01
08 /
2016
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmą popiežius Pijus XII paskelbė 1950 m. lapkričio 1 d. bule Munificentissimus Deus, tačiau šiuo antgamtiniu įvykiu tikėta nuo ankstyviausių laikų. Jau IV a. šv. Epifanijus (mirė 402 m.) trijų tomų veikale Panarion rašo, kad nieko tikro apie Marijos mirtį, kuri neminima Šventajame Rašte, negali pasakyti. Tačiau bet kuriuo atveju jos mirtis nebuvo paprasta, nes Dievo Motina yra be gimtosios nuodėmės. Pirmoji išsami istorija apie šį įvykį aprašyta V a. nežinomo autoriaus apokrifiniame veikale Transitus Sanctae Mariae. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų siužetas, pradėtas vaizduoti krikščioniškoje viduramžių Europos dailėje, itin klestėjo baroko epochoje.
Iš Venecijos kilęs dailininkas Džovanis Batista Tiepolas (Giovanni Battista Tiepolo, 1696–1770 m.) freską „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ Puretė oratorijai sukūrė 1759 m., paskutinį kartą viešėdamas Udinėje. Ši įspūdinga scena yra viena iš religinio ciklo, kurį nutapyti dailininkui padėjo sūnus Džovanis Domenikas (Giovanni Domenico), kompozicijų. Su Udinės miestu Tiepolą siejo ypatingas ryšys – čia arkivyskupo rūmams 1725–1729 m. jis sukūrė pirmąjį dailininką išgarsinusį ciklą, kuriame vaizduojamos Senojo Testamento pranašų ir patriarchų gyvenimo scenos. Tiepolas laikomas iškiliausiu XVIII a. dailininku, jo kūrybai būdingi įspūdingi iliuzionistinės tapybos efektai, dinamiškos, lengvos ir puošnios kompozicijos, vaiskios spalvos.
Tiepolo nutapytoje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų kompozicijoje iliustruojamas rašytinėje tradicijoje susiformavęs pasakojimas: apatinėje kūrinio dalyje, t. y. žemiškoje sferoje, vaizduojami prie Marijos karsto susirinkę apaštalai, o aukščiau – debesų ir angelų apsuptyje kylanti Dievo Motina. Tai viena populiariausių ikonografinių šio siužeto schemų, kuriai Tiepolas, tapydamas šviesiomis pastelinėmis spalvomis, suteikė džiaugsmo, dinamiško veiksmo, jam būdingo lengvumo ir skaidrumo įspūdį. Džiaugsmo atmosfera yra viena būdingiausių šio siužeto ypatybių. Visuose rašytiniuose šaltiniuose akcentuojamas džiaugsmingas Dievo Motinos žengimas į dangų: Pseudo Bonaventūra yra rašęs: „Tada mieliausiasis Jėzus Švč. Mergelę, Motiną savo mieliausią tvirtai apsikabinęs, giedant angelams į savo garbę palydėjo. Visiems angelams linksmai giedoti įsakė: Karaliene angelų, linksminkis! Aleliuja! Kuri dangaus nusipelnei! Aleliuja! Esi tu pagarbinta! Aleliuja!“ (iš Ziwatas Pona yr Diewa musu Jezusa Christusa…, 1759 m.). „Aukso legendoje“ tarp keturių teiginių apie tai, kaip Dievo Motina buvo paimta į dangų, taip pat išskirtas džiaugsmas: „Reikia pažymėti, kad šlovingoji Mergelė Marija buvo paimta į dangų ir išaukštinta pilnai, pagarbiai, linksmai ir pakiliai.“
Toks siužeto traktavimas buvo labai populiarus tiek XVII–XVIII a. Italijoje, tiek visoje Europoje ir turi savo priešistorę. Kaip minėta, ikonografinė schema susiformavo dar viduramžiais, tačiau baroko laikotarpio vaizdavimui akstiną davė Ticiano 1516–1518 m. sukurta kompozicija: viršutinėje paveikslo dalyje pavaizduota visafigūrė, angelų apsupta ir į dangų kylanti Marija, ją pasitinka Dievas Tėvas, o iš apačios šį vyksmą stebi prie karsto susirinkę susijaudinę, susižavėję ar sutrikę apaštalai. Debesų su angelais puslankis aiškiai padalija paveikslą į dvi dalis. O štai Anibalo Karačijo (Anibale Carraccio) pavaizduotas Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (1587 m.), kaip teigia garsusis ikonografijos tyrinėtojas Emilis Malis (Émile Mâle), pasakojimui suteikė neatremiamos galios ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Vienoje iš savo drobių jis pavaizdavo su nuostabiu polėkiu, tarsi paukštį į šviesą kylančią Mariją bei jos „skrydį“ stebinčius apaštalus. Ši drobė padarė didelę įtaką Peteriui Paului Rubensui, kuris nutapė ne vieną Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų siužeto variantą. Atrodo, kad A. Karačijo atvaizdas, tik jau kitas, sukurtas 1600–1601 m., įkvėpė ne tik Rubensą, bet ir garsų to meto dailininką – Gvidą Reni. Kaip ir A. Karačijo paveiksle, šio dailininko nutapytame Ėmimo į dangų siužete (1642 m.) išreikštas itin ekspresyvus, plačiai į šalis išskleistų rankų gestas. Nors rankas panašiai vaizdavo Ticianas ir Koredžijas (Correggio), kai kuriuose variantuose – ir Rubensas, tačiau A. Karačijas šiam motyvui suteikė išskirtinį akcentą, suformavo tradiciją, lengvai atpažįstamą vėlesniuose darbuose. Tiepolo kūrinys papildo šią didžiausių Europos tapybos meistrų sukurtų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų kūrinių grupę, kuriai dailininkas suteikė savito žavesio.
Dr. Aušra Vasiliauskienė
