01
02 /
2011
Konkrečiomis metų dienomis vis atmename Kristaus išgelbėjimo darbą. Tai ir yra liturginiai metai. Pasinaudodama laiku ir apeigomis Bažnyčia padaro taip, kad Jėzaus išganymas pasiektų šiandienos žmogų.
Liturginiai metai nėra idėjų ar švenčių seka, bet asmuo, tai yra prisikėlęs Jėzus Kristus, dovanojantis išganymo dovaną, kurią priimame švęsdami liturgiją. Taigi visų liturginių metų nepamainomas centras ir šaltinis yra Viešpaties Jėzaus Velykų slėpinys: kančia, mirtis, prisikėlimas ir išaukštinimas.
Pirmieji krikščionys nežinojo jokios kitos šventės, tik sekmadienį. Tą dieną švenčiame Viešpaties prisikėlimą. Todėl sekmadienis yra vadinamas „pirmaprade švente“. Tik II amžiuje aptinkame duomenų, jog speciali Kristaus prisikėlimo šventė buvo švenčiama nustatytą sekmadienį. Visi liturginiai metai sukasi apie savaitės ir metų Velykų šventes. Todėl gavėnia yra atsivertimo ir apsivalymo kelias tikinčiajam, trokštančiam pasinerti į metinių Viešpaties prisikėlimo iškilmių slėpinį.
Vis dėlto neįmanoma tiksliai pasakyti, kada, kur ir kokiu tikslu buvo pradėta specialiu liturginiu laiku ruoštis Velykų iškilmėms. Žinome tik, kad tai vystėsi lėtai. Kai kurios krikščionių praktikos leidžia nustatyti šešis gavėnios vystymosi periodus.
Pirmiausia buvo pasninkaujama Didįjį penktadienį ir šeštadienį iki II amžiaus. Ankstyvojoje Bažnyčioje prieš Velykas buvo pasninkaujama vieną arba dvi dienas. Tačiau atrodo, kad buvo pasninkaujama ne dėl pačios šventės, bet ruošiantis švęsti Krikštą, kuris švenčiamas išskirtinai per Velykų vigiliją. Pasninkauti turėdavo katechumenai, vėliau pasninkas tapo privalomas ir krikštytojui bei visai bažnytinei bendruomenei.
III amžiuje Romoje aptinkame vienos savaitės pasirengimo laiką. Sekmadienis prieš Velykas buvo vadinamas „Kančios sekmadieniu“, o tos savaitės trečiadienį ir penktadienį nebuvo švenčiama Eucharistija. Aleksandrijoje visą savaitę būdavo pasninkaujama.
V a. istorikas Sokratas pateikia informaciją apie IV amžiaus praktiką ruoštis Velykoms tris savaites. Šiomis savaitėmis buvo skelbiama Evangelija pagal Joną, nes joje gausu tekstų, pasakojančių apie Jėzų Jeruzalėje prieš Velykų šventes.
IV a. pabaigoje Velykoms ruoštis pradedama jau šešias savaites. Tie, kurie norėdavo būti sutaikinti su Dievu ir Bažnyčia, pirmąjį sekmadienį (vėliau trečiadienį prieš sekmadienį) pradėdavo atgailos kelią, kuris baigdavosi Didžiojo šeštadienio rytą sutaikinimu. Tokiu būdu atgailaujantieji sutaikinimui rengdavosi visas keturiasdešimt dienų. Iš čia ir lotyniškasis gavėnios pavadinimas Quadragesima. Atgailos kelias prasidėdavo asmeninio gailesčio ženklan priimant pelenus ir drabužius, pasiūtus iš maišo.
Galiausiai apie V a. pabaigą minimos pamaldos trečiadienį ir penktadienį prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį. Palaipsniui pelenais trečiadienį pradedami barstyti visi tikintieji. Nuo dabar senieji katechumenato etapai įgauna naujų bruožų. Laikas, kuriuo būdavo ruošiamasi iškilmingo budėjimo metu išgyvenamam Velykų Krikštui, sutampa su pasirengimu Didžiojo ketvirtadienio rytą sutaikinti nusidėjusiuosius. Tokiu būdu ir visi tikintieji, nors nebūdami nei katechumanais, nei atgailautojais, tapo šio intensyvaus laikotarpio dalyviais.
VI a. visa savaitė prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį tampa Velykų šventėmis, o pats ją pradedantis sekmadienis pavadinamas Quinquagesima, nes jis yra penkiasdešimtoji diena prieš Velykas. VI ir VII amžiais gavėnia dar pailgėja dviem sekmadieniais. Paradoksas: kuo ilgesnė gavėnia, tuo jos ypatybės mažiau pastebimos.
Vatikano II susirinkimo dėka gavėnios struktūra tampa paprastesnė, panaikinamas priešgavėninis laikas. Konstitucija apie šventąją liturgiją sako, kad dvigubas gavėnios laiko kaip krikšto priminimo arba pasirengimo jam ir kaip atgailos pobūdis, skatina tikinčiuosius uoliau klausytis Dievo žodžio bei atsidėti maldai ir šitaip nuteikia švęsti Velykų slėpinį. (Plg. Sacrosanctum Concilium, 109)
Gavėnios liturgijoje gausiau naudojami jai būdingi krikšto bei atgailos elementai, pabrėžiami visuomeniniai nuodėmės padariniai ir tikroji atgailos esmė – nuodėmės kaip Dievo įžeidimo atmetimas. Taip pat iškeliamas Bažnyčios vaidmuo atgailos vyksme ir raginama melstis už nusidėjėlius. Gavėnios laiko atgaila yra ne tik vidinė bei individuali, bet ir išorinė bei vieša, skatinami konkretūs atgailos veiksmai. Šventasis Velykų pasninkas Viešpaties kančios ir mirties penktadienį, o jei galima, ir Didįjį šeštadienį tarnauja tam, kad į Viešpaties prisikėlimo džiaugsmą būtų žengiama pakilia ir imlia dvasia.
Kun. Artūras Kazlauskas
