01
02 /
2011
Moderniaisiais laikais pirmieji vienuolika Pradžios knygos skyrių sukėlė nemažai polemikos, ypač nuo tada, kai 1859 m. pasirodė Č. Darvino veikalas Rūšių kilmė. Mokslinė evoliucijos teorija suabejojo bibline „tiesa“, teigdama, kad gyvos būtybės pasirodymas buvo daug ilgesnio proceso padarinys, negu kad duoda suprasti toji Šv. Rašto ištrauka. Žinome, koks buvo to iki šiol tebesitęsiančio konflikto padarinys. Vis dėlto jau keletą dešimtmečių Bažnyčia kartoja, kad evoliucijos teorijos rezultatai neprieštarauja tikėjimo duotybei. Būtų įdomu dar kartą perskaityti apie tai kalbančią Katalikų Bažnyčios Katekizmo ištrauką (ypač Nr. 283–284). Ką tad stengiasi pasakyti Pradžios knygos tekstas? Kokia tiesa glūdi bibliniame tekste? Ką šis pasaulyje gerai žinomas tekstas gali šiandien pasakyti mums, krikščionims?
Tiesos pobūdis
Kiekviena senovės civilizacija, pasiekusi pakankamą sąmoningumo ir kultūros lygį, stengiasi atsakyti į kasdienę patirtį pranokstančius egzistencinius klausimus. Atsirandant filosofiniam ir teologiniam mąstymui, galioja viena bemaž universali taisyklė: tas mąstymas įgyja pavidalą pasakojimuose, mituose ir legendose, pateikiančiuose atsakymus į herojams kylantį klausimą. Tam, kad išsakytų egzistencijos pagrindą ir kilmę, žmogus pasakoja istorijas. Šią funkciją atlieka tiek graikų mitai, tiek Egipto ir Babilono pasaulio įkūrimo mitai. Pastarieji mums svarbūs tuo, kad smarkiai paveikė atsakymų į tuos pačius klausimus ieškančius žydus.
Žmonių pasakojimuose glūdi išminties ieškojimas ir atsakymas į pamatinį gyvenimo klausimą – senovės žmonėms tai buvo ir kilmės klausimas. Tam tikra prasme Jėzaus palyginimai atlieka tą pačią funkciją, ir niekas nė akimirksnį nesusimąsto, kad tie pasakojimai turi istorinį pagrindą! Mitų arba palyginimų tiesa – kitokia; ji yra gilesnė ir atsako į mokslui nepasiekiamą problemą. Eilėraščio ir legendų tiesa yra vienokio lygmens, o fizikos – kitokio!
Du į vieną istoriją sujungti pasakojimai
Iš tikrųjų Biblija prasideda ne vienu Sukūrimo pasakojimu, o dviem pasakojimais – beje, jie vienas kitam visiškai prieštarautų, jei juose būtų moksliškai pasakojama pasaulio ir žmonijos pradžia!
„Kunigiškame pasakojime“ (Pr 1), kurį žydų kunigai užrašė grįžę iš Babilonijos tremties, viskas kyla iš vandens. Iš pradžių tėra chaotiška pirmykščių vandenų masė. Dievas padaro tvirtą dangaus skliautą, atskiriantį viršutinius ir apatinius vandenis. Paskui jis suskirsto apatinius vandenis į vandenynus ir taip pasirodo sausuma. Žemė – tai salelė tarp vandenų.
Daug senesniame „jahvistiniame pasakojime“ (2 Pradžios knygos skyrius), užrašytame karaliaus Dovydo arba karaliaus Saliamono dvare (X a. pr. Kr.), atvirkščiai – viskas kyla iš žemės. Iš pradžių tėra sausa ir nederlinga žemė, nes dar nebuvo lietaus. Tada Dievas padaro, kad ištrykštų gėlo vandens šaltiniai ir upės, ir taip gali atsirasti žmogus bei gyvūnai. Žemė – tai oazė vidury dykumos. Pasakojimai apie Adomą ir Ievą (Pr 2–3), Kainą ir Abelį (Pr 4) bei Babelio bokštą paprastai priskiriami šiam „jahvistiniam“ autoriui.
Pasakojimai, kuriuose pasirodo Izraelio tikėjimas
Abu šie pasakojimai, kaip ir pasakojimai apie Babelio bokštą ar tvaną, yra pasiskolinti iš pagoniškų mitų, nuo antrojo tūkstantmečio paplitusių senovės Artimuosiuose Rytuose (Enuma Elish ir Atrahazio mitai bei Gilgamešo epas). Susidūręs su babiloniečių mitais apie pasaulio kilmę, Izraelis sukūrė ir savo istorijos viziją. Ji turi panašumų su tais didžiaisiais pagonių mitais, bet ir skiriasi nuo jų. Būtent tuo šis pasakojimas įdomus – jame randame pagrindinius Izraelio tikėjimo bruožus.
Šitaip pirmajame Sukūrimo pasakojime žydų monoteizmas pašiepia Babilono stabus: saulė ir mėnulis – jau nebe dievai ir deivės, o paprasčiausi „šviesuliai“! Palyginti su pagonių mitais, kūrinijos gerumas irgi būdingas bibliniam pasakojimui. Skirtingai negu tuose mituose, negatyviai atsiliepiančiuose apie sukurtąjį pasaulį, Pradžios knygoje Dievas žavisi užgimstančia gyvybe. Pasikartojantis motyvas „ir Dievas matė, kad tai gera“ skamba tarsi susižavėjimo giesmė. Taip Dievas Kūrėjas žvelgia į savo darbą. Tai įvaizdis, sušvelninantis Dievo galybės įspūdį švelnumo, romumo, begalinės pagarbos bruožais.
Antrasis Sukūrimo pasakojimas atsiriboja nuo babiloniečių Atrahazio epo. Babiloniečių pasakojime žmogus sukuriamas tam, kad dievams nebereikėtų vargti ir kad jis jiems dirbtų. Gi Biblijoje Dievas nesavanaudiškai sukuria žmogų ir paskiria jį kūrinijos šeimininku. Tiek vienu, tiek kitu atveju žmogus sukuriamas iš žemės ir iš dieviškojo elemento. Tačiau Babilono pasakojime jis sukuriamas iš nupuolusio ir nugalėto dievo kraujo – taip pačią žmogaus prigimtį paženklina tarytum pirmapradis prakeikimas. O Biblijoje žmogus tampa gyva būtybe, kai Dievas jam įkvepia savo paties alsavimą – jis gyvas Dievo alsavimu! Iš vienos pusės matome pesimizmą, iš kitos – optimizmą.
Galiausiai babiloniečių pasakojime dievai nuspręs tvanu sunaikinti žmoniją, nes ši drumsčia jiems ramybę. Žmonių likimas nusprendžiamas iš savanaudiško dievų išskaičiavimo. O Biblijoje Dievas nusprendžia užleisti tvaną dėl žmonių nedorumo, už kurį jie turi būti teisiami. Taip žmonės yra patys atsakingi už savo likimą ir nebepavaldūs permainingoms dievų užgaidoms.
Visumos struktūra
Babilonijos tremties laikotarpiu redaktorius surenka įvairius pasakojimus ir sulipdo juos į vieną istoriją. Prie tos istorijos apie pasaulio pradžią priduriama patriarchų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo istorija (Pr 12–50). Taip vienuolika pirmųjų Pradžios knygos skyrių tampa prieangiu, per kurį įžengiama į nepaprastą Izraelio tautos istoriją.
Paskutinis redaktorius sutvarko tekstą į šešis paveikslus ir keturis kilmės sąrašus, susiejančius kai kuriuos paveikslus tarpusavyje. Pirmiausia eina septynių dienų Sukūrimo pasakojimas (Pr 1, 1 – 2, 4), paskui – pasakojimas apie rojų ir nuopuolį (2, 4 b – 3, 24); toliau – Kaino ir Abelio bei pirmosios žmogžudystės istorija (4, 1–16), dar toliau – pasakojimas apie tvaną (6, 5 – 9, 17); pagaliau tekstas užbaigiamas Nojaus prakeikimais ir palaiminimais (9, 18–29) ir Babelio bokšto istorija (11, 1–9).
Ši įvykių seka aprašo, kaip žemėje ir žmogaus širdyje plečiasi nuodėmė ir blogis. Į visa, ką Dievas sukūrė, įsibrauna blogis ir smurtas: žalčio melas nugręžia žmogų nuo Dievo, sugadina sutuoktinių santykius, paskatina brolius žudyti vienas kitą. Kaino palikuonys išranda geležį, per kurią žemėje padaugėja smurto (žr. Lamecho keršto dainą, Pr 4, 23–24). Gan mįslingas santuokos tarp dievų sūnų ir žmonių dukterų epizodas (Pr 6, 1–4) byloja, kad peržengiama riba tarp Dievo ir žmonių pasaulio, tai liudija ir pasakojimas apie Babelio bokštą – žmonės savo bokštu nori pasiekti Dievą. Žmogaus nuodėmė ir puikybė viršijo saiką – dabar Dievas įsikiš!
Matydamas, kaip žlunga jo darbas, Dievas vėl paims vadžias į savo rankas. Pradžios knyga parodo, kad nelaimė – tai bausmė už padarytą nuodėmę. Biblija Dievo nusidėjėliui skiriamą bausmę pristato kaip būdą sustabdyti žmogaus išjudintą smurto procesą. Tvanas interpretuojamas kaip Dievo, atkursiančio sugedusį pasaulį, veiksmas. Vis dėlto dieviškoji bausmė niekada nebūna galutinė, ji nebūna be išeities: išvarydamas žmogų iš rojaus, Dievas pridengia jo nuogumą, padarydamas jam drabužį iš kailių (Pr 3, 21); nepaisydamas Kaino nuodėmės, Dievas jį paženklina žyme ant kaktos, apsaugosiančia jį nuo keršytojo (4, 15); tvanas nesunaikina visos žmonijos, bet duoda teisiajam Nojui misiją iš naujo pradėti Dievo darbą (6, 13). Dievas palieka galimybę atnaujinti ryšį su Juo, o tai reiškia žmogaus atsakomybę priimant dieviškąjį gailestingumą: žmogus sukurtas laisvas, o Dievas visada pasirengęs atnaujinti sandorą.
Gerasis ir gailestingasis Dievas
Šios istorijos tiesa – tai laisvo žmogaus pašaukimas gyventi bendrystėje su savo Kūrėju Jo jam duodamame pasaulyje. Dievas įsipareigojo savo kūrinijai, į kurią sudėjo savo gerumą ir šventumą. Tačiau Jis paskyrė žmogui užduotį tęsti ir užbaigti Jo darbą (Pr 1, 28–30). Blogio pasirodymas apsunkino žmogaus misiją. Dievas stengiasi sulaikyti blogį bei smurtą ir įpareigoja žmogų taip pat prieš juos kovoti. Dievas nekenčia blogio, kurio kilmė mums nepaaiškinama (žaltys pasirodo iš nežinia kur), tačiau Jis myli nusidėjėlį, nes jame yra Jo paties paveikslas. Dievas – tai teisėjas, pasmerkiantis blogį, tačiau mylintis žmogų ir esantis jo pusėje.
Būdamas Dievo paveikslas, žmogus gali pasipriešinti blogiui, kaip Dievas sako ir Kainui: „Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“ (Pr 4, 7) Tačiau Pradžios knygos istorija rodo, kad žmogui tai nepavyksta vienam: jam reikia Dievo gailestingumo, ir blogį nugalėti Dievas ir žmogus turi kartu. Žmogui taip pat reikia ir kitų. Žmonės gali sukliudyti sklisti blogiui gyvendami bendruomenėje, gyvendami tarpusavio brolybe ir bendryste. Todėl istorijos tęsinys rodo, kaip Dievas pasirenka vieną žmogų, Abraomą, tapsiantį laisvai pasirinkusių gyventi vienybėje su Dievu žmonių bendruomenės tėvu.
Brolis Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė
