01
09 /
2011
Vieną savo trečiadieninę katechezę, skirtą apaštalo Pauliaus bendražygiams Titui ir Timotiejui, popiežius Benediktas XVI apibendrina tokiais žodžiais: „Svarbiausia, kad Paulius pakvietė bendradarbius vykdydamas savo misijas. Jis lieka apaštalu par excellence, daugelio bažnyčių įkūrėju ir ganytoju. Vis dėlto aišku, kad nedarė visko vienas pats, o remdavosi patikimais asmenimis, su kuriais dalydavosi darbais ir atsakomybėmis.“ (2006 m. gruodžio 13 d. trečiadienio audiencija) Šalia Tito ir Timotiejaus, laiškuose dar minima daugybė kitų bendradarbių, kurių kartais žinomi tik vardai. Šie du nusipelnė Pauliaus išskirtinio dėmesio savo atvirumu patikėtoms misijoms ir ištikimybe didžiam apaštalui, o per jį ir jo skelbtam Kristui. Šį išskirtinumą liudija jiems parašyti laiškai, iš kurių šį kartą nagrinėsime Pirmąjį laišką Timotiejui.
Jaunasis Timotiejus ir Paulius
Apaštalų darbai pasakoja, kad keliaudamas po dabartinę centrinę Turkiją „Paulius atvyko į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus. Jo motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas graikas. Kadangi Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gražiai liudijo, Paulius panorėjo jį padaryti savo palydovu. Paėmęs apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.“ (Apd 16, 1–3) Timotiejaus vardas reiškia „tas, kuris gerbia Dievą“. Apaštalų darbai mini Timotiejų 6 kartus, tuo tarpu Paulius savo laiškuose jį cituoja 17 kartų. Timotiejus yra siejamas su Pauliumi įvairiuose laiškų įžanginiuose sveikinimuose. Visa tai rodo, kad Pauliaus akimis Timotiejus yra brangus mokinys. Apaštalas Paulius jam patikėjo svarbias misijas ir jame įžvelgė savo antrininką, kaip pats rašo Laiške filipiečiams: „Neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi.“ (2, 20) Čia pavartotas graikiškas žodis izopsychon tiesiogiai reiškia, kad Paulius ir Timotiejus darbuojasi būdami „tų pačių vidinių nusistatymų, tų pačių jausmų“.
Timotiejus lydėjo Paulių antroje ir trečioje jo kelionėse. Didysis apaštalas Timotiejui patikėjo mažiausiai 4 misijas: į Tesalonikus (1 Tes 3, 2–6), į Makedoniją (Apd 19, 22) ir į Korintą (1 Kor 4, 17; 16, 10; 2 Kor 1, 19); ketvirtoji misija – vadovavimas Efezo bendruomenei (1 Tim 1, 3), dėl kurio Paulius dabar ir rašo savo laišką. Tradicija laiko Timotiejų pirmuoju Efezo vyskupu.
Teisybės dėlei reikia paminėti skirtingas Biblijos tyrinėtojų nuomones apie Pirmojo laiško Timotiejui autorystę ir priskyrimui Pauliui. Vieni mano, kad jį Paulius pats yra parašęs po savo įkalinimo ir išteisinimo Ciesoriaus teisme Romoje (Apd 28). Šiuo atveju laiškas datuojamas apie 65 metus. Kiti teigia, kad laiškas parašytas kelis dešimtmečius po Pauliaus mirties, o tikrasis laiško autorius – vienas Pauliaus mokinys, siekęs atgaivinti dvasinį apaštalo palikimą krizės ištiktai Efezo bendruomenei. Vienu ar kitu atveju Pirmasis laiškas Timotiejui atspindi Pauliaus mokymą, tiesa, kiek kitokį negu kituose laiškuose, tačiau turintį visus pagrindinius apaštalo raštų bruožus.
Tikras ir netikras tikėjimas
Pauliaus raštas Timotiejui neturi labai aiškios tvarkos. Galima sakyti, kad trimis bangomis laiškas aptaria tris temas: truputį aptaręs vieną temą autorius pereina prie kitos, po to dar kitos, o galiausiai grįžta prie pirmos ir t. t. Šios trys temos ir sudaro laiško esmę.
Pauliaus rūpestis netikro mokslo apie Kristaus evangeliją plitimu užima nemažai vietos laiške (1, 3–11; 4, 1–5; 6, 3–10). Būdamas vietos Bažnyčios galva Timotiejus yra raginamas „kovoti šauniąją tikėjimo kovą“ (1 Tim 6, 12) ir „vengti tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų“ (6, 20). Jaunasis Pauliaus bendradarbis turi tramdyti klaidingo tikėjimo skleidėjus, kurie įsibrovė į bendruomenę. Iš laiško duomenų nelengva spėti apie klaidingo mokslo turinį, tačiau atsižvelgiant į Efezo miesto kultūrinę atmosferą bei istorinį kontekstą įmanoma apibrėžti kai kuriuos dalykus.
Efezas – didelis miestas tuometinėje Romos imperijoje, vadinamoje Mažosios Azijos provincijoje. Tai svarbus uostas, į kurį veda svarbūs Imperijos keliai. Dėl šios priežasties Efeze susitinka daug įvairių kultūrų ir tautų žmonių: čia vyrauja Artemidės – vaisingumo deivės kultas, jai pastatyta šventykla buvo tokia įspūdinga, kad laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų.
Efeze gyveno taip pat nemaža žydų bendruomenė, kurioje už nuopelnus Romos Imperijai kai kurie jos nariai buvo apdovanoti Romos pilietybe. Bendruomenė buvo gausi ir turėjo teisę susiburti religiniams tikslams. Atvykęs į Efezą Paulius apsilankydavo sinagogoje, kur, bent iš pradžių, susilaukė dėmesio (Apd 18, 19–21). Tačiau Efezas taip pat garsėjo burtininkų ir egzorcistų gausumu, ir, atrodo, nemažai palaikymo sulaukdavo iš žydų bendruomenės narių. Paulius stengėsi, kad žydai, įtikėjusieji Kristų, atsisakytų savo okultinių praktikų, o Apaštalų darbai mini, kad „nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimties tūkstančių sidabro drachmų“ (Apd 19, 19). Vis dėlto Pirmajame laiške Timotiejui esantys perspėjimai apie klaidinančius mokytojus rodo, kad Paulius iš savo bendruomenės visiškai neišrovė prietarų šaknies: kaltinama būtent tikėjimu prietarais ir mitologinėmis pasakomis bei iš to kylančiais „tuščiais plepalais“ ar „bobiškomis pasakomis“ (4, 7).
Kai kurių specialistų nuomone, Pirmojo laiško Timotiejui perspėjimai galbūt nukreipti prieš tą patį mokslą, kuris grėsė kolosiečių bendruomenei, beje, esančiai tame pačiame regione. Kolosų krikščionys buvo suvedžioti svetimų doktrinų, kurios bandė Kristų integruoti į sudėtingą hierarchinę dangaus galybių sistemą: anot šių teorijų, Kristus yra vienas tarp daugybės dangaus dvasių, galių ir valdžių. Kolosiečiams Paulius turėjo priminti Kristaus slėpinį: Jo įsikūnijimas ir dievystės pilnatvė esanti Jo kūne (žr. Kol 1, 19 ir 2, 9). Panašiai ir čia: „Kristus apsireiškė kūne, buvo Dvasios pateisintas, pasirodęs angelams, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę.“ (1 Tim 3, 16)
Darna Bažnyčioje
Antroji laiško tema padės atskleisti klaidos turinį ir skleidėjų identitetą. Paulius čia atkreipia Timotiejaus dėmesį į bendruomenės santykius ir kviečia stiprinti darną Bažnyčioje, ypač per pamaldas (2, 1–15; 4, 11 – 5, 2; 5, 22 – 6, 2; 6, 6–19). Iš visų patarimų įvairiausioms bendruomenės grupėms griežčiausiai Paulius kreipiasi į moteris, ypač našles. Paprastai šios eilutės prieš moteris kelia papiktinimą, nes suprantamos kaip įprastinis Pauliaus nusistatymas moters atžvilgiu. Vis dėlto teisingiau manyti, kad ši griežta pozicija kyla būtent dėl tam tikrų ryšių tarp netikro mokslo skleidėjų ir šių moterų. Jos – turtingos, kaip matyti iš kaltinimo nesaikingu pasipuošimu (2, 9), našlės, kurios „dykinėja bei landžioja po svetimus namus, ir ne tik dykinėja, bet plepa bei užsiiminėja niekais, tauškia, kas nedera“ (plg. 5, 13).
Panašu, kad Efezo bendruomenėje vyksta tai, kas paminėta Apaštalų darbuose: „žydai sukurstė maldingas bei kilmingas moteris, (…) sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių“ (Apd 13, 50). Galbūt netikri mokytojai ypač kreipdavosi į turtingas moteris, kad jas suvedžiotų ir pasisavintų jų turtą: iš čia ir kaltinimas, esą savo maldingumu jie siekia pasipelnymo (6, 5). Meilė pinigams yra net įvardijama kaip blogio šaknis (6, 10).
Šalia nurodymų moterims, našlėms yra ir eilučių, skirtų vergams, senesniems žmonėms, tėvams ir apskritai vyrams bei moterims, ypač pamaldų metu.
Laiškas, liudijantis apie Bažnyčios formavimąsi
Trečioji tema, kurią aptaria Paulius savo laiške, yra apie Bažnyčios formavimąsi. Vyskupo ir diakonų, vyresniųjų ir našlių tarnystė turėtų padėti visai bendruomenei augti tikrame tikėjime ir vengti tokių klaidų, kokios dabar jai gresia. O tam turi būti itin pasiruošę ir kruopščiai parenkami vyskupai, diakonai, vyresnieji ir našlės (3, 1–16; 5, 3–22). Autorius nesirūpina aprašyti kiekvieno paminėto luomo funkcijas bendruomenėje: tai tikriausiai žinoma Timotiejui ir jo ganomiems žmonėms. Visas dėmesis sutelktas į Bažnyčios tarno parengimą ir tinkamumą.
Būsimiems ganytojams – vyskupams – nurodyta jų misija: šeimininkauti ir mokyti bendruomenėje. Diakonams liepta būti išbandytiems, kad būtų pripažinti tinkamais eiti diakonų pareigas. Apie jų tarnystę (graikiškas žodis diakonein reiškia tarnauti) nėra konkrečių nurodymų, tačiau galima suprasti, jog jie talkino vyskupams. Kalbant apie vyresniuosius, galima spėlioti iš kitų laiškų (ypač laiško Titui), kad kai kurie vyresnieji buvo ir vyskupai, o visi vyskupai buvo vyresnieji. Galima taip pat spręsti iš teiginio „kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo“ (1 Tim 3,1), kad ši pareiga buvo labai vertinama, tikriausiai labiau nei vyresniojo. Dėl to ir vyskupai perspėjami apie galimą puikybę (3, 6). Vyresnieji turi rankų uždėjimo dovaną, kuri suteikia tam tikrą tarnystę bendruomenėje: tai atitinka šventimų suteikimą mūsų dienų Bažnyčioje.
Našlės turėjo Efezo bendruomenėje atskirą statusą. Paulius skiria našles, kurios neteko savo vyrų (tik kūniškai našlės – netikros), ir našles, kurios po vyro mirties pasiryžo aukotis ypatingu būdu Viešpačiui ir bendruomenei (tikros, žr. 5, 3). Jų konkrečią misiją Paulius apibrėžia taip: malda dieną ir naktį, svetingumas ir pagalba stokojantiems. Mes nežinome, kokio dydžio buvo ši grupė, bet iš eilučių kiekio, skirtų šiai grupei, bei iš jau aptarto kai kurių turtingų našlių vaidmens klaidos plitimui galima spręsti, kad tai įtakinga ir gausi grupė Efezo bažnyčioje.
Timotiejaus misija ir Pauliaus patarimai
Kaip Pauliaus ankstyvųjų misijų laikais, bendruomenės yra kamuojamos tų pačių problemų: vidiniai nesutarimai tarp skirtingų grupių arba abejonės apaštalo ir jo bendražygių paskelbtu tikėjimu. Paprastai Paulius kreipdavosi tiesiogiai į visą bendruomenę aiškindamas rūpimą klausimą ir spręsdamas nesutarimą. Pirmojo laiško Timotiejaus laikais situacija buvo panaši, tačiau atsiradus bažnyčių hierarchijai Paulius dabar rašo savo buvusiam bendražygiui Timotiejui, „savo vaikui tikėjime“ (1, 2), tapusiam Efezo bendruomenės ganytoju. Pats Timotiejus perduos apaštalo nurodymus. Šis laiškas – asmeniniai patarimai ganytojui apie tai, kaip turėtų būti ginamas tikėjimas („O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą – tikėjimą“ (6, 20) ir tvarkomi santykiai Bažnyčioje. O kadangi šie du dalykai išlieka aktualūs visais laikais, Pirmasis laiškas Timotiejui – labai naudingas mums, kurie gyvename tokioje pačioje Bažnyčioje.
Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė
