01
03 /
2011
Abraomo vardas ir pašaukimas
(antrojo Gavėnios sekmadienio pirmasis skaitinys)
Abraomas (hebr. Aberaham – tautų tėvas) pradžioje turėjęs vardą Abramas (hebr. Aberam – tėvas išaukštintas), kuris buvo pakeistas pridėjus intarpą he (raidę h). Panašiai pakeičiamas ir Abraomo žmonos vardas – nevaisingoji Sarai tampa Sarah, kuri pagimdo sūnų Izaoką. Judaizme aiškinama, kad raidė he rodo Dievo galią, kuriančią pasaulį: ji du kartus pasikartoja Dieviškajame Varde, tetragramoje YHWH.
Dievo šaukiamas Abramas iškeliauja iš savo gimtinės Mesopotamijos. Abramo gyvenimas pirmiausia yra išėjimas: išėjimas iš Babilono vietovės (iš Ūro į Kaldėją link Harano, vėliau iš Harano link Kanaano žemės), taip pat išėjimas iš babilonietiškos civilizacijos, stabmeldiškos religinės praktikos palikimas. Šioje kelionėje Abramui teks gilintis į Dievo kūrimo slėpinius, kuriuos pats Dievas jam padės suprasti, ir jis bus pavadintas Abraomu. Abraomo vardas liudija Dievo išganymo pažado visuotinumą.
Abraomo istorijoje, papasakotoje Pradžios knygos 12–21 skyriuose, kaip pamatinė žinia iškyla Abraomo ir Saros nevaisingumas ir dieviškasis pažadas, skelbiantis patriarchui sūnų, gausius palikuonis (Pr 12, 2) ir tai, kad jame ras palaiminimą visos žemės tautos. Iš Abraomo gimusiai tautai bus duota Žemė ir šis pažadas Dievo yra patvirtinamas sandora (Pr 15, 1–21).
Tačiau pažado išsipildymui kyla begalė kliūčių: Sarą svetimtautis karalius paima į haremą (Pr 12 ir 20); Abraomo gyvybei iškils pavojus viename karo lauke (Pr 14). Pora norės „pagreitinti“ Dievo pažado išsipildymą (Pr 16); Abraomas ir Sara abejos sūnaus gimimo žinia (Pr 17 ir 18). Pagaliau pažadas išsipildys, kai gims Izaokas (Pr 21). Tai įvyks iškart po to, kai Dievas, prašydamas paaukoti Izaoką, sukels Abraomui abejonių dėl paties Dievo jam duoto pažado ir Jo ištikimybės.
Abraomo auka ir sandora
Abraomo auka aprašoma Pradžios knygos 22 skyriuje. Šis pasakojimas labiausiai žinomas iš Senojo Testamento pasakojimų, ir tuo pačiu labiausiai šokiruoja ir tikinčius, ir netikinčius. Daugelis šio teksto skaitytojų, žvelgdami į Abraomo laikyseną ir matydami jo nuolankų ir paklusnų rengimąsi paaukoti savo sūnų, bando kaltinti Dievą dėl šios dramatiškos padėties.
Jei atidžiai skaitysime šį Pradžios knygos skyrių, pastebėsime pasakojimo santūrumą: jokios Abraomo reakcijos. Iš tiesų jis net nebando derėtis su Dievu, kaip bandė daryti dėl teisiųjų, keliaudamas į Sodomą (Pr 18). Dar daugiau – jis Dievo net neprašo paaiškinti, kodėl turi atsisakyti to, kas jam brangiausia: sūnaus, kuris buvo duotas kaip dovana. Abraomas paklūsta ir aukoja. Patriarchas elgiasi taip pat kaip savo gyvenimo istorijos pradžioje, kai į jį kreipėsi Dievas: „Eik iš savo gimtojo krašto (…), į kraštą, kurį tau parodysiu.“ (Pr 12, 1) Beje, Dievo nurodymai pasireiškia ta pačia struktūra: „Nueik į Morijos kraštą (…), kurį aš tau parodysiu.“ (Pr 22, 2) Pr 12 skyriuje Abraomas turi palikti savo praeitį, o Pr 22 jis turi paaukoti ateitį, savo palikuonį. Ir abiejuose tekstuose jis pasiryžta veikti.
