos (dab. Ispanija) sostinėje – XV a. ketvirtame ketvirtyje gyvenęs meistras Jaume Ferrer II tokio siužeto atvaizdą sukūrė pasitelkdamas savo laikmečio gotikinei tapybai (dar vadinamai „internacionaline gotika“) būdingą puošnumą, dekoratyvumą, abstrakčios ornamentikos derinimą su realistinės tapybos pradais.
Švč. Mergelė Marija ir šv. Jonas – vienintelės pilnai pavaizduotos figūros, regime jas klūpančias vienas priešais kitą su sudėtomis maldai rankomis ir pakeltomis į dangų akimis, jų pečius gaubiantys apsiaustai sunkiomis klostėmis krinta žemyn ir minkštai banguodami užkloja kietos uolingos žemės grumstus. Kiti susirinkusieji pavaizduoti fragmentiškai, jie užstoja vienas kitą sudarydami gausaus žmonių būrio įspūdį, jų rankas slepia drabužiai ar kitos figūros, o kai kurių apaštalų buvimą kompozicijos gilumoje nurodo tik aureolių pusmėnuliai. Pars pro toto – dalies atstovavimas visumai čia gali būti atpažįstamas ne tik apaštalų, kalvoto peizažo, bet labiausiai – į dangų pakilusio Jėzaus atveju. Tik čia Išganytojo figūra ne pasislepia už kitų, ne panyra į pačios kompozicijos gilumą, bet pakimba viršutinėje auksinio dangaus sferoje tiesiai virš susirinkusių Jo mokinių galvų. Regime tik debesų gaubiamą Jėzaus drabužio kraštą ir pėdas, kurios smulkiais lyg raudonos uogos lašeliais dar varva atpirkimo krauju… Taip norėtųsi pamatyti visą reginį, visą pagrindinę evangelinio pasakojimo figūrą, bet jos nėra, ji tiesiog lieka už paveikslo tapybinės plokštumos, neregimame atvaizdo užribyje. Žinome, kad Jėzus nuo susirinkusiųjų akių buvo paslėptas debesies, tačiau Žomo Ferė paveiksle už rėmo, ne(pa)vaizduojamoje anapusybėje liko ir pats debesis. Taip Katalonijos meistro kūrinys vaizdžiai liudija, kad nuo mūsų akių lieka paslėpta ir tai, ką regėjo prie kalvos susirinkę apaštalai. Žvelgdami į paveikslą mes nematome to, į ką visi pavaizduotieji žiūri, bet žinome, kad jie regi vien paslaptį, stebi didžiausią stebuklą ir yra apakinti pačios Dievo veikimo akivaizdos. Todėl labai svarbu, kokie jie, tie paskutinieji Jėzaus palydovai ir klausytojai – pagrindiniai „Jėzaus dangun žengimo“ scenos veikėjai.
XV a. dailėje vos pradėjęs ryškėti realistiškesnis vaizdavimo būdas ir polinkis perteikti individualias išvaizdas čia patiria tikrą „įtaigos“ išbandymą: dailininkui reikėjo pavaizduoti ne tik Jėzaus paliktus stovinčius ir žiūrinčius mokinius, bet pačią jų stebėseną ir nuostabą, tą nuščiuvimą ar vaikišką sutrikimą, kuris apima visiškai nesuvokiant, kas vyksta… Naujųjų laikų erdvės iliuzijos paveiksle dar nėra, tik viduramžiškai plokščias fonas, kur vietovę vaizdu apibūdina trys uolos ir keturi simetriškai „pasodinti“ alyvmedžių krūmai. Pačios figūros su ornamentais kalinėtomis aureolėmis dar gerokai negrabios, bet užtat labai puošniai apsirėdžiusios, lyg iš Žomo Ferė laikų Leidos dvaro… Viskas atrodo gerokai netikroviška, perdėm šventiška ir kiek dirbtina, tačiau pati svarbiausia šio atvaizdo tikrovė sutelkta pavaizduotųjų veiduose. Žvelgiant į baltu nuometu išskirtą Švč. Mergelės Marijos veidą norisi teigti, jog paveikslas visų pirma vaizduoja būseną, kurioje džiaugsmas susilieja su liūdesiu ir stulbinanti nuostabos akimirka ištirpsta beribiame ilgesyje… Jauni ir seni, šviesūs ir tamsoki lyg uolos Jėzaus mokiniai stebi, kaip regima virsta neregima, kaip tai, kas žemiška ir žmogiška, tampa dangiška ir dieviška. Šio virsmo akivaizdoje iškalbinga Jėzaus pėdų simbolika. Jų pavaizduotos dvi poros: vienos – tuoj beišnyksiančios kartu su iškeliaujančiu dangun Viešpačiu atvaizdo viršuje, o kitos – įsispaudusios ant uolos paviršiaus jo centre. Pirmosios atstovauja tikram, gyvam ir amžinam Jėzui, o antrosios yra Jo buvimo šiapus pėdsakas, atvaizdas, relikvija – regimoji neregimos tikrovės dalis, negyvas, simboliu virtęs, bet regimas neregimos esybės, Išganymo vilties atvaizdas, o tiksliau – atvaizdo atvaizdas.
Dr. Tojana Račiūnaitė
