15
07 /
2016
Neatleidimas – baisus nuodas, užteršiantis dvasią, sukeliantis kūno bei psichikos ligas. Kai jaučiame skausmą ir negalime atleisti skriaudėjui, galvojame: „Palauk, Dieve, aš pats susitvarkysiu.“ Tačiau toks mąstymas – tai leidimas klestėti dvasios vėžiui ir žudyti mus iš vidaus. Vienintelė galimybė išsivaduoti iš nuoskaudų ir žaizdų – įsileisti į jas Dievą ir leisti Jam dirbti savo darbą – atleisti, gydyti, mylėti.
Rekolekcijų „Mylėti ir atleisti“ dalyviai išgyvena šią tikrovę. Ko žmogiškos jėgos, rodos, negali atleisti, Dievas gali.
„Jėzus ne tik mokė, bet ir gydė, išvarinėjo demonus. Šalinti kliūtis susitikti su Dievu, gyventi pilnavertį gyvenimą – tai Jėzaus darbas, kurį Jis atlieka ir šiandien“, – sakė Gerojo Samariečio bendruomenės narė, Aušros Vartų Marijos ir Šv. Teresėlės vienuolijos sesuo Brigita.
Ji – viena iš dvidešimties palydėtojų, per atleidimo rekolekcijas padedanti žmonėms ateiti pas Jėzų ir atverti Jam širdį.
„Atleisti – dieviška. Pagrindinis atleidimo rekolekcijų herojus yra Dievas, gydo Jis. Palydėtojas tik „paskolina“ savo ausis ir padeda žmogui įvardyti per gyvenimą įvykusius skausmus“, – pasakojo sesuo.
Ji tikino, kad atleidimo rekolekcijos – tai dalis kelionės, kurioje stiprėja mūsų pasitikėjimas Dievu.
„Nuostabu, kad atvažiuoja žmonės, labai stipriai įsikibę į Dievą, labai Jį mylintys. Jie tiek remiasi, pasitiki Dievu, nepaisant savo psichologinio trapumo, kad Dievas juos išplukdo“, – sakė vienuolė.
Svarbiausia – būti su Dievu
Atleidimas – tai ne savaiminis išgijimas, bet prisilietimo prie Dievo padarinys. Žinoma, Dievas leidžia likti neįvardytas.
Kartais Jis gydo ir žmogui nežinant, kad Jis tai daro. Kartą pas psichoterapeutą lankėsi viena mergina, patyrusi išprievartavimą. Tai sugriovė jos gyvenimą. „Atėjo vieną kartą ir tarė: aš jam atleidau. Psichoterapeutas įsitikino, kad jo kabinetas nėra sarkofagas, per kurį neprasiskverbtų Šventoji Dvasia. Tereikia geros valios – ir Dievas jau veikia“, – pasakojo palydėtoja.
Ir į rekolekcijas vieni atvažiuoja gydytis, o kiti – glaustis prie Dievo. „Dievas laimina abu atvejus. Bet svarbiausia nėra pagyti, svarbiausi būti su Kristumi. Mes ir mirsim sužeisti, traumos liks, nes tai nuodėmės geluonis. Nereikia tikėtis tobulumo. Džiaugsmas yra trapume. Krikščionybė yra paradokso religija: į gyvenimą – per mirtį, į laimę – per kančią. Jei atvažiuoju norėdamas visas išsivalyti – gerai, bet svarbus pats Viešpats Jėzus. Užtat kai vyksta rekolekcijos, už dalyvius labai daug žmonių meldžiasi“, – pasakojo vienuolė.
Maldos galia
Malda – labai galinga. Apie tai dažnai liudija ir rekolekcijų dalyviai. Vienose rekolekcijose per rytinį pasidalijimą viena moteris papasakojo sapną: „Lipu laiptais į tamsų rūsį, baisu, mane veda už rankos žmogus, kalbantis prancūziškai.“ Dalyviams nebuvo pasakyta, kad už juos meldžiasi ir bendruomenės nariai prancūzai.
Kartais žmogus nuoširdžiai stengiasi atsiverti Dievui ir prisiminti skaudžią praeitį, bet skausmas tiek giliai nustumtas, kad žmogus to nepajėgia. Tada sesės pradeda aukoti aukas už jį, daugiau melstis ir atsivėrimas įvyksta.
