01
01 /
2011
Laišką žydams skaitome pirmąsias keturias šių metų savaites. Tai ne per lengviausia Naujojo Testamento knyga! Iš pirmo žvilgsnio daug kas čia yra svetima ir sunkiai suprantama – nuolat kalbama apie sudėtingas Jeruzalės šventyklos aukų apeigas, minima daug mums ne visada žinomų Senojo Testamento veikėjų, ypač toks slėpiningas kunigas karalius, vardu Melchizedekas, ir visa tai autoriui turi simbolinę ir teologinę prasmę, kuri šių dienų skaitytojui tikrai nėra akivaizdi! Be to, autorius nesuprantamai pereina nuo teologinių mokymų prie moralinių paraginimų ir vėl atgal pagal tam tikrą Biblijos redagavimo logiką, kuri taip pat mums nėra visiškai aiški.
Ir dar reikia pridurti, kad skaitydami „Laišką žydams“ (kai kas dar prideda „šventojo apaštalo Pauliaus“) turime žinoti, jog visi šie tekstą apibūdinantys žodžiai tėra apytiksliai arba net neteisingi! Iš tikrųjų nuo pat pirmųjų amžių Pauliaus autoryste buvo abejojama – dėl didelių skirtumų tarp Pauliaus autentiškų laiškų ir Laiško žydams stiliaus bei teologijos. Adresatai taip pat lieka mums nežinomi, nes niekur nėra įvardyti, tik pagal turinį suprantama, kad tai tikriausiai buvo žydų kilmės tikinčiųjų bendruomenė. Taip pat daug diskutuojama, koks yra šio rašto literatūrinis žanras – ar laiškas, ar greičiau traktatas, ar pamokslas? Pastaroji hipotezė yra labiausiai priimtina. Laiško žanrui priklauso tik pačios paskutinės teksto eilutės (13, 22–25), kur autorius ragina kantriai priimti „šį raginimo žodį“… trylikos skyrių „žodį“! Tad neseniai vienas egzegetas Laišką žydams apibūdino šitaip: „Trumpas el. laiškas su labai ilgu prisegtuku!“
Tačiau būtų labai gaila, jei nuleistume rankas ir nepasistengtume įveikti sunkumų, kylančių skaitant šią Naujojo Testamento knygą. Iš tikrųjų ji yra nuostabi, nepaprastai turtinga, originali ir aktuali. Šiame įvade pabandysime nurodyti keletą raktų ir atkreipti dėmesį į kai kurias ypač įdomias teksto ištraukas. Nors autorius teologinį ir moralinį mokymą supina, kad būtų aiškiau, šiuos du Laiško žydams matmenis atskirsime.
1. Teologija
A) Mokymas apie Kristų – kunigą
Esmingiausias ir originaliausias šio teksto bruožas – kad tai vienintelis NT raštas, pristatantis Jėzų kaip Vyriausiąjį Kunigą ir išsamiai dėstantis šią kristologinę doktriną. Ką tai reiškia autoriui? Kunigas Senajame Testamente, kaip ir tradicinėse religijose, yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Jis yra paskirtas aukoti Dievui aukas nuo žmonių ir suteikti žmonėms Dievo palaiminimą bei nuodėmių atleidimą. Jėzus, kilęs iš Judo genties, ne Aarono, negalėjo būti kunigas pagal Izraelio tradiciją. Laiško žydams autorius supranta Jėzaus slėpinį Senojo Testamento kunigystės šviesoje, parodydamas, kokia unikali ir visa pranokstanti yra Jėzaus kunigystė.
Jėzus yra vienintelis tikras tarpininkas, nes Jis visiškai priklauso ir Dievui, ir žmonėms, Jis yra tobulai Dievas IR tobulai žmogus. Šios mintys išdėstytos pirmuosiuose 2 skyriuose (žr. pirmos eilinės savaitės skaitinius nuo pirmadienio iki trečiadienio).
Visų pirmą Jėzus yra SŪNUS, „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (1, 2–3, Laiško įžangoje), daug aukštesnis už visus galimus dangiškus tarpininkus (autorius turi omenyje angelus, kuriais labai domisi jo skaitytojai, o mes galime pagalvoti apie antgamtines būtybes, kurių knibždėte knibžda New Age literatūroje!).
Bet Jėzus taip pat yra ŽMOGUS, tas, kuris turėjo su mumis bendrą kūną ir kraują – žmogiškąją prigimtį (2, 14), tas, kuris net „paragavo mirties“ (2, 9), kuris „turėjo visa kuo tapti panašus į brolius“ (2, 17), kuris nesigėdija vadinti mus broliais (2, 11). Taigi, nors kunigystė Senajame Testamente buvo suprantama kaip išskirtinis luomas, atskiriantis kunigą nuo paprastų žmonių, Laiško žydams autorius atskleidžia, kad Dievo Sūnus yra kunigas savo visišku solidarumu su žmonija: „Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi.“ (2, 18) Kovojęs su baime, Jis gali išlaisvinti mus iš mirties baimės! Jis yra mums artimas: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį.“ (4, 15) Autorius labai pabrėžia Kristaus konkrečią fizinę ir dvasinę kančią: „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo.“ (5, 8) „Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių.“ (12, 2) Tokia yra Dievo solidarumo su mumis kaina. Taigi mūsų visuomenei labai aktualios ir priimtinos vertybės – solidarumas ir atjauta – padeda suvokti įsikūnijimo slėpinį, kurį ką tik atšventėme Kalėdų laiku. Taip pat Laiško žydams autorius, lygindamas Jėzų su Melchizedeku, Senojo Testamento kunigais bei kitais žymiais Izraelio tautos veikėjais, padeda mums, adresatams, geriau suprasti, kad jie yra Kristaus provaizdžiai, bet Jėzus radikaliai skiriasi nuo visų religinių vadų bei pranašų.
B) Mokymas apie Jėzaus auką: Kristus kaip kunigas paaukojo nepakartojamą, vienintelę tikrą auką
Šis mokymas užima centrinius 7–10 skyrius (t. y. nuo II eilinės savaitės trečiadienio iki III savaitės penktadienio). Autoriaus įžvalga čia irgi labai originali ir turtinga. Jėzaus mirtį ir įžengimą į Dievo garbę Prisikėlimu jis palygina su vienos labai reikšmingos Izraelio šventės apeigomis: „Yom kippur“, Permaldavimo, arba Susitaikinimo, dieną Vyriausiasis Kunigas įžengdavo į Šventų švenčiausiąją (vienintelį kartą per metus), apšlakstydamas ją gyvulių krauju už savo bei tautos nuodėmes. Kraujas Senajame Testamente nurodo gyvybę, taigi yra ypač šventas, o kraujo išliejimas – reikšmingas apvalymo nuo nuodėmės ir susitaikinimo su Dievu simbolis. Pats įžengimas į švenčiausiąją vietą simbolizuodavo žmonių artėjimą prie Dievo per šį apvalymą, tarpininkaujant kunigui. Laiško žydams autorius paaiškina, kad šios apeigos – simbolinės: jos buvo kartojamos kasmet, tai parodo jų laikinumą ir tik dalinį paveikumą. Be to, kunigai aukodavo svetimą kraują – gyvulių. O Kristus save patį aukojo, visą save, kūną, kraują ir laisvę. Jo visiškas klusnumas Dievui yra tikroji auka (žr. ypač 10, 1–10). Taip pat Jis įžengė ne į laikiną, žmonių pastatytą šventyklos dalį, o į pačią Dievo buveinę – dangų, mums visiems atverdamas tikrąjį kelią į Dievo artumą (9, 24; 10, 20).
Šie mokymai gali mums padėti suvokti, kas vyksta per Šv. Mišias: Kristus kaip kunigas atiduoda Tėvui vienintelį tobulą darbą – garbinimą, užtarimą ir savęs aukojimą. Mums yra sudabartinama Jo atperkančioji auka – Jo mirtis ir įžengimas į garbę. Tai yra „Naujoji ir Amžinoji Sandora“ (žr. III savaitės pirmadienio-šeštadienio skaitinius). Per Mišias, susivienydami su Sūnaus malda, esame pašventinti ir stovime su Juo pačioje Dievo šventoje Artumoje (9, 14; 10, 19). Ten jau esame „prie gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų… prie danguje įrašytųjų pirmgimių…“ (12, 22) Per Kristų mūsų kasdienis gyvenimas tampa šlovinimo auka (13, 15–16).
2. Moraliniai mokymai: ištvermė ir pasitikėjimas
Laiško žydams autorius rašo bendruomenei, šiek tiek panašiai į mūsų dabartinę Lietuvos Bažnyčią: ji yra jau ne pirmos kartos tikinčiųjų ir neseniai išgyveno didelius išbandymus – persekiojimus (plg. 10, 32–34 – III savaitės penktadienio skaitinys). Dabar jai reikia paraginimų ir net įspėjimų, nes ji pavargsta. Uolumas atšalo, kai kurie bendruomenės nariai apleidžia susirinkimus, kiti yra sutrikę, apskritai kyla reali tikėjimo atsižadėjimo grėsmė.
Autorius palygina šią bendruomenę su izraelitais, kurie dykumoje, jau būdami ant Kanaano šalies slenksčio, pasidavė baimei, nepasitikėjo Dievu ir atsižadėjo „poilsio“ Pažadėtojoje Žemėje (plg. 3, 7–4, 16 – I savaitės ketvirtadienio–šeštadienio skaitiniai). Jis ragina pasitikėti, atmesti gundymus ir drąsiai žengti pirmyn, sekant Kristumi. Turime Aukščiausiąjį Kunigą, kuris mums atvėrė kelią, kuris prieš mus perėjo mirtį, kuris dabar užtaria mus… ko mums bijoti?! Šiandien Dievo Žodis teisia ir įspėja kaip gyva Dievo kalba mums (4, 12–13), kad „neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus“ (6, 12).
Visas 11 skyrius, kurio ištraukas skaitysime nuo III savaitės šeštadienio, skirtas būtent šiems pirmtakams, kurie jau prieš Kristų gyveno tikėjimu. Verta skaityti visą šį gražų skyrių, norint suprasti, ką reiškia tikėjimas ir viltis, bei susipažinti su Senojo Testamento tikėjimo broliais ir seserimis. Šio mąstymo išvadas skaitysime IV savaitės antradienį: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų.“
Taigi, skaitydami Laišką žydams, įsižiūrėkime į Kristų, mūsų Brolį ir Aukščiausiąjį Kunigą, ir semkimės Jame ištvermės kasdienybės kovai!
Sesuo Benedikta Rollin RA
