01
05 /
2011
Švenčiame Dievo Gailestingumo metus. Kaip ir ankstesnieji, jie pirmiausia yra Viešpaties metai. Skaičiuojame juos nuo to laiko, kai Dievas ištarė svarbiausią Žodį, tapusį Kūnu ir pasilikusį su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Per šį Žodį – Jėzų – Dievas atvėrė mums kelią į savo gailestingąją Širdį. Ji per daug didelė, kad ją iki galo suvoktume, bet juk ji atsivėrė ne tam, kad apie ją vien mąstytume ir gražiai kalbėtume, o tam, kad į ją visi įžengtume. Tai didžiausia Dievo dovana, į kurią visada galime ištiesti rankas, patirti gailestingąją meilę bei ja dalintis.
Norime gražaus ir gero gyvenimo. Nebūtinai vien medžiagine prasme. Šventasis Raštas sako: „Geriau daržovių pietūs su meile, negu riebi jautiena su neapykanta.“ (Pat 1, 17) Geriau kuklesnis stalas, bet daugiau tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, nuoširdumo. Pastariesiems dalykams reikia ne mažiau dėmesio, kantrybės, laiko, negu kad pažangos siekimui įvairiose kitose srityse. Gerų norų turbūt nestokojame, pastangų tikriausiai taip pat. Ir vis dėlto kartais atrodo, kad tiesiog ore tvyro nesantaika, įtampa, kaltinimai vienų kitiems. Kas galėtų tarsi žaliuojantys medžiai išvalyti užterštą mūsų kasdienybės orą?
Jokių kitų tam tinkamų stebuklingų augalų nerasime, kaip tik mus pačius – Viešpaties rankomis pasodintą sodą. Jo centre – Gyvybės medis, Jėzus. Krikštu esame glaudžiai susieti su Juo: tarsi šakelės, įskiepytos į kamieną, ir per jį gaunančios gyvenimo syvus. Jėzus „pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17). Galime atiduoti Jam visa tai, kas tarsi užkrečia slogia nuotaika ir verčia „tiražuoti“ blogį, su kuriuo susiduriame. Jėzaus dėka galime tai perkeisti: vietoj nevilties pasiūlyti viltį, vietoj pykčio – gerumą, vietoj kandumo – paguodą.
Kai atkakliai stengiamės įrodyti savo teisumą ir piktinamės, kad kiti greitai netampa tokie, kokiais „turėtų būti“, galbūt pamirštame, kad pirmiausia juos turime mylėti. Ne tik tada, kai pasikeis, bet jau dabar: mylėti tokius, kokie yra. Turime pajusti ir ant savęs mylintį Gailestingojo Jėzaus žvilgsnį, kad būtume išlaisvinti nuo bevaisės savigraužos. Tik meilėje glūdi naujo žmogaus pradžia.
Aštuntąją Velykų dieną – Dievo Gailestingumo sekmadienį – prisikėlęs Jėzus ir mus kviečia kartu su apaštalu Tomu paliesti atvertą Jo šoną. Jėzaus širdies žaizda daugiau nebėra mirties priežastis. Ji neskatina atkeršyti. Per ją ateina meilė, atleidimas ir gyvenimas, kurie yra stipresni už mirtį.
Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kuriame Kraujas ir Vanduo iš Jo atverto šono trykšta tarsi šviesa, išsklaidanti mūsų tamsybes, kviečia artintis prie šio neišsemiamo Šaltinio. Ypač – branginti Susitaikinimo Sakramentą, per kurį patiriame Dievo Gailestingumo jėgą, išlaisvinančią iš nuodėmių ir širdies kietumo, trukdančio pačiam keistis, kitą atjausti.
Gailestingumo metai nėra tik dvylikos mėnesių laikas. Jie ypač susideda iš tų malonės akimirkų ar valandų, kai prisilietę prie Jėzaus įsileidžiame Jo meilę į savo širdį. Ir tampame „lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta“ (Ps 1, 3). Rinkime Dievo meilės lašus, ir tegul susilieja jie į Gailestingumo upę, gaivinančią mūsų šaknis, kad žaliuotume viltimi ir susitaikinimu pripildytume aplinką, kurioje esame Viešpaties pasodinti.
Vysk. teol. dr. Arūnas Poniškaitis
