08
08 /
2011
RUGPJŪČIO 8 D.
Mylintis visus ir visų mylimas. Jis visada kalbėjo su Dievu ir nuo Dievo.
Pal. Jordanas Saksonietis
Šv. Dominykas, Pamokslininkų, kitaip dar vadinamo Dominikonų, ordino įkūrėjas, yra šventasis, kuris „iš esmės prisidėjo prie Bažnyčios atnaujinimo“ (iš popiežiaus Benedikto XVI kalbos Generalinės audiencijos metu, 2010 02 03). 1216 m. įkurto keliaujančiųjų pamokslininkų ordino broliai, gavę iš popiežiaus išskirtinę teisę pamokslauti, pasižadėję vienuoliniam gyvenimui ir neturtui, įkvėpti ir sekdami savo Mokytoju šv. Dominyku, atliko ypatingus Evangelijos skelbimo ir sielų išganymo darbus erezijų varginamoje to meto Europoje. Šis didis šventasis primena mums, kad Bažnyčios širdyje visada turi degti misionieriška ugnis, kurios kaitra ragina nešti Evangelijos žinią tiems, kurie jos nėra dar girdėję, ir tiems, kuriems reikia ją naujai išgirsti.
Šaltiniai
Autorius dominikonas Jean- René Bouchet, parašęs Šv. Dominyko istoriją (Jean-René Bouchet, „Šv. Dominykas“, vertė E. Klimenka, Vilnius, „Aidai“, 2010) prasitaria, kad Dominyko gyvenimą pažįstame ne itin gerai, nes apie jį rašiusieji nepažinojo Dominyko jaunystėje, o ankstyvosios jo biografijos priklauso Viduramžių literatūros žanrui. Į paminėtus „trūkumus“ galime žvelgti ir kaip į apgailestavimą, kuris kyla iš žmogaus, degančio noru giliau, apsčiau pažinti šventąjį, kuriuo žavėjosi. Šv. Dominyko biografijos remiasi dominikonų ir ne dominikonų darbais. Iš visų dominikoniškųjų šaltinių, susijusių su Šv. Dominyko gyvenimu ir Dominikonų ordinu, ankstyviausiu ir labiausiai autentišku laikomas palaimintojo Jordano Saksoniečio veikalas Libellus (Libellus de principiis Ordinis Praedicatorum autore Iordano de Saxonia, Hg. H.C. Scheeben, Monumenta Historica Sancti Patris Nostri Dominici, Romae, 1935). Dominyko įpėdinis Jordanas Saksonietis pažinojo Ordino įkūrėją nuo 1219 m. pavasario, o veikalą Libellus rašė 1231–1234 m. laikotarpiu, t. y. iki Šv. Dominyko kanonizacijos (1234 m. liepos 3 d.).
Pats Šv. Dominykas buvo pamokslininkas, ne rašytojas. Kaip ir Kristus, jis darė kitiems įtaką savo kalbomis ir darbais, o ne rašymu. Mus pasiekė tik keturi jo rašyti tekstai. Pirmasis yra Ankstyvoji ordino konstitucija. Šis tekstas nėra rašytas tiesiogiai šv. Dominyko. Idėjos yra neabejotinai jo, tačiau žodžiai, manytina, yra jo pasekėjo Jordano Saksoniečio. Kiti trys tekstai yra laiškai: 1220 m. išsiųstas laiškas sesėms Madride ir du laiškai iš ankstesnio laikotarpio, kuriuos Dominykas parašė besidarbuodamas katarų judėjimo apimtoje Pietų Prancūzijoje. Pastarieji laiškai neatspindi šventojo asmeninių minčių taip aiškiai, kaip konstitucijos ir laiškas sesėms, pradėjusioms gyventi bendruomeninį gyvenimą Madride.
Kitos svarbios šaltinių grupės yra popiežių bulės ir Bolonijoje bei Tulūzoje (Toulouse) vykusio kanonizacijos proceso dokumentai, suteikiantys informacijos apie kanonizacijos bylą, tyrusios komisijos veiklą. Tai autentiški liudininkų, daugiausia brolių, pranešimai apie Dominyko šventumą. Palaimintosios sesers Cecilijos atsiminimai, padiktuoti jos gyvenimo pabaigoje 1278–1288 m., pateikia pasakojimus apie šv. Dominykui priskiriamus stebuklus.
„Magnificat“ skaitytojams šv. Dominyko gyvenimo gaires parengėme daugiausia naudodami naujausią lietuvių kalba išleistą studiją apie šį šventąjį: Jean-René Bouchet, „Šv. Dominykas“.
Kelio į šventumą pradžia: „ypatingo likimo vaikas“
Dominyko Guzmano (Domingo de Guzman, apie 1170–1221 m.) kelias į šventumą prasidėjo dar jam negimus. Jordanas Saksonietis pateikia informaciją apie Dominyko motiną Joaną, kuri būdama nėščia susapnavo lekiantį juodai baltą šunytį, kuris nasruose laikė deglą. Jordanas aiškina tai kaip ženklą apie gimsiantį nepaprastą pamokslininką. Dominykas gimė Ispanijoje, Kaleruegoje, kilmingoje Senosios Kastilijos šeimoje. Septynerių metų berniuko išsilavinimas buvo pavestas dėdės kunigo globai. Buvo ruošiamas studijoms.
