01
08 /
2011
Šv. Mišių Žodžio liturgijoje Jozuės (Joz), Teisėjų (Ts) ir Rutos (Rut) knygoms skirta nedaug vietos, jos skaitomos vos 10 dienų. Tačiau tai nereiškia, kad jos yra be vertės. Bažnyčios Tėvai komentavo Jozuės knygą ypatingai atkreipdami dėmesį į pastarojo vardo panašumą su Jėzaus vardu ir dar daugiau – į panašias jų misijas: kaip Jozuė atvedė tautą į Pažadėtąją žemę, taip Jėzus Velykų paslaptimi įvedė pakrikštytuosius į būsimąją Karalystę. Kiekviena savaip šios trys knygos ruošė Izraelyje tikėjimą Mesijo – Dievo pasiuntinio – atėjimu ir įgijo didelę vertę Naujajame Testamente Jėzui atėjus.
Jozuės, Teisėjų ir Rutos knygos primena mums laikus tarp Išėjimo iš Egipto bei klajojimų Sinajaus dykumoje ir Karalystės įvedimo Izraelyje. Tai svarbūs perėjimo laikai, kuriuose ne tik tauta persikelia per Jordano upę į Pažadėtąją žemę, bet ir dar pereina iš dvylikos genčių sambūrio formos į vieningą tautą. Taigi tauta keičia gyvenamąją vietą bei pati pasikeičia stiprindama vienybę Sandora su Dievu (žr. Joz 24).
Jozuės knyga
Jozuės knyga – tai kanaaniečių žemės užkariavimo istorija. Pagrindinis veikėjas Jozuė, kuris Mozei mirus paskiriamas tautos vadu, perkelia tautą per Jordaną į Dievo Pažadėtąją žemę. Jozuės vardas „Dievas gelbsti“ išreiškia pagrindinę knygos mintį: Dievas per jį apreiškia savo galybę lydėdamas tautą kovose. Dievo paraginimai Jozuei, kurių apstu knygos pradžioje („Būk stiprus ir ryžtingas, aš esu su tavimi“ 1, 5. 6. 7. 9; 6, 27) iliustruoja Dievo meilę ir ištikimybę savo tautai. Savo ruožtu Jozuė yra įpareigotas užtikrinti tautos ištikimybę Sandorai su Dievu, o šia prasme Jozuės knyga yra natūralus Pakartotojo Įstatymo knygos, kaip Sandoros knygos, tęsinys.
Knygos tikslas – parodyti dabar ištremtai tautai, patyrusiai visišką nesėkmę (knyga baigta rašyti tremties į Babiloniją laikais), kad Dievas sėkmę užtikrina tuomet, kai tauta laikosi Sandoros. Praeityje Dievas ištesėjo savo pažadus, davė žemę, ir tai padarė galinga ranka sutriuškindamas priešus. Paskutinė Jozuės kalba tautai (24, 19–21) skaitytojui skamba skaudžiai, nes čia Jozuė nurodo galimo žlugimo priežastį: neištikimybė Dievui ir jo įsakymams. Todėl knyga yra savotiškas kvietimas sugrįžti į tų laikų pasiryžimą ir ištikimybę Dievui: „Mes norime tarnauti Viešpačiui!.. Viešpačiui savo Dievui tarnausime ir jo balso klausysime!“ (24, 21. 24).
Jozuės istorija parodo žaibišką ir galingą Kanaano žemės užkariavimą. Šiandienos krikščionis bus šokiruotas dėl dažno ir šaltakraujiško smurto. Įsitikinimas, kad „Dievas su mumis“, leidžia izraelitams brutaliai užimti savo žemes ir paskelbti kone šventąjį karą. Tačiau smurto priežastis – paaiškinti, kad anaiptol ne maža ir silpna tauta sunaikino visas pagoniškas čia gyvenusias tautas ir įsitvirtino jų šalyje, bet stipri Dievo ranka. Jozuės knygos tvirtinimas apie įspūdingą invaziją yra tikėjimo lygmens teiginys. Tuometiniai izraelitai buvo įsitikinę, kad kai Dievas su mumis, kai mes Jam ištikimi ir Jį mylintys, kitaip būti negali. Dar ilgas kelias iki to laiko, kada Jėzus apreiškė Dievą, mylintį geruosius ir bloguosius.