Sesuo Brigita prisiminė vieną labai ilgai trukusią atleidimo maldą, kai žmogus tik pačioje pabaigoje, paskutinę akimirką pasakė skaudžiausią dalyką. Palydėtoja įsitikinusi, kad toks blokų įveikimas yra karštų maldų vaisius.
Atsiduoda Dievui
Dažniausiai į rekolekcijas „Mylėti ir atleisti“ atvažiuoja žmonės, kurie nori atleisti, bet negali. Kiti atvažiuoja skendėdami tamsoje, nelaimingi.
Dalyviai prisimena kiekvieną skaudžią akimirką, kurią patyrė su artimaisiais ar mažai pažįstamais žmonėmis.
Atliekama anamnezė – padedama žmogui prisiminti vaikystės įvykius.
Atleidžiami gilūs įskaudinimai, vaikystės žaizdos, iš mamos ar tėčio patirta skriauda ar meilės trūkumas – nepriežiūra, atmetimas. Žmonės atneša Dievui smurtą, seksualinę prievartą.
„Per rekolekcijas visi verkia. Liejasi Dievo malonė. Žmonės eina iki pergalės – atleidimo“, – tikino vienuolė.
Savaitę trunkančiose rekolekcijose dalyviai daug meldžiasi, klausosi paskaitų, kalbasi su palydėtoju, atlieka išpažintį, o svarbiausia – kalba atleidimo maldą, per kurią atneša Dievui visas konkrečias situacijas, kuriose buvo įskaudinti.
Pasikeičia net veidai
Rekolekcijos skausmingos ir sukrečiančios, bet itin vaisingos. „Dievas per žmones atleidžia tokius dalykus, kurių, atrodo, neįmanoma atleisti. Yra stebuklingų istorijų, kaip žmonės, nuo pat vaikystės nepatyrę meilės, būna Dievo perkeičiami. Ir matau, kaip Dievo ranka jį visą laiką vedė, kaip Dievas išplukdė žmogų per gyvenimo sunkumus.
Mes po kiekvienos atleidimo maldos šloviname Dievą. Žmogus savo jėgomis negalėtų atleisti, bet atleidžia Jėzaus Kristaus vardu ir Jo meilėje“, – pasakojo sesuo Brigita.
Per atleidimą Dievas tarsi išlupa iš sužeistojo visus vidinius auglius. „Įvyko operacija“, – sakė viena rekolekcijų dalyvė.
Atleidimo vaisiai – labai įvairūs. Kai viską atiduoda, atveria Dievui, kai pripažįsta, kad nuo jų praeitis nepriklauso, žmonės keičiasi. „Prieš kelerius metus atleidimo rekolekcijose dalyvavusių žmonių net veidai yra pasikeitę. Jie būna prisipildę gerumo, švelnumo, džiaugsmo, net euforijos“, – pasakojo palydėtoja.
Žmonės išsiskleidžia, įgauna drąsos, priima ryžtingus sprendimus. Kai kas grįžta į tą pačią aplinką, pas tuos pačius agresorius, tarkime, motiną, kurią senatvėje reikia prižiūrėti. Tačiau net ir tai nebūna kliūtis. „Dievas perkeičia žmogaus vidų, žvilgsnį, suteikia jėgų atremti manipuliacijas“, – pasakojo sesuo Brigita.
Ilgas procesas
Rekolekcijos tampa rimtu postūmiu dvasiniame gyvenime, tačiau tai nėra magiškas ritualas, po kurio visi išeina šventi ir tobulai atlaidūs. Dvasinis gyvenimas – lėtas ir ilgas procesas.
Kartais Dievas neskuba iškelti visų skaudulių – žino, kad žmogus to nepakeltų, išprotėtų ar atimtų sau gyvybę. Todėl gijimo procesas tęsiasi ir po rekolekcijų.
Žmonės po atleidimo rekolekcijų (arba prieš jas) atranda ir „Gyvojo vandens“ programas ar „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijas, kurios taip pat skirtos vidiniam išgydymui. Kartais kelionė tęsiama padedant psichologui ar psichoterapeutui.
Labai retais atvejais bendruomenė leidžia antrą kartą kartoti atleidimo rekolekcijas – paprastai jos atliekamos vieną kartą gyvenime.