Atsivertimas: „parduok visa, ką turi“
Keturiolikos metų Dominykas pradėjo studijuoti laisvuosius menus ir teologiją žymioje Palensijos mokykloje, gavo gerą išsilavinimą. „Ketverius metus studijavo Šventąjį Raštą, jį saugojo savo širdies šventykloje, gyveno juo ir savo nuolankia širdimi ir nuovokumu suprato jo gelmę“ (citata iš Jean-René Bouchet, „Šv. Dominykas“, p. 15). Palensijoje 1191 m. siautė badas. Studentas Dominykas nebuvo turtingas, bet, anot Jordano Saksoniečio, „sujaudintas vargstančiųjų negandos“ jis padarė tai, ko išmoko iš Biblijos, t. y. pardavė visa, ką turėjo – brangiąsias savo knygas, pardavė Bibliją, kad padėtų alkstantiems. Meilė Šventajam Raštui ir meilė artimui Dominyko širdyje jungėsi į viena.
Bendruomeninio gyvenimo pradžia
1196 m. Dominykas gavo kunigo šventimus. Osmos vyskupas pakvietė Dominyką į katedros kapitulą. Dominykas pardavė savo turtus, išdalijo juos vargšams, ir buvo išrinktas kanauninku. Kanauninkai buvo vyskupo talkininkai. Dominykas priimtas į regulinių kanauninkų bendruomenę, gyvenusią pagal šv. Augustino regulą. 1201 m. jis buvo paskirtas kapitulos viceprioru. Šiuo laikotarpiu išryškėjo Dominyko gabumai ir Dievo suteiktos jam malonės: malda už nusidėjėlius, neturtėlius ir nelaiminguosius. Čia susiformavo būdingi Dominyko maldos bruožai. „Vienas iš dažniausių ir ypatingiausių jo prašymų būdavo, kad Dievas jam suteiktų tikrąją ir veiksmingą artimo meilę, kad jis sugebėtų rūpintis žmonių išganymu“ (Jordano žodžiai iš Jean-René Bouchet, „Šv. Dominykas“, p. 22). Dominikonas Jean-René Bouchet pastebi, kad ši malda suformavo Dominyką kaip steigėją ir pamokslininką.
Charizma
Dominyko charizmos esmę taikliai nusakė Jean-René Bouchet. Jau Jordanas Saksonietis rašė Dominyką turėjus ypatingą maldos už visus nelaiminguosius malonę iš Dievo. Tai nebuvo vien savitas maldos būdas, tai buvo visuotinis užtarimas, neaplenkiant nė vieno. Užtarimas reiškėsi ne vien malda, jis apėmė ir žmogiškuosius santykius – meilę, draugystę, bičiulystę. Nuolat kontempliuodamas Viešpaties Veidą, Dominykas atrado visą žmoniją. Toks buvo iš bendrystės su Kristumi gimęs užtarimas, kuris neaplenkė netgi tų, kurie žmonių akimis atrodė jau galutinai prarasti. Šis užtarimas galėjo gimti tik tyroje, gailestingumo pilnoje širdyje. Dominyko malda reiškėsi konkrečia meile artimui, taigi jo malda buvo išbaigta.
Apvaizdos vedimas: pažinti kraštutinumus
1203 m. Dominykas lydėjo Osmos vyskupą, vykusį su diplomatine misija Kastilijos karaliaus pavedimu į Europos šiaurinę dalį. Kelionės metu Dominykas turėjo ypatingų patirčių, kurios dar labiau pagilino jo užuojautą nuklydusioms sieloms. Jis patyrė du kraštutinumus: Europos šiauriniame pariby dar neevangelizuotų tautų egzistavimą ir Prancūzijos pietuose nuo XII a. vešėjusį religinį susiskaldymą bei paklydimą. Keliauta per Langedoką. Tuo metu ši Pietų Prancūzijos provincija buvo smarkai apimta katarų sąjūdžio (katarai, graikų kalboje žodis reiškia tyras, švarus; arba albigiečiai – nuo Albi miesto Prancūzijoje pavadinimo). Ši viena iš labiausiai išplitusių erezijų grupių Viduramžiais skelbė dualistinį tikrovės supratimą, paremtą lygiaverčiu gėrio ir blogio egzistavimu. Pasekėjai neigė materiją, kaip kylančią iš blogio, atmetė Kristaus Kūną Eucharistijoje, neigė kūno prisikėlimą. Katarai vertino neturtą ir griežtą gyvenimo būdą, kritikavo to meto dvasininkijos turtus. Dominykas savo akimis pamatė miniomis suvedžiotus pietinių teritorijų gyventojus, palikusius Katalikų Bažnyčią. „Keliaudamas Tulūzos apylinkėmis Dominykas apsistojo katarui priklausiusioje užeigoje. Jis buvo persmelktas užuojautos tokiai daugybei vargšių paklydusių sielų. Jo pirmoji reakcija buvo ne smerkti, bet įtikinti, apšviesti. Po visą naktį trukusių debatų jis įtikino namų šeimininką grįžti į katalikų tikėjimą. Šis susitikimas paliko pėdsaką visam Dominyko gyvenimui.“ (Jean-René Bouchet, „Šv. Dominykas“, p. 30). Misijos pas tuos, kurie dar nepažįsta Evangelijos šviesos, ir krikščioniškų bendruomenių pakartotinio evangelizavimo darbai tapo tais apaštalavimo tikslais, kurių toliau siekti pasiryžo Dominykas.
Nauja pradžia: pamokslavimas žodžiu ir pavyzdžiu
Dominykas kartu su Osmos vyskupu Diegu, gavę popiežiaus palaiminimą bei siuntimą, dvejus metus keliavo po Langedoką pamokslaudami ir diskutuodami su katarais. Laisva valia pasirinkę neturtą, su savimi turėję tik liturgijai, studijoms ir disputams reikalingas knygas, abu pamokslininkai kėlė nuostabą katarams, nesitikėjusiems tokio elgesio iš katalikų. Pamokslavimo vaisiai buvo žmonių atsivertimai. Grupei atsivertusių moterų 1206 m. Pruilio miestelyje Prancūzijoje Dominykas įkūrė kontempliatyviųjų seserų vienuolyną, kad jos savo malda remtų apaštalavimą. Tai buvo pirmasis dominikoniškas vienuolynas. Vėliau buvo įkurti vienuolynai Romoje, Bolonijoje, Madride.
Po išbandymų laikotarpio – Ordo fratrum Praedicatorum
Po vyskupo Diego mirties, bendraminčiams išsiskirsčius, beveik dešimtį metų Dominykas darbavosi dažniausiai vienas. Šį sunkiausią Dominyko gyvenimo etapą Jean-René Bouchet įvardyja „nužengimu į pragarus“. Kai Tulūzoje nusistovėjo taika po katarams 1209 m. paskelbto kryžiaus žygio, Dominykas apsisprendė suburti brolių pamokslininkų bendruomenę. Tai buvo padaryta 1215 m. balandžio mėn. 25 d. Fanžo mieste du tulūziečiai, Petras ir Tomas, davė įžadus į Dominyko rankas. Įkurta pirmoji brolių bendruomenė, gimė Pamokslininkų ordinas, tuo metu jų buvo apie šešiolika. Dominykas kreipėsi į popiežių Honorijų III, su visišku klusnumu atiduodamas ordino patvirtinimo reikalus į popiežiaus rankas. 1216 12 22 bule Honorijus III suteikė Dominyko bendruomenei popiežiaus globos teises ir patvirtino pačių pamokslininkų bendru nutarimu pasirinktą vienuolinio gyvenimo regulą, šv. Augustino regulą. 1217 m. bulėje popiežius pripažino naujojo Ordino universalumą, o brolius pamokslininkus rekomendavo visiems vyskupams. Tais pačiais metais Dominykas išsiuntė iš Tulūzos savo brolius į Paryžių, Romą, Boloniją ir Ispaniją. Per keturis metus nuo įkūrimo ordinas smarkiai išaugo. Susikūrė iš viso 60 konventų Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Skandinavijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Paryžiaus ir Bolonijos universitetuose neužilgo dėstė profesoriai dominikonai. Dominyko suformuotos ordino veiklos kryptys – misijos ad gentes, t. y. pas nepažįstančius Jėzaus, ir misijos miestuose, pirmiausia universitetų miestuose, kur formavosi naujos intelektualaus gyvenimo tendencijos – universalios, nes aktualios visiems laikams.
„Neverkite…“
1220–1221 m. Pamokslininkų ordinas jau turėjo generalinės kapitulos patvirtintus konstitucijos pagrindus. 1221 m. rugpjūčio 6 d. Dominykas mirė misijos metu Bolonijoje. Sirgdamas benediktinų vienuolyne, jis baiminosi būti čia ir palaidotas. Paklaustas apie vietą, kurią jis pasirinko savo kapui, Dominykas atsakė: „po mano brolių pėdomis“. Jean-René Bouchet paaiškinimas yra toks: tai ne konkreti relikvijų buvimo vieta, tai pati brolių bendruomenė. Nesvarbu, kaip tiksliai buvo užrašyta Dominyko mirties liudytojų išgirsta kita mirštančiojo frazė „Neverkite, aš jums būsiu daug naudingesnis ir veiksmingiau pagelbėsiu iškeliavęs, nei per savo gyvenimą“. Joje yra Dominyko dvasia. Naudingumas ir veiksmingumas, jo mėgstami žodžiais, kuriuos lydėjo ir lydi darbai.
1234 m. liepos 13 d. popiežius Grigalius IX paskelbė Dominyką šventuoju. Minimas rugpjūčio mėn. 8 d.
Inga Ilarienė OP