Čia verta paminėti Origeno (mirusio apie 253 metus) komentarą apie Jozuės knygą: garsus Bažnyčios Tėvas sugretina žemę, kuri yra galutinai dovanota, bet tuo pačiu metu nuolatinė kovų vieta, su krikščionio siela. Pastaroji yra jau susijungusi su Kristumi per Krikštą, tačiau tikrasis šventasis karas tebevyksta joje ir po Krikšto: „Kovą tau reikia savyje kovoti; savo širdyje turi griauti puikybės pastatus; tavo priešas stovi tavo širdies gilumoje.“ (Origenas, „Pamokslas apie Jozuę“ 5, 2). Kaip kanaaniečiai pasiliko Izraelyje, taip ir raugas auga Bažnyčioje iki pasaulio pabaigos.
Teisėjų knyga
Teisėjų knyga rikiuojasi Biblijoje kaip Jozuės knygos tęsinys: ji pasakoja kitą įsikūrimo etapą bei sunkumus. Tačiau Teisėjų knyga, rodos, yra daug archajiškesnė nei Jozuės knyga. Vienas skirtumas pasimato greitai: įsikūrimą Pažadėtoje žemėje Teisėjų knyga pristato daug realistiškiau negu Jozuės knyga: įsitvirtinimas šioje žemėje nebuvo toks staigus, kaip parodoma Jozuės knygoje, o tai labiau sutampa su archeologiniais atradimais. Čia priešai nuolat puldinėjo ir kelė pavojų, čia vieni ar kiti izraelitų klanai kovojo dėl tam tikro žemės ploto, čia skaitytojas supranta, kad išėjusi iš Egipto tauta toli gražu ne vieninga, kad skirtingos gentys turi ne tik panašumų, bet ir skirtumų, o kartais ir pretenzijų viena kitai.
Knyga sudaryta iš skirtingų literatūrinių pasakojimo tipų. Čia susipina pilni didvyriškumo pasakojimai ir meilės legendos, herojų žygiai ir kitokie įvykiai, tikėjimui kartais sunkiai suprantami. Nepaisant šios neaiškios tvarkos, viena teologinė žinia yra aiškiai išdėstyta pačioje pradžioje ir kartojama per visą pasakojimą: „Izraeliečiai darė, kas buvo nedora Viešpaties akyse, jie paliko Viešpatį, savo protėvių Dievą, išvedusį juos iš Egipto žemės, sekė kitais dievais iš aplinkinių tautų ir supykino Viešpatį. Viešpats užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos visur į priešų rankas, ir jie nebegalėjo daugiau savo priešams pasipriešinti. Jie buvo baisiai engiami! Tada Viešpats pažadino jiems teisėjus. Kai tik Viešpats pažadino jiems teisėjus, jis būdavo su teisėju ir išgelbėdavo juos iš priešų rankos per visą teisėjo gyvenimą. Bet, teisėjui mirus, jie atkrisdavo ir elgdavosi blogiau už savo protėvius!“ (2, 11–19) Tokia seka pasikartoja ir tęsiasi iki pat pranašo Samuelio (1 Sam 8).
Žodį „teisėjas“ turime suprasti daugiau ne kaip žmogų, sprendžiantį ginčus ir bylas, o kaip Dievo pasiuntinį savo tautai valdyti ir atstatyti teisybę jų naudai. Neatmestina teisėjo priekaištavimo tautai funkcija: kaip vėliau pranašų raštuose, Dievas bylinėjasi su savo tauta ir kaltina ją Jį apleidus. Vis dėl to Teisėjų knyga akcentuoja teisėjo gelbėtojo vaidmenį. Jis gina vieną tautos dalį – gentį – ir atkuria tikrojo Dievo kultą ir tikėjimą.
Knygoje pasakojama apie dvylika teisėjų, iš kurių šešių minimi tik vardai, šeimos, kilmės ir laidojimo vieta bei teisėjavimo metai. Jie yra vadinami mažaisiais teisėjais, nes knygoje jie aprašomi trumpai. Kiti šeši, vadinami didieji teisėjai, yra labiau žinomi. Visi skirtingi savo kilme ir veiksmais, bet dvylika jungia vienas bruožas: jie gavo tam tikrą misiją ir ją vykdo Dievo galybę.
Pasakojimas rodo, koks Dievas yra kantrus ir gailestingas, kaip jis veikia savo žmonių istorijoje per vieną konkretų žmogų, kuriame pasireiškia Jo galybė. Teologine ir dvasine prasme Teisėjų knyga ypatinga krikščionims, nes ji byloja apie tautos viltį, kad Viešpats atsiųs pasiuntinį savo tautos gelbėti nuo blogio (vidinio ir išorinio). Taip ir kiekvienas teisėjas yra Jėzaus (kurio vardas reiškia „Dievas gelbsti“) atėjimo provaizdis. Knyga augina dar nestiprią tautos viltį, kad Mesijas ateis savo gelbėti savo žmonių.
Rutos knyga
Rutos knyga savo turiniu siejasi su labai ankstyva Senojo Testamento istorija, todėl nuo seno jos vieta Senajame Testamente buvo paskirta po Jozuės ir Teisėjų. knygų. Nors neturi nieko bendro su tose knygose minimais kruvinais mūšiais ir karais, vis dėl to daugeliu kultūros ir tikėjimo bruožų Rutos knyga yra panašaus laikotarpio kūrinys.
Rutos knyga – pirma Biblijoje, kurios herojus – moteris (ar net moterys). Biblijoje moterys yra minimos daugelyje knygų ir dažnai turi nemenką vaidmenį (Sara, Rebeka ir kt.), bet čia pati knyga pavadinta moters vardu, o vyrai bei jų vaidmenys nereikšmingi. Po vyro ir sūnų mirties izraelitė Naomė grįžta į Judą su marčia moabiete Ruta. Ruta renka varpas Boazo lauke, Boazas ir Ruta susitinka klojime, Ruta išteka už jo ir susilaukia sūnaus, kuris taps Dovydo seneliu.
Moabo gentis, iš kurios kilusi Ruta, buvo amžinas izraelitų priešas, įsikūręs Izraelio pietuose. Įstatymas buvo juos atskyręs nuo tautos: „Joks moabietis nebus priimtas į Viešpaties sueigą. Net iki dešimtosios kartos nė vienas jų palikuonių nebus priimtas į Viešpaties sueigą.“ (Įst 23, 4) Rutos atėjimas pas Izraelį, jos draugystė su Naome (pats Rutos vardas reiškia „draugė“) ir jos atsivertimas yra tam tikras protestas prieš tokį atskyrimą. Tai galėtų būti net šios knygos tikslas. Rutos knygos autoriaus nuomone, identiteto išlaikymas nereikalauja apsistatyti sienomis ar atsiriboti nuo kitų; atvirkščiai, pagonys gali tapti Dievo tautos dalimi. Ruta, pagonė, tampa prisirišimo prie Dievo pavyzdžiu. „Neversk manęs palikti tave, sako Ruta Naomei, ir pasitraukti nuo tavęs, nes kur eisi tu, tenai eisiu ir aš, kur būsi tu, tenai būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas bus mano Dievas!“ (Rut 1, 16)
Dar reikia pabrėžti, kad Rutos knygos pabaigoje yra užrašyta Dovydo genealogija (4, 18–22). Ruta bus karaliaus Dovydo tolima promotė, o tai reiškia, kad Įstatymo smerkta pagonė tapo Dievo veikimo įrankiu. Jėzaus kilmės knygoje evangelistas Matas (Mt 1,5) mini ir Rutą, taip pabrėždamas krikščionio visuotinumą: moabitė Ruta, Dovydo prosenelė, yra per Dovydą ir Jėzaus promotė. Dievo įėjimas į istoriją yra visuotino pobūdžio: „Daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės Dangaus Karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.“ (Mt 8, 11)
Jauki ir idiliška Rutos knyga sušvelnina griežtą kitų tautų atmetimą ir neapykantą. Šalia vyriškų pasakojimų, pilnų karų ir kraujo, dygsta supratimas, kad Dievas švelnus ir maloningas viso pasaulio žmonėms, o šis supratimas ateina per moters pasakojimą.
Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė
