SPALIO 7 D.
Šviesa visiems
Jos gyvenimas buvo trumpas, bet perdavė nuostabią žinią. Kjara, sulaukusi vos 19 metų, mirė nuo nepagydomos ligos. Devyniolika metų, pilnų gyvybės, meilės, tikėjimo. Paskutiniai dveji metai buvo kupini taip pat ir skausmo, bet ji vis tiek nugyveno juos, skleisdama meilę ir šviesą aplink save – šviesą, kuri sklido iš vidaus – iš jos širdies, pripildytos Dievo!
(Iš popiežiaus kalbos Palermo jaunimui 2010 m. spalio 3 d.)
Normali mergaitė
Kjara Badano gimė Sasele (Sassello), jaukiame Ligūrijos Apeninų miestelyje, priklausančiame Aki (Acqui) vyskupijai, 1971-ųjų spalio 29 dieną, tėvams laukus jos 11 metų. Kjaros gimimas laikomas malone, gauta per Švč. Mergelę Mariją, į kurią jos tėtis kreipėsi nuolankia ir viltinga malda. Kjara – didelėmis giedromis akimis, miela ir nuoširdžia šypsena, protinga, tvirta, gyvybinga, linksma ir sportiška, mamos buvo auklėjama pagal Evangeliją – kalbėti su Jėzumi ir visada sakyti Jam „taip“. Ji augo sveika, mylėjo gamtą ir mėgo žaisti, bet jau nuo mažens buvo pastebima jos meilė atstumtiesiems, kuriems ji rodė dėmesį ir kuriais rūpinosi, neretai atsisakydama pramogų. Nuo pat darželio laikų dėdavo santaupas į mažą dėžutę savo „juodukams“. Vėliau svajojo išvykti į Afriką gydyti vaikų.
Kjara buvo normali mergaitė, bet turėjo kažką daugiau. Ji buvo karštai mylinti, paklusni Dievo valiai ir pasirengusi priimti Jo planus, kurie pamažu jai atsiskleidė. Iš pradinių klasių sąsiuvinių trykšta gyvenimo atradimo džiaugsmas ir nuostaba. Kjara buvo laimingas vaikas.
Stebuklingoji knyga
Pirmosios Komunijos dieną Kjara gavo dovanų Evangeliją, kuri jai tapo „nuostabia knyga“ bei „nepaprasta žinia“. Vėliau ji sakė: „Kaip yra lengva man išmokti abėcėlę, taip turi būti paprasta ir gyventi Evangelija!“ Devynerių metų Kjara prisijungė prie Fokoliarų judėjimo, į kurį po truputį įtraukė ir savo tėvus. Nuo tada jos gyvenimo kelias kilo tik aukštyn, stengiantis „visuomet teikti pirmenybę Dievui“.
„Jeigu to nori Tu, Jėzau…“
Mokydamasi licėjuje, sulaukusi 17 metų, staiga Kjara pajuto veriantį skausmą kairiajame petyje. Po įvairių tyrimų ir beprasmių operacijų paaiškėjo, jog tai osteosarkoma – labai agresyvi kaulų vėžio forma. Prasidėjo merginos kančių keliai, trukę maždaug trejus metus. Išgirdusi diagnozę, Kjara neverkė, nemaištavo – tiesiog pasinėrė į tylą. Vieną lemiamą akimirką užsidarė savo kambaryje ir paprašė mamos nekalbėti. Vos po 25 minučių išėjo su savo įprasta nuostabia šypsena. Ji ištarė savąjį „taip“ Dievo valiai. Kjara dažnai kartodavo: „Jeigu to nori Tu, Jėzau, ir aš to noriu.“
Jos švytinti šypsena nedingo. Palaikoma tėvų, iškentė skausmingą gydymą ir apgaubė meile visus esančius šalia. Atsisakė morfino, nes šis jai temdė sąmonę, visus savo skausmus aukojo Dievui dėl Bažnyčios, jaunimo, netikinčiųjų, Fokoliarų judėjimo, misijų… Išliko rami ir stipri, įsitikinusi, kad „priimtas skausmas išlaisvina“. Kartodavo: „Nieko nebeturiu, tačiau turiu širdį, kuria galiu visada mylėti.“
„Dievas neapsakomai myli mane“
Palata ligoninėje Turine ir Kjaros kambarėlis namuose buvo daugybės susitikimų, bendrystės vieta – tai jos bažnyčia. Net gydytojus, kartais ir netikinčius, priblokšdavo ramybė, tvyranti aplink Kajrą, kai kurie vėl priartėjo prie Dievo. Jautėsi „tarsi magneto traukiami“ ir dar šiandien ją prisimena, kalba apie ją ir į ją kreipiasi. Kai mama klausdavo, ar labai kenčia, Kjara atsakydavo: „Jėzus valo mano juodas dėmeles skalbinių balikliu, o baliklis degina. Kai nukeliausiu į rojų, būsiu balta kaip sniegas.“ Ji tvirtai tikėjo Dievo meile ir sakydavo: „Dievas mane neapsakomai myli“ ir, nors kankinama skausmų, užtikrintai kartodavo: „Vis dėlto tai tiesa. Dievas myli mane!“
Po vienos sunkios nakties Kjara pasakė: „Aš labai kankinausi, bet mano siela dainavo.“ Draugai ateidavo jos paguosti, o išeidavo patys radę paguodą. Prieš pat iškeliaudama į Dangų, Kjara jiems išsitarė: „… Jūs nė neįsivaizduojate, koks dabar yra mano santykis su Jėzumi… Jaučiu, kad Dievas manęs prašo kažko daugiau, kažko didesnio. Galbūt aš liksiu šioje lovoje metų metus, nežinau… Man rūpi tik Dievo valia, noriu ją vykdyti kiekvieną akimirką – visiškai jai paklusti.“
Kjara nesitikėjo stebuklo pasveikti, nors kartą lapelyje buvo rašiusi Švč. Mergelei: „Dangiškoji Motinėle, prašau Tavęs stebuklo pasveikti. Jei tai nėra Dievo plano dalis, meldžiu stiprybės nepasiduoti!“
„Dėl Tavęs, Jėzau!“
Nuo pat mažens Kjara buvo nusprendusi „skleisti Jėzaus meilę draugams ne žodžiais, o poelgiais“. Tai ne visada lengva. Keletą kartų yra pasakiusi: „Kaip sunku eiti prieš srovę!“ O kad įveiktų visas kliūtis, kartodavo: „Dėl Tavęs, Jėzau!“ Kjarai puikiai pavykdavo gyventi krikščioniškai. Ji kasdien šv. Mišiose priimdavo Jėzų, kurį taip mylėjo, skaitė Dievo žodį ir medituodavo. Dažnai pamąstydavo apie Kjaros Lubich (Chiara Lubich) žodžius: „Būsiu šventa, jeigu dabar esu šventa.“ Mamai, bijančiai jos netekti, Kjara nuolat kartodavo: „Pasitikėk Dievu ir viskas bus gerai“, „kai manęs nebebus, sek paskui Dievą ir tau užteks stiprybės eiti pirmyn.“
„Niekas neturi verkti“
Tiems, kas ateidavo jos aplankyti, Kjara perteikdavo savo idealus. Aplinkiniai jai visuomet būdavo svarbiausi. Savo vyskupui Livijui Maritano (Livio Maritano) ji rodė ypatingą prieraišumą. Paskutinių, trumpų, bet labai reikšmingų susitikimų metu juos gaubė antgamtiška atmosfera: Meilėje jie tapo viena – jie tapo Bažnyčia! Tačiau liga progresavo, skausmai stiprėjo. Nė vieno nusiskundimo. Jos lūpose tik: „Jeigu to nori Tu, Jėzau, ir aš to noriu.“ Kjara ruošiasi susitikimui: „Tai Sužadėtinis ateina pas mane.“ Ji renkasi nuotakos suknelę, giesmes ir maldas šv. Mišioms už ją. Apeigos turi būti „šventė“, kur „niekas neturi verkti!“ Priimdama Komuniją paskutinį kartą, Kjara atrodė paskendusi Jame ir prašė, kad būtų sukalbėta malda: „Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik.“
Kjara Lubich, su kuria merginą siejo tvirtas, tarsi motinos ir vaiko ryšys, praminė ją „Luce“ (liet. Šviesa). Kjara išties tapo šviesa visiems ir greitai nukeliavo į Šviesą. Ji nebijojo mirti. Mamai buvo sakiusi: „Aš nebeprašau Jėzaus ateiti ir pasiimti manęs į Rojų, nes dar noriu aukoti Jam savo skausmą, kad dar šiek tiek padėčiau Jam nešti kryžių.“
„Esu laiminga“
„Sužadėtinis“ atėjo jos pasiimti auštant, 1990-ųjų spalio 7-ąją, po labai kankinančios nakties. Tą dieną minima Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventė. Kjaros paskutiniai žodžiai buvo šie: „Mama, būk laiminga, nes aš esu laiminga. Sudie.“ Išeidama paliko dar vieną dovaną – savo akių ragenas.
Į laidotuves, kurioms vadovavo vyskupas, susirinko šimtai jaunų žmonių ir daugybė kunigų. Nuo tos dienos Kjaros kapas tapo piligrimų lankoma vieta – nuklotas gėlėmis, lėlytėmis, aukomis Afrikos vaikams, laiškeliais, malonės prašymais… Kasmet sekmadienį prieš spalio 7-ąją į šv. Mišias, aukojamas už ją, susirenka vis daugiau žmonių.
Pergalė prieš mirtį
Garsas apie Kjaros šventumą pasklido po įvairius pasaulio kampelius. Šviesos šleifas, kurį Kjara Lučė paliko po savęs, veda Dievo link ir kviečia atsiduoti Meilei su džiaugsmu ir paprastumu. To labai reikia šiandienos visuomenei, ypač jaunimui. Reikia tikrosios gyvenimo prasmės, atsakymo į skausmą, tikėjimo tuo, kas būna „paskui“ ir niekada nesibaigia bei suteikia tikrumą, kad mirtis tikrai nugalima.
Parengta pagal www.fokoliarai.lt