Po rekolekcijų žmogus savarankiškai su Dievu gali atleisti tai, kas iškyla atmintyje.
Atleisti kasdien
„Kasdien turime gyventi atleidimu. Pasaulyje vyksta įtempta kova. Atleidimas – viso gyvenimo darbas“, – aiškino sesuo.
Ji ragino išsiugdyti atleidimo įprotį. „Aišku, atleisti yra sunku. Bet jei praktikuoji, susiformuoja įprotis ir gyvenimas tampa laimingas, džiaugsmingas“, – kalbėjo ji.
Esame Dievo kviečiami nuolat šaukti Jėzų į žaizdą. „Svarbu atidaryti duris, o tada Dievas dirba savo darbą“, – sakė palydėtoja.
Neatleidimas – tarsi vėžys. „Neatleidimas kaip rūgštis suėda patį žmogų. Jis ardo šeimos santykius, asmeninį gyvenimą, žmogus užsisuka tamsoje, gali susirgti psichine ar fizine liga. Nors nukentėjęs žmogus turi teisę niršti, tačiau skaudžią kainą už tai moka pats. O atleisdamas jis išgelbsti ne tik save, bet ir tą, kuris sužeidė“, – aiškino vienuolė.
Atleisti esame kviečiami ir mirusiam žmogui. „Kaip nuostabu, kad mes tikime mirusiųjų bendravimą. Mirusiam žmogui irgi įvyksta išlaisvinimas iš padarytų nuodėmių. Susitaikyti su mirusiais labai svarbu. Dėl to rekolekcijose aukojamos mišios už geneologinį medį“, – pasakojo Gerojo Samariečio bendruomenės narė.
Kaip tapti palydėtoju
Dalis žmonių po rekolekcijų įstoja į Gerojo Samariečio bendruomenę, melžiasi, susitinka, studijuoja kartu. Kurie pajunta pašaukimą, gali tapti palydėtojais.
Kad turėtų šiek tiek psichologinių žinių, jie baigia Gyvenimo ir tikėjimo instituto (GTI) palydėjimo kursus. Taip pat reikia charizmos ir troškimo padėti kitam žmogui.
Dalyviams reikia mylinčių ausų, reikia žmogaus, kuris myli Dievą. Nepaniekinama psichologija, bet skiriamas dėmesys ir dvasiniam gyvenimui.
Prieš tapdamas palydėtoju, žmogus kviečiamas dvejus metus tiesiog melstis bendruomenėje ir atpažinti, ar jis kviečiamas būti palydėtoju.
Tada per rekolekcijas jie pradeda stebėti, kas vyksta, ir tik paskui palydėti. „Būtų gera, jei ką ši tarnystė patrauktų“, – sakė sesuo Brigita, mat palydėtojų labai trūksta.
Poreikis didžiulis
Gerojo Samariečio bendruomenę įkūrė prancūzas jėzuitas tėvas Eduardas Gueidanas (Edouard Gueydan). Vesdamas ignaciškas rekolekcijas jis pastebėjo, kad žaizdos ir neatleidimas trukdo žmonėms susitikti su Dievu. Taip jis sukūrė atleisti kviečiančią programą.
Kartu jis įkūrė ir ekumeninę Gerojo Samariečio bendruomenę. Prancūzas pažinojo Aušros Vartų Marijos ir Šv. Teresėlės vienuolijos seserį Rozaną. Dėka jų draugystės 2002 metais susikūrė Gerojo Samariečio bendruomenė Lietuvoje.
2004 metais įvyko pirmosios rekolekcijos. Per metus jos rengiamos keturis kartus, jose dalyvauja apie pusšimtis žmonių.
Šią vasarą Pavilnyje planuojamos dvejos rekolekcijos, tačiau vietų nebėra nuo balandžio. „Žmonės registruojasi daug anksčiau. Mes taip pat rašome papildomus sąrašus, jei kas iš pagrindinio iškristų. Tarkime, priimame 16 ir 7 turime papildomame sąraše“, – pasakojo sesuo Brigita.
Poreikis yra didesnis nei palydėtojų galimybės.
Rugsėjo pradžioje susirinks Gerojo Samariečio Taryba Lietuvoje ir atsižvelgdama į palydėtojams tinkamą laiką puslapyje www.atleidimas.lt paskelbs būsimų rekolekcijų datas.
Sigita Laniauskaitė