Ką jis galvojo? Ką jis sakė savo sūnui Izaokui? Šiuo klausimu tekstas lieka nebylus. Spengianti tyla paskelbia sunkiai pakeliamo įvykio eigą. Ji pertraukiama tik vienintelį kartą, Abraomui atsakant į sūnaus klausimą, kai šis stebisi, kodėl nėra avinėlio. Abraomas taria: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau.“ (8 eil.) Šis atsakymas dviprasmiškas: ar Abraomas viliasi arba žino, kad sūnus nebus paaukotas, ar du paskutinius eilutės žodžius mano sūnau reikia suprasti kaip patvirtinimą, kad jis bus tas avinėlis, tai yra, kad mano sūnus bus paaukotas vietoj avinėlio?
Abraomas nedaro nieko, kad laimėtų laiko. Jis ruošia aukurą, čia paguldo savo sūnų – iki šios akimirkos tekstas neperduoda ir jokios Izaoko reakcijos. Abraomas tiesia ranką, kad paaukotų sūnų Izaoką. Ir tik šią akimirką, kad pagaliau būtų išspręsta ši dramatiška padėtis, įsikiša Viešpaties angelas: Abraomas įvardijamas kaip bijantis Dievo, o sūnus pakeičiamas avinu (suaugusia avimi, o ne jaunu avinėliu), kurį Abraomas pamato įstrigusį krūme.
Ką šis pasakojimas sako mums?
Buvo žinoma, kad Izraelio tauta ankstyvaisiais laikais, kaip ir šalia gyvenančios pagoniškos tautos, kraštutiniais atvejais praktikavo žmogaus aukojimą (2 Kar 16, 3; 21, 6). Tad kaip reikėjo pasipriešinti šiam barbariškam papročiui? Veiksmingas priesakas tiems, kurie norėjo įtraukti žmonių aukojimus į izraelitų kulto praktiką, galėjo būti tik tada, jei pats Dievas šitai aiškiai atmes. Pr 22 skyrius pirmiausia tai ir patvirtina: pats Dievas uždraudė šią auką pakeisdamas ją gyvulio aukojimu.
Tačiau tik taip perskaitydami šį skyrių neatskleisime visos teksto gelmės. Vėliau, tremtyje, kitame savo tikėjimo etape, Izraelis išgyveno neviltį. Nejaugi Dievas pamiršo visus savo pažadus? Ar tautos ateitis turi būti paaukota ant asimiliacijos su babilonietiška kultūra aukuro? Šitaip buvo prisimintas Abraomas, kada jis, nepaisant aplinkybių, tampa pasitikėjimo Dievu pavyzdžiu. Abraomo tikėjimo Dievu patirtis nušviečia beviltišką bendruomenės situaciją, jie ir toliau jį laiko tebegaliojančio Dievo pažado garantu. Pagaliau Pr 22 skyrius perteikia patirtį Dievo, kuris tampa nebesuprantamu: nepaisant sandoros, Jis leido, kad Šventykla būtų sugriauta, o tauta – ištremta. Tuo pačiu pasakojimas apie Abraomo auką ir išbandymą mums iškelia klausimą: koks yra mūsų Dievo paveikslas? Ar mes norime matyti tokį Dievą, kuris atitinka žmogišką idealą: Dievas turi būti teisingas, tolerantiškas ir t. t., taigi Dievas pagal žmogaus paveikslą? Pr 22 skyrius mus pastato į akistatą su nepaaiškinamos kančios patirtimi ir parodo Abraomą – tikinčiojo paradigmą, kuris, patirdamas bet kokius išbandymus, atsiduoda Dievui.
Tik patyrus visiško atsižadėjimo dykumą, į kurią anksčiau ar vėliau žmogus gali patekti, Dievas leidžia išgirsti savo meilės kvietimą. Todėl ir krikščionys pakankamai anksti perprato ryšį tarp šio teksto ir Jėzaus kančios.
Kartais reikia neklausiant išgyventi Dievo tylą; nors ir sunkiai suvokiamą, tačiau tai kartu gali būti atsivėrimas Dievo malonei, kvietimas į Dievo artumą. Jėzaus slėpinys taip pat tebus išgyvenamas kaip tyla – tyli įsikūnijimo pradžia, ilga Nazareto tyla ir Dievo tylos išsipildymas ant Kryžiaus. Dievo kančios tyla. Tačiau ši tyla yra apgyventa, tai santykio su Dievu vieta, kurioje Dievas per Jėzaus Kristaus Gyvenimą, Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą tęsia žmogaus kūrimą.
Zita Tručionienė,
Panevėžio vyskupijos katechetikos centras
