01
08 /
2016
„Su Dangaus Karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’. Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“
Palyginimas apie dešimt mergaičių yra įterptas į klausytojams gerai žinomą Jėzaus laikų vestuvių sceną. Santuoka anuo metu vykdavo dviem etapais. Pirmiausia jaunosios tėvas susitardavo su būsimu žentu dėl sumos, kurią gaus už savo dukrą. Tada, kai transakcija pasibaigdavo, buvo parengiamas viešas teisinis aktas, kartu reiškęs įvykusias sužadėtuves. Nuo to momento jaunieji jau tapdavo vyru ir žmona, tačiau dar neturėjo teisės kartu gyventi. Tik maždaug po metų įvykdavo vestuvės, apie kokias ir žinome iš pasakojimo apie Jėzaus padarytą ženklą Galilėjos Kanoje. Vestuvės prasidėdavo jaunosios paėmimu iš tėvo namų ir jos įvedimu į jaunikio namus, kur ir vykdavo pokylis. Jaunosios paėmimas būdavo labai iškilmingas. Jaunikis atvykdavo į jaunosios namus lydimas pabrolių, savo ruožtu pamergės išsirikiuodavo į procesiją su alyvų žibintais rankose nušviesdamos jauniesiems kelią. Deja, šiame palyginime jaunikis vėluoja. Žydų tradicijoje tai buvo priimtina ir netgi laikoma geru tonu. Jaunikio vėlavimas turėjo sužadinti dar intensyvesnį laukimą, dar didesnį mylimojo ilgesį. Atrodo, kad šiuo atveju jaunikio vėlavimas buvo pernelyg didelis ir visos mergaitės, tiek paikos, tiek protingos, belaukdamos pavargo ir užmigo. Jaunikis atvyksta tik vidurnaktį ir pažadina visas mergaites.
Įdomu pastebėti, kad šis palyginimas kalba apie jaunikį, apie mergaites, tačiau nieko nesako apie jaunąją sužadėtinę. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad palyginimas ragina budėti ir laukti, tačiau matome, kad visos mergaitės užmigo. Šį palyginimą galima nagrinėti dviem plotmėmis: Jėzaus ir evangelisto Mato. Jėzus kalba savo tautai – Izraeliui. Evangelistas Matas kreipiasi į krikščionių bendruomenę. Jėzus kalba apie išrinktosios tautos Mesijo priėmimą ir atmetimą. Išrinktoji tauta yra pasidalijusi. Mergaičių yra dešimt – tai yra visuotinumo simbolis. Tačiau ši visuma yra pasidalijusi – vieni priima Jėzų kaip Mesiją, kiti Jį atmeta. Pildosi Marijai – Jėzaus Motinai – Simeono ištarta pranašystė: Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys. Išrinktosios tautos sielą yra pervėręs kalavijas. Tauta Izraelis – išrinktoji Dievo sužadėtinė – yra suskilusi. Tuo tarpu evangelisto Mato krikščionių bendruomenė, gyvenanti 50 metų po Kristaus įvykio, yra pavargusi nuo laukimo. Pirmykštis entuziazmas blėsta. Krikščionys tikėjosi, kad Viešpaties Dvasia, išlieta ant kryžiaus, greitai transformuos visą žemę į Dangaus Karalystę, tačiau taip neįvyksta. Nežymūs pasikeitimai yra stebimi atskirose bendruomenėse, bet visuotinio Kristaus evangelijos priėmimo nėra. Todėl dalis krikščionių bendruomenės narių buvo apimta nusivylimo. Jų tikėjimo žibintai beviltiškai blėsta.
