01
11 /
2016
Šio numerio „Magnificat“ viršelio paveikslas – „Apokalipsės komentarų“ (Comentarios al Apocalipsis), rašytų ispanų vienuolio šventojo Beato (Beatus) iš Liebanos (Liébana), iliuminacija. [1]
Musulmonams okupavus Pietų Ispaniją, vienuolis Beatas persikėlė į šiaurę, į Šv. Martyno vienuolyną Liebanoje, Kantabrijoje. Čia apie 776 m. jis ir parašė 12 tomų veikalą – Apokalipsės (bei Senojo Testamento Danieliaus knygos) komentarus. Šventojo Beato „Apokalipsės komentarai“ tapo populiariu leidiniu, beveik 500 metų kopijuotu Ispanijos vienuolynuose. „Magnificat“ viršelį puošianti iliuminacija paimta iš 1047 m. Beato komentarų kopijos, kurią padarė vienuolis vardu Facundus, todėl dažnai šis rankraštis vadinamas tiesiog Facundus Beatus (arba: isp. Beatus de Facundus; ang. Beatus of Facundus). Šis įspūdingas leidinys svarbus dar ir tuo, kad jame taip pat pateikiamas Beato sukurtas garsus pasaulio žemėlapis (originalas neišliko), vadinamasis mappa mundi [2] – vienas reikšmingiausių ankstyvųjų viduramžių kartografijos darbų Europoje, suteikiantis žinių ne tik apie to meto pasaulį bei jo supratimą, bet ir žmonių mentalitetą.
Facundus Beatus rankraštis buvo užsakytas Kastilijos ir Leono karaliaus Ferdinando I ir karalienės Sančos ir ilgą laiką saugotas jų bibliotekoje.
Beatas iš Liebanos ir jo „Apokalipsės komentarai“
Beatus iš Liebanos „Apokalipsės komentaruose“ naudojosi jau žinomų autorių, komentavusių Apreiškimo Jonui knygą, tekstais, t. y. šv. Irenėjaus iš Liono, šv. Grigaliaus Didžiojo, šv. Izidoriaus iš Sevilijos, IV a. mokslininko Tikonijaus (Ticonius) ir kt. Beato „Apokalipsės komentarai“ atsirado pranašaujant pasaulio pabaigą 800-aisiais, vėl prisiminti bauginančiais 1000-aisiais ir t. t. Beato rankraštis, kuris, tikėtina, taip pat buvo iliuminuotas, neišliko. Ir nors gąsdinantys 800-ieji praėjo pranašystei neišsipildžius, Beato darbas dar ilgai buvo kopijuojamas Pirėnų pusiasalio vienuolynuose, daugiausia jo šiaurėje (tik viena išlikusi kopija buvo atlikta užsienyje). Iš viso žinomos 35 rankraščio kopijos, datuojamos IX–XIII a. ir trumpai vadinamos beato, o 26 jų yra puoštos iliuminacijomis. Nors buvo kopijuojamas tas pats leidinys, vis dėlto kiekviena kopija yra šiek tiek kitokia.
Anot kai kurių autorių, Beato „Apokalipsės komentarai“ buvo populiarūs dėl pranašaujamos pasaulio pabaigos, tačiau yra manančių, kad jie parašyti kaip atsakas į adopcionizmą [3], Ispanijoje paplitusį VIII a. pabaigoje. Vienuolis Beatas paneigė šią ereziją, argumentų semdamasis Apreiškimo Jonui knygoje. Jo „Apokalipsės komentarai“ taip pat laikyti krikščionių pasipriešinimo simboliu prieš arabų musulmonų viešpatavimą Iberijos pusiasalyje ankstyvaisiais viduramžiais.
Facundus Beatus
Facundus Beatus rankraštis – viena gražiausių Beato kopijų. Šiame rankraštyje yra 98 miniatūros, iliustruojančios Apokalipsę. Iliustracijoms būdingas griežtumas, nepaprastas ekspresyvumas, klasikinė išdėstymo tvarka bei kompozicija, ypatingas spalvingumas. Dažnai iliuminacijas dalija horizontalios ryškios spalvotos juostos – visa tai paveikslams suteikia ekspresyvumo, unikalumo ir išskirtinumo. Dėl spalvų ryškumo, veiksmo ekspresyvumo bei minėtų horizontalių spalvotų dryžių iliuminacijų autorystė lengvai atpažįstama. Paveikslų tapymo manierai įtakos darė romanikos bei mozarabų [4] ir to meto Šiaurės Afrikos meno stiliai.
Šis rankraštis, buvusi Kastilijos karaliaus Ferdinanto I ir karalienės Sančos, vėliau – kitų asmenų nuosavybė, šiuo metu saugomas Nacionalinėje Ispanijos bibliotekoje Madride.
