01
05 /
2011
Bažnyčia išgyvena Didįjį Velykų laiką, kurį švęsti pradėjo Velykų naktį krikštydama naujus savo narius ar prisimindama savo krikštą. Tad verta pasižiūrėti į vieną švenčiausių vietų bažnyčios pastate.
Neseniai skaičiau garsaus judėjų teologo knygą apie ritualinius žydų apsiplovimus. Šie apsiplovimai, apie kuriuos turime gausių liudijimų ir Šventajame Rašte, yra ir mūsų Krikšto pirmtakai. Knyga pradedama pasakojimu apie sovietų Rusijos miesto žydų šeimą. Autorius pasakoja apie didžiulį pasitikėjimą, kurį parodė jam šeimos galva po keleto dienų bendravimo. Sovietinio daugiabučio vonios kambario grindyse buvo atidaryta danga, slepianti brangenybę – miesto mikvah – baseinėlį. Juk neįmanoma būti žydu be apsiplovimų šaltinio. Sinagoga – susirinkimas – gali vykti bet kur, tačiau ritualiniams apsiplovimams skirta vieta yra ypatinga. Žydų religijoje mikvah apsiplaunama priimant žydų tikėjimą, moterys apsiplauna pasibaigus menstruaciniam ciklui, taip pat mikvah išplaunami naujai įsigyti indai švariam – košeriniam – maistui.
Mikvah svarba žydų religijoje primena mums apie krikštyklos svarbą krikščionių bendrijoje. „Prie svarbiausių bažnyčios dalių priklauso krikštykla, tai yra vieta, kurioje pastatytas krikšto šaltinis. Šioje vietoje švenčiamas krikštas, pirmasis naujosios Sandoros sakramentas, kuriuo žmonės, priėmę Viešpaties Kristaus tikėjimą ir gavę įsūnystės Dvasią, yra kviečiami tapti ir iš tikrųjų yra Dievo vaikai; panašia mirtimi ir prisikėlimu neatskiriamai suvienyti Kristuje, tampa jo Kūno nariais; Šventosios Dvasios patepti tampa Dievo Šventove, Bažnyčios nariais, „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, Dievo įsigytąja liaudimi“, – rašoma „Naujos krikštyklos palaiminimo apeigyne“.
Kas įvyksta priimant Krikšto Sakramentą? Kokia jo esmė, kokia prasmė? Apaštalų darbų knygoje (2, 37–41) iš esmės atskleidžiama Krikšto Sakramento teologinė prasmė: „Žmonės susigraudino ir ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‚Ką mums daryti, broliai?‘ Petras jiems atsakė: ‚Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Jums juk skirtas pažadas, taipogi jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas‘.“
„Tepasikrikštija.“ Krikštyti – baptizma – graikiškai reiškia panardinti į vandenį. Religijų tyrinėtojai pastebi, kad daugumoje religijų vanduo yra suprantamas kaip gaivališka, naikinanti jėga. Senuosiuose jūreivių pasakojimuose vandenynai dažnai įgauna baisių, naikinančių monstrų įvaizdį. Vien dėl to, kad šį monstrą sutramdo dieviškos jėgos, žmogaus gyvenimas gali tęstis ir vystytis. Dievas paruošia vietą žmogaus gyvenimui atskirdamas žemę nuo vandenų (pvz. Pr 1, 6–10). Pats Dievas dažnai kovoja su jūra ir jūros pabaisomis. Izraelio išlaisvinimas iš vergijos irgi susijęs su perėjimu per Raudonąją jūrą (Iš 15; Iz 51, 10). Maldose jūra tampa mirtinų išgyvenimų paveikslu (2 Sam 22, 5; Pr 2, 4–6 ir t. t.). Pati didžioji eschatologinė viltis yra ta, kad Dievas užmuš „slibiną, esantį jūroje“ (Iz 27, 1) ir kad „jūros daugiau nebebus“ (Apr 21, 1). Ne mažiau svarbus yra ir priešingas vandens supratimas – kaip gyvybės šaltinio. Taip vandenį geriausiai supranta dykumos tautos. Senovės Egiptas džiaugiasi turėdamas Nilą kaip dovaną. Klajoklių tautoms šaltinis ar oazė reiškia išgyvenimą. Vanduo, trykštantis iš uolos, gelbsti Izraelio tautą dykumoje (Iš 17, 1-7). Ne tik išgertas vanduo, bet ir prausimasis turi ypatingą reikšmę. Nešvara veda prie išmetimo iš bendruomenės, nusiprausimas nutiesia kelią atgal į bendruomenę. Kai kuriose tautose vandeniui buvo priskiriamas amžinojo gyvenimo, nemirtingumo teikėjo vaidmuo. Žinoma, kad senajame Egipte tas, kas nusiprausdavo Nile, būdavo sudievinamas. Prisiminkime raupsuotąjį Naamaną, pasveikusį išsimaudžius Jordane.
Iki trečiojo Bažnyčios amžiaus buvo paprotys krikštyti upėse ir kituose vandens telkiniuose. Vėliau buvo pradėtos statyti krikštyklos. Iš pradžių tai buvo keturių sienų statiniai, uždengti kupolais. Jie priminė mauzoliejus, o tai buvo įprastas ano meto kapų elementas. Idėja būti pakrikštytam Kristaus mirtyje šitaip įgavo regimą išraišką. Kai kurios krikštyklos buvo panašios į vonias ir pabrėždavo Krikštą kaip nuplovimą. Būtina pasakyti, kad šiuo periodu simboliai architektūroje naudojami gana atsargiai. Vis dėlto čia susiduriame su begaliniu troškimu architektūra išreikšti švenčiamus slėpinius. Šešiakampės formos krikštyklos išreiškė šeštąją savaitės dieną, kurią Kristus mirė, tuo tarpu aštuoniakampės simbolizavo aštuntąją, Kristaus prisikėlimo iš numirusių dieną. Dažnai šešiakampis šaltinis būdavo statomas aštuoniakampėje krikštykloje. Sarkofagų formos šaltiniai simbolizavo Krikštą kaip palaidojimą su Kristumi, o apvalūs – per Krikšto vandenį kylantį naują gyvenimą. Tokia ikonografija atspindėjo Bažnyčios mokymą apie Krikštą.
Iš Krikšto aprašymų, randamų Bažnyčios Tėvų raštuose, matyti, kad šio sakramento šventimas nebūdavo viešas įvykis. Susirinkusi bendruomenė bažnyčioje laukdavo pakrikštytųjų įžengimo, juos pasveikindavo. Pirmasis jų per Krikštą gautos kunigystės aktas būdavo dalyvavimas Visuotinėje arba tikinčiųjų maldoje ir Eucharistijoje. Krikštyklų statyba sustojo, kai sumažėjo suaugusių krikštijamųjų ir buvo pradėta krikštyti kūdikius. Dėl to šaltinis buvo perkeltas į bažnyčios vidų ir dažniausiai įrengiamas prie durų, kairėje pusėje. Jo buvimas netoli įėjimo visiems primindavo, kad tik per Krikštą įeinama į tikinčiųjų bendruomenę.
Tačiau Lietuvos bažnyčiose šiandien tik labai nedaug kur yra krikštyklos ir šaltiniai. Kadangi Krikštas yra viso krikščioniško gyvenimo pradžia, krikštyklos turi būti kiekvienoje vyskupo katedroje ir parapijos bažnyčioje. Kitose bažnyčiose jos įrengiamos tik su specialiu vyskupo leidimu.
Liturginiai nuostatai reikalauja, kad Krikšto šaltinis būtų nekilnojamas, meniškas, pagamintas iš taurios medžiagos, prižiūrimas ir sutvarkytas bei įrengtas taip, kad katechumenai galėtų būti krikštijami panardinant, idant išryškėtų visa krikšto ženklo vertė. Šaltinis gali būti ir trykštančios srovės formos, ir kaip vonia ar baseinas. Numatoma, kad esant reikalui vanduo galėtų būti pašildomas. Tradiciškai šaltinis yra prie bažnyčios durų kairėje pusėje. Kiekvienam į Bažnyčios susirinkimą įeinančiam tikinčiajam jis vis primins, kad tik per jį mes esame tapę Bažnyčios nariais, tik per šį vandenį, susijungę su Kristumi, esame kaip iš Bažnyčios įsčių atgimę naujam gyvenimui.
Kun. Artūras Kazlauskas
