15
10 /
2016
„Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.“ (Kor 1, 27) Šiuose žodžiuose savo pašaukimą atpažįsta „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė. Ji vienija proto negalią turinčius žmones, jų tėvus ir draugystės ieškantį jaunimą (ir ne tik). Visi kartu jie stiprina tikėjimą ir draugystę, atranda dovanas savyje bei kituose ir liudija pasauliui, kad kiekvienas Dievo kūrinys yra vienodai vertingas.
Ši ekumeninė krikščionių bendruomenė užgimė prieš 45-erius metus, kai Prancūzijoje buvo surengta pirmoji piligriminė kelionė, kurioje dalyvavo ir proto negalią turintys žmonės. Keturi tūkstančiai jų ir dar aštuoni tūkstančiai artimųjų ir draugų iš penkiolikos šalių susirinko į Lurdą. Pasibaigus piligriminiam žygiui, jo dalyviai ir toliau norėjo patirti Šventosios Dvasios prisilietimus. Piligrimystės organizatoriai Mari Helena Matjė (Marie-Helene Mathieu) ir Žanas Vanjė (Jean Vanier, „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas) pasiūlė ir toliau susitikinėti. Taip prasidėjo judėjimas, kuris šiandien vienija pusantro tūkstančio bendruomenių daugiau nei 80-yje pasaulio šalių.
Lietuvoje jis šiemet švenčia 25 metų jubiliejų. Mūsų šalyje į kasmėnesinius susitikimus ir kitus renginius renkasi dešimt bendruomenių. Keturios veikia Vilniuje, dvi Kaune, po vieną Klaipėdoje, Kretingoje, Marijampolėje, Šiauliuose. Vienuolikta kuriasi Panevėžyje. Viena bendruomenė vienija nuo 10 iki 40 žmonių. Naujos grupelės formuojasi, kai atsiranda norinčių gyventi pagal „Tikėjimo ir šviesos“ siūlomą dvasingumą.
Svarbiausia ugdyti tikėjimą
Šiose bendruomenėse bene svarbiausia yra tikėjimo kelionė. „Bendruomenė – tai vieta, kur auga žmonių su proto negalia tikėjimas“, – pasakojo „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių koordinatorė Lietuvoje Silvija Knezekytė.
Žmogus su proto negalia, kaip ir sveikasis, turi laisvą valią pasirinkti – tikėti ar netikėti. Visiems – tiek turintiems negalią, tiek jos neturintiems – tikėjimą reikia auginti. „Kartais mes manome, kad žmonės su proto negalia iš karto yra šventieji. Bet visi mes darome nuodėmių ir turime žengti šventėjimo keliu“, – aiškino koordinatorė.
Kiekvieno bendruomenės susitikimo svarbi dalis yra malda. Ji „Tikėjime ir šviesoje“ būna ypatinga, turinti daugiau vizualių simbolių, giesmės dažnai giedamos su gestais. Dažnai žmonės sustoja ratu ir iš rankų į rankas perduoda žvakę. Kas ją laiko, tas sako maldavimą, tada visi atliepia giesme ar kartu tariamu atliepu. „Taip meldžiantis atsiskleidžia tikėjimo augimas. Žmonės su proto negalia už ką nors padėkoja arba ko nors atsiprašo. Kiekvieną mėnesį pastebiu, kaip malda gilėja. Jei žmogus nekalbantis, iš žvilgsnio ir veido matau, kad jis meldžiasi“, – pasakojo Silvija.
Nauji bendruomenės nariai ne iš karto pajunta maldos „skonį“. Prieš keletą metų į bendruomenę atėjo mama su paaugle mergaite. Iš pradžių ji nesimelsdavo drauge, bet vėliau niekieno neraginama atsistojo į ratą.
Džiaugiasi dėl išpažinties
Tikėjimą bendruomenė augina ir kartu švęsdama Mišias. „Prisimenu vieną mergaitę su proto negalia. Ji dar nebuvo priėmusi Pirmos Komunijos. Kai mama priimdavo Komuniją, iš pradžių ji neidavo su ja prie kunigo. Bet po kurio laiko priėjo, kunigas ją palaimino. Pajutusi, kad tai yra geras, paėmė kunigo ranką ir uždėjo ją ant mamos galvos – taip paprašė, kad ir mamą palaimintų“, – jaudinantį vaizdą prisiminė S. Knezekytė.
Ji liudijo ir apie proto negalią turinčių žmonių troškimą atlikti išpažintį. „Susitaikinimo pamaldose su manimi buvo vienas mažiau kalbantis, nelabai savarankiškas bičiulis (taip bendruomenėje vadiname žmones su proto negalia – aut.). Žinojau, kad artimiausiu metu jis neturės galimybės atlikti išpažintį. Nužiūrėjau laisvesnį, mūsų bendruomenę pažįstantį kunigą ir bičiuliui pasiūliau, gal jis nori. Iki tol sėdėjęs ant žemės jis staigiai atsistojo ir mane džiaugsmingai pabučiavo, tada visu kūnu parodė – vesk mane. Nuvedžiau. Nežinau, kaip vyko išpažintis. Iš sutrikusio kapeliono veido mačiau, kad ne visai susikalbėjo. Bet bičiulio veidas švytėjo. Jis nebesėdėjo, bet kartu su visais atsistojęs šlovino Dievą. Malonė matėsi visame jo kūne. Jis iš tiesų buvo išlaisvintas. Mes – sveikieji – taip džiaugsmingai po išpažinties neatrodom“, – juokėsi Silvija.
Dievas veikia ne tik per protą, bet per širdį ir dvasią. „Mūsų protas kartais pristabdo širdį, uždaro duris Dievui. Mes, bičiulių draugai, atpažįstame tai būdami su jais. Štai vienas pavyzdys. Kartą automobilyje paklausėme bičiulės, ką ji namuose veikia. „Meldžiuosi“, – atsakė. „O už ką meldiesi?“ – vėl paklausėme. „Už valdžios vyrus“, – nesutriko bičiulė. Nebeaišku, kas protingesnis – ji ar mes. Jei norime geresnės valdžios, kodėl už ją nesimeldžiame? Galime pasimokyti iš tų, kurie (mūsų akimis) mažiau protingi“, – pasakojo bendruomenių koordinatorė.
Susiranda draugų
Žmonės su proto negalia bendruomenėje atranda draugų, atpažįsta savo gebėjimus ir juos atskleidžia. „Žmogus gali nekalbėti ir nepaeiti, bet jis vis tiek yra apdovanotas. Bendruomenė stengiasi tai parodyti ir pamatyti“, – pasakojo S. Knezekytė.
Kartais neįgalieji nustebina atradimais. „Aš esu reikalingas“, – sako bičiulis, atradęs, kaip labai jį myli draugai. „Vienas bičiulis bijojo maudytis ežere, bet bendruomenės stovykloje draugų įkalbėtas pabandė ir atrado, kad maudytis yra smagu“, – vasaros akimirką prisiminė koordinatorė.
Buvimas bendruomenėje neįgaliuosius moko bendrauti. Mažiau kalbantys pradeda dažniau atverti burną, vartoti daugiau žodžių, labiau save išreikšti. Nors bičiuliai lanko įvairius dienos centrus ar specialiąsias mokyklas, ten kalbėti ne taip drąsu, kaip su draugais.
Milžiniškas žingsnis į šventumą
Bičiulių draugai, kartais vadinami savanoriais, į bendruomenę dažnai ateina, norėdami padėti kitiems, bet pamato, kad patys labai daug iš to gauna. Atėję savanoriauti, žmonės pasilieka dėl draugystės.
Silvija į bendruomenę atėjo, kai suprato, kad greitai mokės bendrauti tik su kompiuteriu. Žmonės su proto negalia jai pasirodė pakankamai paprasti, kad moteris galėtų su jais kalbėtis.
Bičiuliai jai atveria kitokį žvilgsnį į Dievą, gyvenimą, vertybes. „Pamatai, kad vertinga ne karjera, pinigai, pripažinimas, bet gyvenimas, kiekvienas žmogus, kasdienybė, gyvybės dovana ir kad svarbu džiaugtis tomis dovanomis, kurias gauni čia ir dabar. Be to, bendruomenėje gauname ypatingai šiltą draugystę – gali grįžti į bendruomenę po dešimties metų pertraukos ir kažkas tave vis tiek prisimins su džiaugsmu taip, lyg būtum nebuvęs tik vieną dieną. Nesuvaidinta, nesumeluota draugystė. Pabuvę su bičiuliais, pradedame taip bendrauti ir su visais žmonėmis“, – pasakojo S. Knezekytė.
Bendruomenėje dėl bičiulių laisvumo ir kiti pamiršta savo kompleksus. „Nebijau nusigiedoti, nepataikyti. Bendruomenėje gali krėsti nesąmones ir nesigėdyti – žmogus su proto negalia mane priima tokią, kokia esu, ir džiaugiasi manimi, nebado pirštais į trūkumus. Tai – išlaisvinimas. Visi, kas yra bendruomenėje, atskleidžia savo dovanas“, – aiškino bičiulių draugė.