Kristus debesyje
„Magnificat“ viršelį puošianti miniatiūra vaizduoja Apreiškimo Jonui knygos įvykius. Matome Jėzų debesyje, laikantį Gyvenimo knygą. Iš debesies kyla keturi angelai, o po debesimi, Jėzui po kojomis, stovi dešimt išrinktųjų, šventųjų.
Greičiausiai tai iliustruoja šią Apreiškimo Jonui knygos vietą: „Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!“ (Apr 1, 7). Šioje ištraukoje pastebime užuominą į evangelijų eilutes: „Taip, aš esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.“ (Mk 14, 62)[5] „Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.“ (Mk 13, 26–27)[6] Šioje iliuminacijoje pavaizduoti keturi angelai gali būti suprantami kaip tie, kurie sušaukia išrinktuosius iš viso pasaulio prie Jėzaus kojų. O jų vardai surašyti Gyvenimo knygoje, kurią turi pats Kristus.
Kristus ne veltui pavaizduotas debesyje – tai rodo dievystės artumą. Žmogaus Sūnus yra dieviška būtybė, ateisianti su jėga ir šlove. Šv. Augustinas aiškina, kad debesys simbolizuoja Bažnyčios šventuosius – Kristaus kūnas skleidžia savo šventumą (galima sakyti, „užkrečia“ šventumu) po visą pasaulį tarsi didžiulis, derlingumą nešantis debesis.
Dešimt šventųjų, išrinktųjų turėtų būti aukščiau minėtoje Apokalipsės eilutėje Kristų išvydusieji: „Ir jį išvys kiekviena akis.“ Kaip toliau rašoma, išvys jį ir tie, kurie perdūrė. Tačiau paveiksle vaizduojami tik šventieji – jų šventumą ženklina aureolės, – kurie cituotose evangelijų eilutėse vadinami „išrinktaisiais iš visų keturių žemės šalių“. O jų yra dešimt, mat šis skaičius Biblijoje – pilnatvės ir išbaigtumo skaičius. Įdomu, kad eilutė „Taip, amen“ originale parašyta dviem kalbomis: „Yea, amen“ – graikų (yea) ir hebrajų (amen). Tai galėtų būti susiję su pažadu „ir išvys jį kiekviena akis“, t. y. ir pagonys, ir žydai.
Debesyje paniręs Kristus laiko Gyvenimo knygą, kuri, kaip sakoma Apreiškime Jonui, yra ypatinga knyga. Joje surašyti išrinktųjų vardai – nugalėtojų, teisiųjų, tyrųjų: „Taigi nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje.“[7] (Apr 3, 5)
Agnė Rymkevičiūtė
1 Iliuminacija – tiesiogine prasme reiškianti „apšvietimą“, vadinta tokia iliustracija, kuriai nutapyti naudotas ir auksas arba sidabras. Dėl to iliustracija iš tiesų spindėdavo, švytėdavo. Ilgainiui iliuminacijomis pradėtos vadinti visos rankraštinių knygų iliustracijos, ne tik auksu bei sidabru puoštos.
2 Mappaemundi – pasaulio žemėlapiai – viduramžiais reiškė „pasaulio drabužį, apvalkalą“, nes dažnai pasaulio vaizdai būdavo piešiami ant audinio kaip sienų paveikslai, turėję ne tiesioginę žemėlapio paskirtį palengvinti keliones, bet didaktinę užduotį – propaguoti teologinį pasaulio vaizdinį. Labai dažnai tokie žemėlapiai būdavo kabinami ant katedrų sienų, liudydami pasaulio, kaip Dievo kūrinio, didybę. Daugiau apie tai: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-02-28-agne-rymkeviciute-viduramziu-europos-kartografija-pasaulio-samprata-ir-lietuvos-atradimas/4717
3 Švč. Trejybę neigusi teologinė srovė, aiškinusi, kad Kristus buvo įvaikintas kaip Dievo Sūnus per krikštą. II a. adopcionizmas paskelbtas erezija.
4 Mozarabai – Andalūzijos, žinomos kaip musulmoniškoji Ispanija arba islamiškoji Iberija (VIII–XV a. skirtingu metu egzistavusi Pirėnų pusiasalyje ir valdoma musulmonų, vad. maurų), krikščionys, išlaikę tikėjimą dar nuo Romos imperijos laikų. Tačiau jų gyvenimo būdą, kultūrą, papročius labai stipriai veikė musulmoniška kultūra.
5 Plg.: „Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ (Mt 26, 64) „Vis stebėdamas nakties regėjimus, pamačiau tarsi Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesimis. <…> Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys.“( Dan 7, 13, 14) Taip pat žr. Iš 34, 5; Kun 16, 2; Sk 11, 25.
6 Plg. „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.“ (Mt 24, 30–31)
7 Plg.: „Bet ten niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.“ (Apr 21, 27) „Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleisti papiruso ritiniai, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš atžymų ritiniuose, pagal jų darbus.“ (Apr 20, 12) „Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.“ (Apr 20, 15)
