01
12 /
2011
Gruodžio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia nuostabiai švelnus „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ atvaizdas, 1907–1908 metais nutapytas dailininkės Marianos Stouks (Marianne Stokes).
Mariana Preindlsberger Stouks gimė 1855 metais Grace (Graz), Austrijoje. Dailę ji studijavo Miunchene, o laimėjusi stipendiją – Prancūzijoje, kur itin domėjosi realistine tapyba. 1884 metais Mariana ištekėjo už anglų peizažisto Adriano Skoto Stoukso (Adrian Scott Stokes). Vaikų sutuoktiniai neturėjo, tad tapydami keliavo po Europą, kol galiausiai apsistojo Anglijoje, Sent Aivso (St. Ives) menininkų kolonijoje. XIX a. paskutinįjį dešimtmetį Mariana susidomėjo Prerafaelitų judėjimu, kurio nariai įkvėpimo sėmėsi iš Italijos ankstyvojo renesanso menininkų kūrybos. Kaip daugumos šios srovės menininkų, jos kūryboje ėmė dominuoti religinis, portretinis ir istorinis žanras, kruopšti, detali vaizduosena, paremta natūros studijavimu ir stilizacija, biblinių temų sudabartinimu. Mariana Stouks laikoma viena svarbiausių Viktorijos laikų menininkių moterų Anglijoje, jos darbai ne kartą eksponuoti Londono Karališkojoje akademijoje. Tapytoja mirė 1927 m. Londone.
Dailininkė gyveno ir tapė tuo laikotarpiu, kai net ir religinėje dailėje, nuo seno sekančioje Tradicija, įsivyravo subjektyvizmas, asmeninis požiūris į objektyvias Bažnyčios tiesas ir dogmas. Pažvelkime į paveikslą dar kartą – ką jis mums gali atskleisti?
„Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ paveikslas nutapytas 1907–1908 metais Ragūzoje prie Adrijos jūros (tuometinė Dalmatija, iš dalies priklausiusi Austrijos-Vengrijos imperijai, dabartinė Kroatija). Dailininkė Mariją vaizduoja kaip jaunutę, paaugliško veido drovią merginą. Jos atvaizdas ne apibendrintas, idealizuotas, bet itin tikroviškas, portretiškas, mat tapytoja modeliu pasirinko vietinę merginą – kiek platoka nosimi, su duobute smakre, tačiau labai išraiškingų, švelnių ir… liūdnų akių. Mergina vilki tradiciniu Dalmatijos kostiumu – plaukus dengia baltas ištekėjusių moterų nuometas, pečius gaubia purpurinis vilnonis apsiaustas juodu pamušalu, pro kurį matomi raudoni, aukso gijomis siuvinėti marškiniai.
Marijos glėbyje, paguldytas ant kelių, guli Kūdikėlis Jėzus – taip pat portretiškas, apvalainų, kūdikiškai minkštų bruožų. Kaip ir Marija, Jis žvelgia tiesiai į žiūrovą, iškelta kaire ranka tarsi laimindamas mus. Kūdikėlis tvirtai suvystytas į baltus vystyklus, o Jo pečius ir galvą gaubia permatomas plonytis šydas, prilaikomas grakščių Marijos pirštų. Virš Marijos ir Kūdikėlio galvų nutapyti auksiniai apskritimo formos nimbai, it užpildyti žvaigždėtu dangumi.
Visą šią išorinę paveikslo ramybę sudrasko aštrūs tarsi spygliuota viela erškėčių stagarai ir puošnius nėrinius primenantys kmynų vaisių skėčiai, aukso spalva perskrodžiantys tamsmėlynį it nakties dangus paveikslo foną.
Paveikslas nutapytas labai tikroviškai (jis galėtų vaizduoti bet kurią motiną su kūdikiu), tačiau būtent šie auksuoti simboliai – aukso gijų ornamentas, erškėčiai, kmynai ir nimbai – suteikia jam jau kitą, dvasinį lygmenį ir tampa raktu į paveikslo mintį.
Marijai ant krūtinės esančiame aukso gijų siuvinėjimo ornamente, kaip kad dažnai moterų liaudies kostiumuose, yra užkoduoti Įsčių (S formos riestės ir nuo jų besileidžiantis trikampis) bei Gyvybės medžio (žiedais apsipylusios šakelės tarp jų) simboliai, kurie šiame konkrečiame kūrinyje tampa vienu iš pagrindinių prasminių akcentų. Sakoma, kad Rojuje augančio Gyvybės medžio vaisius gali padaryti žmogų nemirtingą. Čia gi pati Marija yra tas Gyvybės medis, nes jos įsčiose per tikėjimo fiat – „tebūna“ – buvo pradėtas ir subrandintas amžinojo Išganymo Vaisius – Jėzus Kristus. Įsčių simboliką sustiprina ir Kūdikėlį gaubiantis „paslapties šydas“, tarsi saugantis šį didį Įsikūnijimo slėpinį – Žodį, tapusį Kūnu, kad gyventų tarp mūsų (Jn 1, 14). „Tikrasis Gyvybės medis nėra toli nuo mūsų, kažkur prarastame pasaulyje. Jispastatytas mūsų viduje – ne tik kaip paveikslas ir ženklas, bet realiai. Jėzus, kuris yra Gyvybės medžio vaisius, pats Gyvenimas, tapo toks mažas, kad savo rankomis galime Jį apglėbti. Jis padaro save priklausomą nuo mūsų, kad mus išlaisvintų, išgydytų iš mūsų „parkritimo ligos“.[1]
„Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ (Lk 2, 10–11) Luko evangelijos dvasioje Kalėdos dažnai būna persmelktos džiugesio gaida, tačiau šiame paveiksle to nėra. Marijos ir Kūdikėlio veiduose – švelnumas, meilė, bet ne džiaugsmas – veikiau santūri rimtis ir nuolankumas Dievo valiai. Šią nuotaiką išskleidžia fone pavaizduotos erškėčių šakos ir kmynai. Erškėčiai – tradicinis Jėzaus Kančios simbolis, primenantis apie dygliuotų šakų vainiką, kuris kaip karališka karūna bus uždėtas Išganytojui Jam išjuokti per Poncijaus Piloto teismą. Sunkiau paaiškinti kmynų vaizdavimą. Tačiau vokiškai „kmynas“ yra „Kümmel“, fonetiškai tai skamba panašiai kaip „Kummer“ – sielvartas, širdgėla, liūdesys. Taigi, dailininkė paveiksle norėjo pabrėžti ne Kalėdų džiaugsmą, bet būsimą Jėzaus Kristaus Kančią bei Motinos Marijos, Jo atpirkimo dalininkės, skausmą bei sielvartą po Kryžiumi. Viešpats atsiuntė mums savo Sūnų mirtingojo žmogaus – šio Kalėdų Kūdikėlio – pavidalu, kad per Jo Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą būtų ištesėtas mūsų Išganymo pažadas. Tad kiekvienose Kalėdose yra ir Velykų stebuklo pradžia.
Užbaigti norėtųsi vėlgi popiežiaus Benedikto XVI žodžiais: „Velykos teologijos požiūriu yra liturginių metų širdis, o Kalėdos – žmogiškiausia tikėjimo šventė, nes leidžia giliausiai pajusti Dievo žmogiškumą. Niekur kitur, kaip tik prie prakartėlės, taip nepajuntame, ką reiškia, kad Dievas panoro būti „Emanueliu“ – „Dievu su mumis“, Dievu, į kurį kreipiamės „Tu“, nes Jį sutinkame kaip kūdikį. Tad Kalėdos, be kita ko, yra ir šventė, kviečianti mus meditacijai, vidiniam įsigilinimui į Žodį.“[2]
Dr. Rima Valinčiūtė-Varnė
[1] Benediktas XVI (Joseph Ratzinger), „Kalėdų palaima: meditacijos“. Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2007, p. 38.
[2] Ten pat, p. 7.
