15
10 /
2016
Mūsų skaitytojus nuo šio numerio kviečiame žengti į „Magnificat“ maldos mokyklą – naujoje rubrikoje apie maldos svarbą ir būdus pasakos ne tik dvasininkai, vienuoliai, kunigai, bet ir paprasti tikintieji – mokytojai, vaikučius auginančios mamos, vieniši žmonės, ligoniai; besimeldžiantys nuo pat vaikystės ar neseniai atsivertusieji. Tegul jų liudijimai ir pasidalijimas padeda Jums atrasti laiko Dievui ir savą pokalbio su Dievu būdą. Rubriką pradedame benediktino kun. Kaziemiero Milaševičiaus OSB svarstymais apie maldą kaip troškimą.
Apie maldą ir jos svarbą žmogaus gyvenime
Gailestingumo metai – puiki proga pažinti, o kartu dar labiau pamilti Dievą Tėvą, turintį motinišką širdį. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija kiekvienam iš mūsų siūlo 14 skirtingų būdų praktikuoti gailestingumą artimui.
Septyni gailestingumo darbai kūnui: alkaną pamaitinti, trokštantį pagirdyti, nuogą aprengti, pakeleivį į namus priimti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti ir numirėlį palaidoti. Septyni gailestingumo darbai sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti ir melstis už gyvus ir mirusius. Tai 14 meilės raktų į žmogaus širdį.
Šiandien mes kalbėsime apie paskutinį gailestingumo darbą sielai – maldą. Melstis už visus, tai yra už gyvus ir mirusius (pro omnibus orare).
Krikščionį galėtumėte apibūdinti kaip tą, kuris nuolat budi ir meldžiasi, su ilgesiu ir nenumalšinamu troškuliu laukdamas Viešpaties atėjimo. Kitaip tariant, krikščionis – tai žmogus, turintis Dievo artumos ištroškusią širdį, o kartu turintis laiko Viešpačiui. Tai puikiai išreiškia šv. Siluano, rusų vienuolio, malda: Ilgisi Viešpaties manoji siela, ir aš Jo ašarodamas ieškau. Kaip galiu Tavęs neieškoti? Tu pirmasis pakilai ieškoti manęs ir leidai patirti savo Šventosios Dvasios apsilankymo saldumą, ir mano siela pamilo Tave.
Mus turi lydėti ilgesys tikrų, nepraeinamų dalykų. Ilgesys tik parodo, kad gyvenime mums kažko trūksta, trūksta esminio dalyko. Šiuo atžvilgiu, turtingo jaunuolio klausimas – ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? – yra kiekvieno iš mūsų klausimas. Ką turiu daryti? Pirmiausia turiu trokšti kai ko daugiau nei tai, ką siūlo šiandienos pasaulis.
Šv. Augustinas maldą apibrėžia kaip troškimą. Iš tiesų, krikščionis – tai tas, kuris trokšta, tai žmogus, visą gyvenimą ieškantis Dievo kaip savo vienintelio turto.
Kai kalbame apie maldą, mums iškyla pirma kliūtis – laiko stoka.
Savo kasdieniame gyvenime nuolat skubame ir mūsų malda neretai tampa: „Aš neturiu laiko.“ Neturiu laiko sau, neturiu laiko artimui, šeimai, vaikams, neturiu laiko ir Dievui. Kadangi norime turėti viską ir iš karto, tai jau nebemokame, o gal ir nebenorime sustoti, įsiklausyti, išlaukti… Tačiau jei nebemokame sustoti, išlaukti, esame tik vartotojai, linkę laikyti pasaulį ir gyvenimą savo nuosavybe. Tada laiko nebelieka ir Viešpaties paieškai.
Turiu jums gerą žinią. Jei mes ir neturime laiko maldai, Dievui, tai Dievas turi laiko mums. Jis ne tik turi, bet ir dosniai dovanoja mums savo laiką, save Patį. Dievas ne tik turi laiko, bet ir moka mūsų laukti: grįžtančių iš darbo, paskendusių savuose rūpesčiuose. Jis laukia mūsų „Akropolyje“, „Senukuose“, sporto ir sveikatingumo klubuose, vaikštinėjančių Bernardinų sode ar besitvarkančių namuose. Ar pastebėsime Jį? Ar pasveikinsime? Ar nusišypsosime Dievui?
Dar viena gera žinia: pats Dievas mūsų ieško. Jau Pradžios knygos pasakojime apie žmogaus nuopuolį nuskamba esminis Viešpaties Dievo klausimas besislapstančiam žmogui: Kur tu esi? 139 psalmėje psalmininkas nustebęs klausia: Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo? Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten, jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten. Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų, net ten mane vestų tavo ranka ir tvirtai laikytų tavo dešinė (Ps 139, 7–10). Dievas pirmasis eina ieškoti žmogaus, trokšdamas atnaujinti bendrystę, meilės santykį. Labai svarbu kiekvienam iš mūsų savo kasdienybėje išgirsti Dievo klausimą: Kur tu esi? Ne tik išgirsti, bet ir į jį atsiliepti.
Dievas nepavargsta ieškoti pražuvėlio žmogaus. Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters,[…] kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esame įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Ga 4, 4–6). Tai pagrindinė krikščioniškojo skelbimo tiesa. Dievas išeina ieškoti žmogaus, randa jį susipainiojusį savo egzistencijos erškėtyne, jį išvaduoja ir nešasi savo glėbyje lyg prapuolusią avelę (plg. Lk 15, 4–5).
Tačiau ir žmogaus širdis, ta augustiniškoji cor inquietum (nerami širdis), lieka visada gyva ir trokštanti Dievo. Troškimas išvysti Dievo veidą, pamatyti jį tokį, koks jis yra, nuolat juntamas visame Šventajame Rašte. Psalmininkas mus kviečia: Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!“ Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau! Neslėpk nuo manęs savo veido (Ps 27, 8–9a).
Dievas turi veidą, Jis yra mano „Tu“, su kuriuo galima užmegzti ryšį. Jis nėra įkalintas danguje ir tik iš viršaus stebintis žmones. Jis trokšta būti su žmogumi, palydėti jį gyvenimo kelyje, su juo bendrauti. Jūs turbūt manęs paklausite: Kaip pamatyti Dievą, jei jis neregimas?
Pirmoji vieta, kurioje ypatingu būdu atsiskleidžia Dievo veidas, yra pats žmogus. Pradžios knyga byloja, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Taigi ieškodami Dievo veido, mes kartu atrandame ir kas yra žmogus. Pažindami žmogų, atrandame Dievą. Žmogus yra pirmasis Dievo atvaizdas, paveikslas.
Su įsikūnijimu, įvyksta netikėtas posūkis, nes dabar galime regėti Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, veidą. Jėzus mums parodo Dievo veidą ir atskleidžia Jo vardą: Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!, sako Jėzus Pilypui (Jn 14, 9). Bet tam, kad galėtume regėti Dievą, turime pirmiausia pažinti tą, kuris gali mums Jį atskleisti, Dievo Sūnų, nužengusį ir apsigyvenusį tarp žmonių.
Tik Jėzui atėjus į žemę žmogaus širdis nuraminama kitu būdu: ne žmogus randa Dievą ir jame nurimsta, bet Dievas randa žmogų ir tuo jį nuramina. Atėjus Kristui į žemę ne mes einame Dievo link, bet pats Dievas ieško žmogaus tarsi pamestos drachmos ir ją atradęs labai džiaugiasi (plg. Lk 15, 8–9).
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
