01
03 /
2011
Kai apmąstai evangelisto Jono perduotą epizodą apie Jėzaus elgesį šventykloje (Jn 2, 13-22), apie prekiautojų išvarymą ir šventyklos pinigų keitėjų stalų išvartymą, pirmoji mintis visada yra apie tai, kad nedera šventykloje, tai yra Dievo namuose, prekiauti. Bet, pasižiūrėjus giliau, suvoki, kad Jėzus čia padarė daugiau. Šita šventykla – didelis, daug erdvių skirtingiems tikslams turintis statinys. Tie prekiautojai šventykloje nėra turgelis. Šitie parduodami gyvuliai – tai aukos Dievui, kurias įsigyja iš toli atkeliavęs piligrimas. Kai jis nori paaukoti pinigų, o į šventyklos iždą gali patekti tik švarūs pinigai, ant kurių nėra svetimo dievo – imperatoriaus – atvaizdo, pinigų keitėjai tuo pasirūpina, nešvarius, stabmeldiškus pinigus iškeisdami į šekelius. Jėzus įsisuka į aukų Dievui sferą, šitaip parodydamas, kad Jis pakeičia aukas ir jų prasmę.
Iš Jeruzalės šventyklos, kaip ir iš kitų religijų šventyklų, mes kartais perimame sampratą, kad bažnyčios yra Dievo namai. Reikia atkreipti dėmesį, kad pagoniškos šventyklos, kaip, beje, ir Jeruzalės šventykla, iš tiesų buvo suvokiamos kaip Dievo gyvenamoji buveinė. Todėl maldininkai keliaudavo, kad pabūtų Dievo ar dievų artumoje, paaukodami jiems deramą auką, prašydami pasigailėjimo už nusikaltimus ar jiems būtinos malonės. Gyvulių, pinigų, smilkalų, kvepalų aukojimas čia turėjo pakaitinę prasmę. Pradžios knygos pasakojime yra užuomina apie žmonių aukojimo pakeitimą gyvuliais (Pr 22). Gyvuliai, kaip ir kitokios aukos, čia atstodavo nusidėjėlį, maldininką. Vietoj manęs priimk, Dieve, šitokią auką… Altorius, auka ir jas aukojantis kunigas (kaip žmonių ir dievo tarpininkas) ir sudaro esminius klasikinės religijos bruožus. Pastebime, kad altoriai (paaukštinta, dievop pakylėta vieta) dažniausiai būdavo statomi ne pačiose šventyklose, bet priešais jas. Į pačią dievo būstinę užeiti galėdavo ne dievo garbintojai, bet tik tarpininkai – kunigai. Ir aukoti auką dievui teisę turėdavo tik jie. Štai kodėl šventyklos būdavo nedidelės. Erdvios būdavo šventyklų prieigos. Ne šventyklose, bet prie šventyklų rinkdavosi piligrimai.
Ką reiškia Jėzaus poelgis Jeruzalės šventykloje? Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo krikščionys supras, kad Jėzus kalbėjo apie savo kūno šventyklą. O tai reiškia, kad ant Kryžiaus altoriaus Jis, nors nebūdamas kunigu, kaip Vyriausiasis ir Amžinasis Kunigas paaukojo ne pakaitinę gyvulio auką, bet savo gyvybės, savo gyvenimo auką. Šitaip vieną kartą ir visiems paaukota auka užbaigia aukojimus. Todėl krikščionys gieda liturgijoje: „Kristus – ir kunigas, ir altorius, ir aukos avinėlis.“ Šitaip Jėzaus krauju pradedami nauji žmonių santykiai su Dievu. Per Jį, vienintelį tarpininką, mes drąsiai ir su pasitikėjimu asmeniškai kreipiamės į Dievą, kuris jau ne Absoliutas, Didžioji Tiesa, Aukščiausiasis Grožis ir Gėris, bet Tėvas. Ir ant savo gyvenimo altoriaus patys, kaip visuotinės ir bendrosios kunigystės Kristuje dalininkai, aukojame savo gyvenimo, darbų, kančių, džiaugsmų auką. Šventykla nereikalinga. Ar ne todėl Apreiškimo knygoje (21, 22) pasakojama apie tai, kad Dievas ir Avinėlis yra šventykla. Šventyklos yra tik įvaizdis.
Dievas nuo Jėzaus gyvena drauge su savo tauta. Štai kodėl krikščionys sveikinasi per savo įšventintuosius – Kristų atstovaujančius – tarnus: „Viešpats su jumis.“ Čia – nuolatinis priminimas Jėzaus pažado: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.” (Mt 18, 20) Štai kas yra Bažnyčia, graikiškai ekklezia – susirinkimas, arba, kaip sakytų mūsų broliai liuteronai – surinkimas. Jėzus mus surenka draugėn pabūti su Juo. Šitas buvimas bendrijoje drauge yra mokymo ir mokymosi, stiprinimo ir pasistiprinimo laikas. Šitaip Viešpats tarnauja mums. Štai ką reiškia bažnyčių pastatai. Nuo pat pirmųjų viešųjų krikščionių susirinkimų po Milano edikto IV a. bažnyčių pastatai vis rodo, kad čia gyvena Jėzaus išpažinėjai, besirenkantys į draugę broliai ir seserys švęsti savo Viešpaties, kartą ir visiems laikams perkeitusio santykius su Dievu. Iš Dievo priešo žmogų padariusį bičiuliu ir dar daugiau – įsūniu ir įdukra.
Kun. Artūras Kazlauskas
