01
09 /
2011
Samurajus su kryžiumi
Evangeliją skelbti Japonijoje 1549 m. pradėjo šv. Pranciškus Ksaveras – apie jį pasakojome praėjusių metų gruodžio „Magnificat“. Jo ordino bendražygių – jėzuitų – dėka krikščionių Japonijoje sparčiai daugėjo, po 50 metų jų jau buvo apie 400 tūkst. Saugodami budizmą ir savo žmones nuo išorinių įtakų Japonijos valdovai – siogūnai – 1587 m. išleido įsakymą krikščionių misionieriams palikti šalį. Tais pačiais metais, praėjus 38 metams po to, kai Kiusiu saloje išsilaipino šv. Pranciškus Ksaveras, joje gimė Petras Kibe. Jo tėvai buvo atsivertę į krikščionybę. Apie Petro vaikystę žinoma nedaug – kad turėjęs brolį ir sulaukęs 13 metų buvo išsiųstas mokytis į jėzuitų įsteigtą seminariją Arimoje, Kiusiu salos pietuose.
Dodžiuku, vardu „gyvasis vanduo“
Seminarija buvo humanitarinė, ypatingas dėmesys buvo skiriamas literatūrai. Svarbiausi dalykai buvo lotynų kalba ir japonų literatūra. Taip pat buvo ugdomas krikščioniškas mokinių charakteris – mat seminarijoje buvo siekiama auginti krikščionis lyderius, gerai pažįstančius ir Rytų, ir Vakarų kultūras.
Pabaigęs šešerių metų seminarijos kursą, Petras pareiškė norą būti priimamas į Jėzaus draugiją, bet sulaukė neigiamo atsakymo. Tada sau pasižadėjo nepaliaudamas siekti būti priimtas, o kol svajonė išsipildys, tapo „dodžiuku“ – XVII a. taip buvo vadinami jėzuitų pagalbininkai. Petras padėjo kunigams parapijose, netgi sakė pamokslus ir mokė katekizmo. Dodžiuku atsižadėdavo pasaulio, kad galėtų geriau tarnauti Dievui. Panašiai kaip budistų vienuoliai, jie skusdavosi galvas, dėvėjo tam tikrą drabužį ir gaudavo naują vardą. Petrui buvo suteiktas vardas Kasui, o tai reiškia „gyvasis vanduo“.
Tremtis
1603 m. siogūnas Iejasu Tokugava po ilgų mūšių suvienijo šalį ir pasiskelbė visos Japonijos siogūnu, o sostinę perkėlė į Edo (dabartinį Tokiją). Jis tuojau pat išleido įsakymą „išvalyti“ šalį nuo katalikų misionierių, esą, jie daro didelę įtaką vietiniams didikams ir gali organizuoti feodalų sukilimus.
1614 m. įsakoma uždaryti katalikų bažnyčias, ir Petras Kibe buvo ištremtas į Makao, kur tikėjosi pabaigti studijas (toliau mokėsi lotynų kalbos ir teologijos) ir būti įšventintas kunigu – nepabūgęs persekiojimų, jis vis labiau troško tapti kunigu ir jėzuitu. Didžiam jo nusivylimui, tai nebuvo įmanoma, tad Kibe patraukė į Goa Indijoje, tuometinį katalikų centrą Rytuose, bet paaiškėjus, kad ir ten šventimų gauti nepavyks, nusprendė keliauti į Romą.
„Krikščionis, perėjęs pasaulį“
Tad 1617 m., būdamas 32 metų, Petras Kasui Kibe iš Indijos leidosi Šilko keliu per Pakistaną, Persiją ir Arabiją, dykvietėmis nuėjo daugiau nei 3000 km. 1619 m. jis pasiekė Jeruzalę ir tapo pirmuoju japonu, įžengusiu į Šventąją Žemę. Iš ten įsėdo į laivą, plaukiantį į Romą. 1620 m. gegužę, praėjus trejiems metams nuo kelionės pradžios, Kibe galiausiai pasiekė savo tikslą. Beje, iš Makao į Romą buvo išsiųstas laiškas: „Japonas išvyko iš Makao į Romą, bet su juo nesikalbėkite.“ Bet Romoje Kibe pasitiko jėzuitai, išklausinėjo ir pamatė, kad jis pasirengęs tapti kunigu. Kibe užbaigė teologijos studijas. Lapkritį jis buvo įšventintas kunigu šv. Jono bazilikoje Laterane ir po penkių dienų priimtas į jėzuitų noviciatą. Dvejus metus ten mokėsi, 1622 m. dalyvavo Pranciškaus Ksavero – Azijos apaštalo – kanonizacijoje.
Ilgos klajonės po Aziją
Dvejus metus pragyvenęs Romoje, Petras Kibe, trokšdamas patarnauti Japonijos krikščionims, susiruošė grįžti namo – pirmiausia patraukė į Portugaliją, tikėdamasis, kad iš ten pavyks išplaukti gimtinėn. Bet turėjo išsilaipinti Makao – nors iš ten iki Japonijos nusigauti nesunku, misionieriams ir kunigams kelti koją į šalį vis dar buvo draudžiama. O Makao valdytojai, rūpindamiesi, kad nenutrūktų prekybos ryšiai su Japonija, uždraudė laivams plukdyti misionierius. Jėzuitų vyresnybė palaikė Makao valdžios politiką ir nesutiko Petro išleisti į Japoniją – davęs klusnumo įžadą Kibe nė nemėgino nepaklusti ir mėginti į gimtinę prasmukti slapčiomis.
1627 m. Kibe pagaliau gavo misijų vadovo nurodymą keliauti į Siamą ir iš ten mėginti nusigauti į Japoniją. Jis įsėdo į laivą, plaukiantį į Malaką Malaizijoje, bet atviroje jūroje laivą užpuolė olandų flotilė, ir gelbėdamiesi jūreiviai sušoko į vandenį. Broliui Petrui teliko irgi šokti ir plaukti iki artimiausios salos. Išlipę į krantą tris dienas visi badavo, kol juos aptiko vietiniai gyventojai ir palydėjo į Malaką. Iš ten Kibe nusigavo į Siamą ir, apsimetęs jūreiviu, apsigyveno japonų kaime, laukdamas progos sėsti į laivą, plaukiantį į Japoniją. Bet kai toks laivas atsirado, kapitonas, baimindamasis kratos Nagasakyje, liepė įgulai ir keleiviams prisiekti, kad nėra krikščionys, arba atsižadėti savo tikėjimo. Žinoma, taip pasielgti Kibe negalėjo.
Palankus vėjas namo
Praėjo dar dveji metai. 1629 m. atkaklusis jėzuitas nuplaukė į Manilą, bet ir iš ten galimybės pasiekti Japoniją pasirodė ne ką geresnės. Bet čia Kibe ir dar vienas jėzuitų kunigas gavo nedidelį laivą, ir su keliais krikščionimis jūreiviais ketino juo plaukti į Japoniją. Tereikėjo sulaukti palankaus birželio mėnesio vėjo.
Pagaliau grįžęs į Japoniją, Petras Kasui Kibe pamatė, kad broliai krikščionys persekiojami dar žiauriau nei prieš jam išvykstant. Visi gyventojai turėjo užsiregistruoti budistų arba šintoistų šventyklose, o už sugautus katalikus buvo paskirtas atlygis: už suimtą kunigą dešimt monetų, už vienuolį penkios, už pasaulietį trys. Visuomenei buvo pranešama apie būsimą krikščionių egzekuciją, raginama joje dalyvauti. Tūkstančiai krikščionių buvo labai žiauriai nukankinti: nukirsdinant, nukryžiuojant, sudeginant, užkasant.
Kankinio vainikas
Petras Kasui Kibe iš pradžių apsistojo Nagasakyje, bet dėl persekiojimų jėzuitų vyresnybė jam patarė trauktis kuo toliau į šiaurės rytus. Galiausiai Petras įsikūrė Sendai. Devynerius metus tyliai patarnavo krikščionims, nuolat slapstydamasis, kol vieną dieną jį siogūnui išdavė pavargėlis tikėjimo brolis, tikėdamasis piniginio atlygio. Kibe nuvežė į imperijos sostinę Edo. Ten jį įkalino, tardė ir kankino.
Apklausai vadovavo Christovao Fereira, buvęs viceprovinciolas, kuris kankinamas išsižadėjo savo tikėjimo. Jis mėgino įtikinti Petrą pasielgti taip pat, tačiau nesėkmingai. Priešingai – Petras atkakliai įkalbinėjo Fereirą vėl grįžti prie krikščionybės. Jis netgi buvo nugabentas pas siogūno valdininkus, tačiau ir jiems nepasidavė. Petrui Kasui Kibe paskelbtas toks kaltinimas: „Nepakluso siogūno įsakymui ir patarnavo krikščionims.“ Su dar dviem tikėjimo jis pasmerkiamas kyboti žemyn galva, galiausiai nuduriamas ietimi. Tai įvyko 1639 m. liepos 4 dieną.
Kibe Kunimi mieste įkurtas Petro Kasui Kibe memorialinis parkas, ten stovi jo statula. 2006 m. gegužės 7 dieną popiežius Benediktas XVI išleido dekretą dėl Kibe ir dar 187 japonų krikščionių paskelbimo palaimintaisiais. Iškilmingoje liturgijoje, įvykusioje 2008 m. lapkričio 24 d. Nagasakio stadione, dalyvavo daugiau nei 30 tūkst. žmonių.
Petras Kasui Kibe kantriai ir ilgai siekė savo svajonės, „perėjo pasaulį“, kad galėtų būti įšventintas kunigu ir tarnauti Dievui, Bažnyčiai, savo šaliai ir žmonėms. Net žiauriai kankinamas jis išlaikė tikėjimą, ir tai – stipriausias liudijimas. Vadinasi, tikėjimas, vardan kurio pasiaukojo Petras Kibe, buvo jo giliai išgyventas ir išbandytas.
Parengė Ieva Venskevičiūtė