Bendruomenę ji taip pat vadino septynmyliais batais einant šventumo keliu. „Tai, ko nesugebėdavau paprastoje maldos grupelėje, kur galima pasislėpti už intelektualių svarstymų, pilstymo iš tuščio į kiaurą, „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenėje buvau priversta išmokti. Žmogus su proto negalia nesupras atsikalbinėjimų. Arba padarysi tai, ko reikalauja situacija – atleisi, priimsi kito trūkumus, suprasi, kodėl kenti, – arba išeisi iš bendruomenės, negalėsi joje išbūti. Žengi tokį žingsnį, kurio kitur nepajėgei žengti ilgus metus“, – pasakojo Silvija.
Tėvai patiria prisikėlimą
Proto negalią turinčių žmonių tėvams bendruomenė taip pat reiškia išlaisvinimą. Jie pamato, kad jų vaikai turi draugų, juose skleidžiasi vertingos dovanos. Tėvai atranda, kad vaiko liga nėra Dievo bausmė, atpažįsta savo vaikuose Dievo dovaną, patiria džiaugsmą ir prasmę auginti savo išskirtinius vaikus.
„Tėvams bendruomenėje sunkiausia. Ateina dėl vaikų, o patys kartais lieka užsidarę. Jei tėvai atsiveria, jie iš karto tampa šventais. Jie tada yra perėję kančią ir patyrę prisikėlimą“, – pasakojo S. Knezekytė.
Žinia, nėra lengva auginti vaiką su proto negalia. Visuomenė sunkiai priima standartų neatitinkančius žmones. Vis dažniau neleidžiama gimti žmonėms su „defektais“, tarkime, Dauno sindromu, šiuolaikinis mokslas leidžia labai anksti atpažinti šią negalią. „Išžudom labai laimingus žmones, kurie ir kitus gali padaryti laimingus. Įdomu, kad šis genetinis sutrikimas padaro žmogų itin optimistišką“, – aiškino Silvija. Ji įsitikinusi – žmonės su proto negalia yra dovana pasauliui, ir yra didelė klaida juos atstumti.
Evangelijos pantomima
Visame pasaulyje ekumeninė bendruomenė turi milijonus skirtingų veidų. Visgi šią įvairovę kai kas ir vienija. Bičiuliai, jų tėvai ir savanoriai-draugai vieningai apmąsto tas pačias temas. Kasmet vis kitos šalies bendruomenės parengia patarimų knygeles, kuriose pristatoma bendra metų tema ir pasiūlymai kiekvienam mėnesiniam susitikimui. Nuo rugsėjo prasidėsiančią programą šiemet parengė ukrainiečiai.
Mėnesiniuose susitikimuose pristatoma mėnesio tema, bendruomenė mažose grupelėse dalijasi, ką apie temą galvoja ir kaip gyveno praėjusį mėnesį. Būtinai meldžiasi, apmąsto Šventąjį Raštą. Kad žmonės turinčiam proto negalią būtų lengviau suvokti Evangelijos žinią – ištrauka suvaidinama. Tai vadinama Evangelijos pantomima. Kiekvieną susitikimą vainikuoja agapė – šventė su vaišėmis, žaidimais ir šokiais.
Susibūrus naujai grupelei žmonių, jiems siūloma atskira programa, kad jie geriau pažintų „Tikėjimą ir šviesą“ bei jos dvasingumą. „Mūsų bendruomenė paprasta – kalnų nenuversi, daugiau būsi drauge ir bendrausi, nei kažką stipriai veiksi“, – apibendrino S. Knezekytė.
Didžiausia šventė – Grabnyčios
Svarbi Lietuvos „Tikėjimas ir šviesa“ tradicija – ypatingai paminėti Jėzaus Paaukojimo šventykloje šventę, liaudiškai Grabnyčias. Šventė suruošiama vasario pradžioje.
Evangelijoje pagal Luką skaitome pranašo Simeono žodžius Marijai, kuriuos jis paaukojimo dieną sakė apie Jėzų ir ją: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ (Lk 2, 34b–35)
Tie patys žodžiai tinka bičiuliams, jų tėvams ir visuomenei. „Žmogus su proto negalia gimdamas perveria tėvų širdis ir tampa pranašišku ženklu, dėl kurio vieni suklumpa, kiti prisikelia. Šventėje susitinkame, švenčiame mišias, atliekame pantomimą, bendraujame, valgome, žaidžiame“, – pasakojo bendruomenių koordinatorė.
Kiekviena bendruomenė vasarą rengia savaitgalio ar savaitės stovyklas su malda, žaidimais, maudynėmis – visais vasariškais užsiėmimais. Vyksta rekolekcijos, formacijos seminarai, kurie skirti gilinti bendruomenės pažinimą. Juose galimybę pabendrauti tarpusavyje turi neįgaliųjų tėvai ir neįgalieji su draugais.
***
Norintys prisijungti prie „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės gali skambinti ar rašyti:
8 655 59 252, tslietuva@gmail.com
Daugiau apie bendruomenę galima rasti elektroninėje svetainėje www.ts.lcn.lt
