01
08 /
2012
Rugpjūtis džiugina Kūrinijos grožiu ir bręstančiais vaisiais, tačiau tuo pačiu jau kviečia galvoti ir apie pjūtį. Viešpaties laukuose šį mėnesį dviejų kankinių – šv. Kryžiaus Teresės Benediktos (Editos Štein, Europos globėjos) ir šv. Maksimilijono Marijos Kolbės – minėjimai ragina susimąstyti apie kančią, jos prasmę ir drąsą beviltiškomis aplinkybėmis. Abu šie šventieji savo žemiškuosius gyvenimus baigė kankinio mirtimi Aušvico koncentracijos stovykloje 1941 ir 1942 metais. Popiežius Benediktas XVI savo katechezėje sakė: „Kas meldžiasi, niekada nepraranda vilties, net ir tuomet, kai slegia didžiausi sunkumai ir patenkama į žmogaus akimis beviltišką padėtį. Iš šalies žiūrint, Editos Štein ir Maksimilijono Kolbės gyvenimai galėtų atrodyti kaip pralaimėjimas, tačiau būtent kankinystėje spindi akinanti meilės šviesa, nugalinti egoizmo ir neapykantos sutemas.“
„Sveika, Marija!“ – tokie buvo paskutiniai šv. Maksimilijono Kolbės žodžiai, kai jis pasisiūlė mirti už kitą žmogų ir ištiesė ranką savo žudikui, kad šis suleistų nuodų. Tegu ir mums šis nuolankus kreipimasis į Mariją visada suteikia drąsos ir ramybės. Juk ir Jėzus mus kasdien drąsina kaip mokinius bangų blaškomoje valtelėje: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ (Mt 14, 27)
Indrė Klimkaitė