Šiame palyginime atsispindi evangelistui Matui brangi mintis apie krikščionių bendruomenėje nuolat pasitaikančius kvailius ir išmintingus narius, o taip pat ir apie pačiame žmoguje nuolat kovojančius priešingus polinkius: sekti paskui Jėzų arba gyventi pagal šio pasaulio vertybes, priešingas Evangelijai. Tai matome daugelyje jo Evangelijos palyginimų: apie sėjėją ir įvairius žemės tipus, apie rauges ir kviečius, apie tinklą su geromis ir blogomis žuvimis, apie du sūnus, nevienodai žvelgiančius į tėvo jiems pavestas pareigas ir skirtingai jas vykdančius. Žmoguje nuolat grumiasi du priešingi poliai. Panašiai yra ir šiame palyginime apie mergaites. Krikščionių bendruomenėje visada atsiras kokia kvaila mergaitė, kuri paėmusi mus už rankos siūlys lengvo ir nerūpestingo gyvenimo modelį – niekada nepaleisti iš akių savo naudos, niekuo nerizikuoti, visada eiti į kompromisus su šio pasaulio galingaisiais ir t. t. Mes nuolat esame gundomi elgtis kvailai, gyventi be Jėzaus, nesivadovauti Jo evangelija – tai reiškia pamiršti apie alyvą, reikalingą mūsų tikėjimo žibintams, kurie nušviečia mums kelią į gyvenimą. Tačiau mumyse gyvena ir protinga mergaitė, kuri pasiėmusi į savo indą alyvos kiekvieną dieną turi akimirką prisiminti tai, ką yra perskaičiusi, supratusi, išmokusi, patyrusi savo santykyje su Jėzumi. To neprivalo būti daug, bet pakankamai tam, kad galėtume uždegti mūsų gyvenimo žibintus, net ir tada, kai dėl kokio nors kvailo pokalbio su neprotingais žmonėmis, dėl beprasmiškos televizijos ar radijo laidos, jie būtų užgesę. Daugelio iš mūsų gyvenimas yra labai intensyvus. Įvairiausi degantys terminai, užduotys, kurias reikia žūtbūt laiku atlikti, atima iš mūsų brangų refleksijos ir tylos laiką. Nors išoriškai mes atrodome labai budrūs, viską žinantys ir visur esantys, tačiau viduje beviltiškai nyrame į gilų dvasinį letargą. Mums trūksta harmonijos, pusiausvyros, situacijos supratimo, atradimo to, kas yra svarbiausia, todėl elgiamės kaip paikos mergaitės. Nors fiziškai visos mergaitės užmigo, tačiau penkios iš jų dvasine prasme niekada nebuvo atsibudusios, todėl, nors ir buvo pasiėmusios žibintus, nesugebėjo pasiimti alyvos. Palyginime yra naudojami tie patys žodžiai, kokius aptinkame Jėzaus Kalno pamokslo pabaigoje pateiktame palyginime apie išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos, ir apie paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Palyginimas apie dešimtį mergaičių ne tiek kviečia budėti, kiek peržiūrėti mūsų pagrindinę gyvenimo nuostatą: kokia mergaitė – kvaila ar protinga – veda mus už rankos per gyvenimą. Šio palyginimo pabaigoje yra pateikiamas galutinis kvailo žmogaus gyvenimo nuostatų įvertinimas: Iš tiesų sakau Jums: aš jūsų nepažįstu!
Jėzus daugybę kartų buvo perspėjęs savo klausytojus apie kvailystės pavojus, kurie glūdi pasitikėjime vien savimi, vien savo pažintimis, vien savo ar savo draugų daroma įtaka. Net danguje pažintys negelbsti, dar reikia pažinti ir vykdyti Tėvo, kuris yra Danguje, valią: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’ Daugelis krikščionių šiandien vadovaujasi logika paikų mergaičių, kurioms pritrūko alyvos, ir prašo protingų pagalbos: duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta. Jie visiškai nesirūpina savo dvasiniu augimu. Galbūt kai kuriems atrodo, kad jų pažįstami, giminės galės jiems garantuoti vietą vestuvių pokylyje. Tačiau į Dangų neįmanoma pakliūti keliaujant svetimo automobilio priekaboje. Kiekvienas yra nepakeičiamu savo istorijos lokomotyvu, kiekvienas pats atsako už savo pasirinkimą. Kiekvienas pats privalo atsakyti į Kristaus kvietimą.
Palyginimas apie mergaites ragina atrasti savo krikščionišką tapatybę. Mergaičių tapatybė atsiskleidžia jų santykyje su Jaunikiu. Jos yra pamergės, jų užduotis yra pasitikti ateinantį Jaunikį. Krikščionies tapatybė išryškėja jo santykyje su Kristumi. Krikščionys (christianoi) tai žmonės, giliai surišti su Kristumi, tai žmonės, kurie nuolat išeina pasitikti Viešpaties. Šv. Ignacas Lojola savo fundamentalioje gyvenimo taisyklėje skelbia, kad žmogus yra sukurtas tam, kad Viešpatį Dievą šlovintų, Jį garbintų ir Jam tarnautų. Krikščionis yra žmogus, kuris tarnauja Kristui ir tarnaudamas Jam atranda savo tapatybę.
Paikos mergaitės ne tik nesugebėjo atlikti savo vaidmens, bet dar mėgino sukeisti Jaunikio ir savo tapatybės vaidmenis vietomis. Tai išreiškia jų prašymas: Gerbiamasis, atidaryk, čia mes! Tai reiškia, kad Jaunikis turi tapti kvailų mergaičių tarnu, turi joms patarnauti, atidarinėti duris, tuo tarpu Jo tapatybė yra būti Viešpačiu, kuriam reikia tarnauti. Kai kurie krikščionys šiandien mėgina sukeisti vaidmenis, paversdami Dievą savo tarnu. Daug kam norisi užimti Dievo vietą ir veikti Jo vardu, prisidengiant Jo valia leisti savo įstatymus, nustatinėti gyvenimo taisykles, vertinti pagal savo kriterijus. Dievas jiems yra reikalingas vien savo egoistinių įgeidžių tenkinimui, o kai juos patenkina, Jis privalo vėl atsistoti už durų ir nuolankiai laukti, kol bus pakviestas. Tai yra didžiausia žmogaus kvailystė: troškimas būti kažkuo kitu, užimti kito vietą, iš esmės užimti Dievo vietą.
Krikščionis atranda savo tapatybę tik susitikęs su Kristumi. Pirmieji vienuoliai atsiskyrėliai manė, kad susitikimo su Dievu sąlyga yra susitikimas su savimi pačiu, savojo aš pažinimas. Kas savęs nepažįsta, tas nesąmoningai projektuoja į Dievą savo paties troškimus, lūkesčius ir išsižadėtus poreikius. Toks žmogus sudievina savo aš įvaizdžius ir neprisiliečia prie tikrojo Dievo esmės. Jis tiesiog gyvena iliuzijoje. Jis pats tampa sau dievu. Tas, kas save tikrai pažįsta, suvokia savo vietą santykyje su Dievu.
Mergaičių kvailystė glūdi taip pat ir tame, kad jos pačios nori spręsti apie susitikimą su Jaunikiu. Jos yra pasiruošusios susitikimui tik tada, kai joms tai tinka, o ne tada, kai Jaunikis ateina. Jos klaidingai mano, kad tai jos nustato veiksmų seką. Tuo tarpu apie tai sprendžia Jaunikis, kadangi tai Jis yra puotos šeimininkas. Jo atvykimo laikas priklauso tik nuo Jo paties, o ne nuo tų, kurie išeina jo pasitikti. Mergaitės klydo, nes nelaukė Jaunikio kaip to, kuris turi ateiti. Jos manė, kad jos pačios gali spręsti apie Jo atvykimo laiką. Joms atrodė, kad jos žino, kada Jaunikis ateis: jos buvo pasiruošusios tada, kada, jų manymu, Jis turėjo ateiti, o ne tada, kada Jis iš tiesų atėjo.
Neretai susitikimuose su Dievu mes mėginame nustatyti Jam tokį laiką, kuris mums atrodo pats tinkamiausias. Mes paskelbiame Dievui apie savo pasirengimą žvelgdami į savo darbų kalendorių ir nusprendžiame, kurią dieną ir valandą Dievas privalo ateiti ir kada išeiti. Vis dėlto apie savo atėjimo laiką sprendžia tik Dievas. Jis mėgsta užklupti netikėtai, Jis nesivadovauja jokiomis schemomis, o Jo kalendorius gerokai skiriasi nuo mūsų.
Kun. Vladimir Solovej,
Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapija
