01
07 /
2016
Asmenišką ir trumpą kasdienį pokalbį su Dievu gaivinanti malda bei padėka – tai pagrindinė Jozefo Israelio (Joseph Israëls, 1824–1911 m.) paveikslo „Piemens malda“, nutapyto 1864 m., tema. Žvelgdami į šį nuoširdų ir jautrų XIX a. realybės fragmentą ant „Magnificat“ viršelio, galime klausti: ką jis mums reiškia? Ar tai tik praeitį menantis vaizdas, ar tai ir mūsų, XXI a. žmonių, gyvenimo kasdienybė?
Žydų kilmės dailininkas J. Israelis gyveno Nyderlanduose, kur, kaip ir visoje Europoje, XIX a. vyko sekuliarizacijos procesai, tačiau vaizduodamas valstiečių buitį, jų skurdžią aplinką, tapytojas matė joje daug nepajudinamų pamatinių vertybių, kurias įtaigiai perteikė savo kūriniuose.
Dailininkas gimė Groningene, Nyderlandų Šiaurės Rytų provincijos mieste. Jo tėvas Hartogas Abrahamas Israelis norėjo, kad sūnus taptų rabinu, tad ankstyvas religinis auklėjimas ir Talmudo studijos paliko reikšmingą žymę jaunuolio asmenybės brandoje. Visgi Jozefas, pasipriešinęs tėvų valiai, ryžosi pasirinkti jam mielesnę – dailininko – profesiją. Dailės studijos, prasidėjusios gimtojo Groningeno miesto Minervos akademijoje, nuo 1845 m. buvo tęsiamos Paryžiuje, privačioje dailininko F. E. Piko (Picot) dirbtuvėje, bei tuo metu itin populiarioje Paryžiaus Dailiųjų menų akademijoje, kurioje dailininkas išmoko komponuoti istorinius daugiafigūrius paveikslus ir įgijo tvirtą profesinį pagrindą, kurį panaudojo sugrįžęs į gimtąją šalį. Jis pradėjo dalyvauti parodose, eksponuodamas kūrinius, perteikiančius Nyderlandų istorijos epizodus. Tai buvo nebloga kūrybinė pradžia, tačiau istorinė tapyba netapo jo didžiąja aistra, pelniusia tarptautinę šlovę. Keletas aplinkybių pakeitė dailininko pamėgtas temas ir kūrybinį braižą. Šiuos pokyčius galime sieti su sveikatos pablogėjimu, dėl ko jis 1855 m. paliko triukšmingą miesto šurmulį ir jėgų atgauti išvyko į nedidelį pajūrio kurortą bei žvejų kaimelį Zandevoortą. Kita aplinkybė – tapytojo pažintis su realizmo krypties dailininkais, atkreipusiais dėmesį į žemesnio socialinio sluoksnio žmonių kasdienybę ir vertinusiais plenerinę tapybą (atvirame ore), suteikusią jų kūrybai naujos jėgos.
J. Israelio laikas, praleistas Zandevoorte, stebint sunkų kasdienį valstiečių ir žvejų gyvenimą, nuolatinį skurdą ir kovą su audringa jūra, naujais motyvais ir emocijomis praturtino menininko kūrybą. Didingą ir dramatišką Nyderlandų istoriją išstūmė Zandevoorto gyventojų realybė, kartais jauki ir šeimyniška, kartais dramatiška ir niūri. Giliai išgyventas paties dailininko santykis su šiais žmonėmis leido jam sukurti ne išgalvoto, o tikro ir nuoširdaus jausmo prisodrintas žanrines kompozicijas, sulaukusias plataus atgarsio ir tarptautinio pripažinimo. Kitas jo kūrybinės biografijos etapas sietinas su 1871 m., kai dailininkas persikėlė gyventi į Hagą ir, ten subūręs bendraminčių būrį, suformavo vadinamąją „Hagos mokyklą“. Šios neformalios mokyklos atstovai laikėsi panašių kūrybos principų kaip ir jų lyderis J. Israelis, tapė realistiškus jūros pakrančių kraštovaizdžius bei žanrines scenas su valstiečių ir žvejų gyvenimo epizodais.
Žvelgdami į J. Israelio kūrinius meno tyrinėtojo akimis galime gėrėtis unikaliu tapybos braižu, atveriančiu emocinę scenų gelmę, drauge įvertinti ir glaudžias dailininko kūrybos sąsajas su prancūzų realizmo kūrėjais, olandų XVII a. peizažine tapyba ar net „rembrantiškojo apšvietimo“ psichologine įtaiga. Ne veltui dailininkas dažnai pavadinamas „olandiškuoju Milė (Millet)“, taip nurodant J. Israelio ir žymaus prancūzų realisto kūrybos tematinį panašumą, jautriai perteiktą vargingų žmonių gyvenimą. Dar XIX a. meno kritikai, vertindami J. Israelio kūrinius, juos lygino su Rembranto darbais dėl tiršto ir emocingo potėpio, šiltos spalvinės skalės ir ypatingo apšvietimo niuansų. Iš jo kūrinių sklindanti nepameluota emocija atrodė uždeganti net jaunajam Vincentui van Gogui, kuris viename iš laiškų broliui Teo rašė, kad J. Israelio, kaip J. F. Milė ir J. Bretono, darbuose brangiausias žmogaus perlas – jo siela, didinga jos vertė, taip akivaizdžiai atskleista, kad net galime justi evangelinį toną. Šie žymaus dailininko žodžiai puikiai tinka apibūdinti ir „Magnificat“ viršelyje mūsų regimą kūrinį „Piemens malda“.
Paveiksle įtaigiai atspindėta ne kartą Biblijoje minima kasdienės maldos galia. Pvz., Laiške kolosiečiams primenama: „Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami“ (4, 2), arba Pirmajame laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius ragina: „Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.“ (5, 18) Šių ir daugelio kitų Šventojo Rašto eilučių prasmė sudėta į J. Israelio paveikslą „Piemens malda“, kuriame regime jauną piemenį, akimirkai panirusį į padėkos maldą prieš pradedant valgyti kuklius pietus. Greta jo – jaunutė mergina, galbūt jo žmona, atnešusi maistą ir ramiu gestu pilanti kavą. Prie piemens kojos – tyliai tupintis šunelis tarsi saugo scenos ramybę, kurios nedrįsta sudrumsti net ir avelių banda. Tokiai idilinei ramybei pasiekti dailininkas pasitelkia dar renesanso meistrų, ypač Leonardo da Vinčio, pamėgtą trikampio kompozicinę schemą, siejamą su Dieviškosios Trejybės idėja. Tai toks komponavimo principas, kai kūrinio centre esančių figūrų išdėstymas primena trikampį. Šįkart trikampio viršūne tampa maldai palinkusi piemens galva, o kraštinės tęsiasi per merginos, žemės ir šunelio figūras. Toks kompozicinis sprendimas padeda išlaikyti scenos darną ir ramybę, o gilesne prasme gimdo pasaulio stabilumo, dieviškosios tvarkos pojūtį. Todėl dailininkui ir pavyksta taip įtaigiai prabilti į žiūrovo širdį.
Doc. dr. Aušrinė Kulvietytė-Cemnolonskė
