01
01 /
2012
„Magnificat“ viršelio paveiksle „Išminčių pagarbinimas“ vaizduojami kūdikėlio Jėzaus pagarbinti atvykę trys Rytų išminčiai, magai. Šis paveikslas yra viena iš Henriko VIII „Valandų knygos“ iliuminacijų, apie 1500 m. nutapytų Žano Puajė (Jean Poyer). Šis menininkas ypač išgarsėjo kaip rankraščių iliuminatorius, o jo iliustruota Henriko VIII „Valandų knyga“ laikoma vienu gražiausių Renesanso iliuminacijos šedevrų. Šio rankraščio priskyrimas Anglijos karaliui Henrikui VIII (1491–1547) sąlygojo ir kūrinio pavadinimą, tačiau nėra įrodymų, jog išties ši knyga kadaise buvo Anglijos karaliaus nuosavybė.
„Valandų knygos“ kaip pasauliečių brevijoriai buvo itin populiarios viduramžiais, o jų atsiradimas siejamas su vienuoliniu gyvenimu bei pastoviu vienuolių maldos ritmu. Šios knygos su maldomis kiekvienai metų dienai bei valandai pirmiausia buvo kuriamos ir naudojamos vienuolynuose, o ankstyviausios vienuoliams skirtos „Valandų knygos“ buvo gan didelio formato ir žinomos dar XIII a. Patogios nešioti, nedidelio formato „Valandų knygos“ pasauliečiams žinomos nuo XIV a., o XV a. jų populiarumas nukonkuravo visus kitų žanrų iliuminuojamus rankraščius.
Henriko VIII „Valandų knyga“, kaip ir didžiuma kitų pasauliečiams skirtų „Valandų knygų“, yra išpuošta spalvotomis iliuminacijomis, kurios kartu su tekstu turėjo pagelbėti maldoje, mąstymuose bei kontempliacijoje. Šioje knygoje vaizduojami šventųjų paveikslai, biblinės temos, tačiau yra daug vaizdų ir iš kasdienio kaimo ar kilmingųjų gyvenimo. Paprastai į „Valandų knygas“ patekdavo ir užsakovų portretai bei herbai. Kadangi iliustracijos tuo metu buvo prabangos dalykas, šias knygas įsigyti ar užsisakyti galėdavo tik turtingieji. Neretai turtingos ir kilmingos moterys šias knygas gaudavo dovanų kaip kraitį ar paveldą.
Žanas Puajė – Prancūzijos karaliaus rūmų dailininkas, darbavęsis net trims karaliams – Liudvikui XI (1461–1483 m.), Karoliui VIII (1483–1498 m.) bei Liudvikui XII (1498–1515 m.). Menininkas gyveno ir kūrė Turo mieste apie 1483–1503 m. Žanas Puajė žinomas kaip daugybės talentų „savininkas“ – rankraščių iliuminatorius, tapytojas, braižytojas bei karaliaus rūmų švenčių dailininkas – jis buvo atsakingas už iškilmingų procesijų bei spektaklių rūmuose iškilmes. Žanas Puajė buvo garsus savo gyvenamuoju laikotarpiu bei išsyk po mirties. XVI a. šaltiniai net lygina jį su flamandu Janu van Eiku (Jan van Eyck, 1390–1441 m.), vienu žymiausių XV a. Šiaurės Europos dailininku.
„Išminčių pagarbinimo“ paveiksle Mergelė Marija vaizduojama nuolankiai sėdinti ant žemės ir prilaikanti jai ant kelių stovintį Kūdikėlį Jėzų. Ir Marija, ir Kūdikėlis yra apgaubti aukso spalva spindinčių ir šventumą simbolizuojančių aureolių. Išminčius Kasparas vaizduojamas kaip seniausias išminčius, iš pagarbos Jėzui priklaupęs ir nusiėmęs karūną primenantį galvos apdangalą. Antrasis vidutinio amžiaus išminčius Merkelis, taip pat priklaupęs, laiko taurę su smilkalais ir laukia savo eilės pagarbinti. Kiek toliau stovi jauniausias juodaodis magas Baltazaras, laikantis monstranciją su mira. Nuo ankstyvųjų viduramžių išminčiai įkūnija ir tris tuo metu žinomas pasaulio šalis – Europą, Aziją ir Afriką, reiškiančias, kad Kristų garbina visos tautos ir rasės. Būtent šio laikotarpio vaizduojamame mene vienas išminčių pradėtas vaizduoti kaip juodaodis.
Išminčių atneštų dovanų simbolika yra turtinga prasmėmis. Auksas reiškia pagarbą Jėzui kaip Karaliui, smilkalai – pagarbą Jo dieviškumui, mira, naudojama mirusiesiems balzamuoti – užuomina apie būsimąją Išganytojo mirtį. Anot Bernardo Klerviečio (1090–1153 m.), auksas liudija Mergelės Marijos neturtą ir skirtas jam palengvinti, smilkalai skirti dezinfekuoti tvarteliui bei užpildyti jį maloniu kvapu, o mira – vaistai nuo kirminų. Dovanų simbolika buvo interpretuojama ir kaip tikėjimo, vilties bei meilės išraiška. Dar sakoma, kad auksas aukojamas Dievui Kūrėjui – Tėvui, mira – Dievui Atpirkėjui – Jėzui, o smilkalai – Šventajai Dvasiai.
Paveiksle matyti ir žvaigždė, kuri neatsiejama nuo išminčių vaizdavimo kompozicijos ir kuri, pasak evangelisto Mato, rodė išminčiams kelią. Kai kurie Rašto tyrinėtojai mato šioje žvaigždėje retą Jupiterio ir Saturno konjunkciją, dėl kurios abi šios planetos švietė kaip nauja ryški žvaigždė. Taip pat teigiama, kad per Babilonijos tremtinius Persiją galėjusi kadaise pasiekti pranašystė apie „žvaigždę, kilsiančią iš Jokūbo“ (Sk 24, 17). Dar interpretuojama, kad žvaigždė buvo pagonims duotas ženklas, atmestas žydų.
Iliuminacijoje išminčių kilmingumas pabrėžiamas santūriais jų veido bruožais, puošnia apranga – egzotiškas jauniausiojo išminčiaus tiurbanas, auksinis auskaras, prabangus šermuonėlio kailis, puošiantis Kasparo karūną bei Merkelio apdarą, puošnūs Merkelio bei Kasparo galvos apdangalai, primenantys karalių karūnas. Antrame paveikslo plane matyti apgriuvusios akmeninės tvartelio arkos bei jautis ir asilas, ėdantys šieną iš pintų ėdžių – kūdikėlio Jėzaus lopšio.
Paveiksle taip pat išryškėja Renesanso įtaka Žano Puajė kūrybai – tai perspektyvos meistriškumas, subtilus spalvų bei šviesos panaudojimas, taip pat įtaigus žmogaus figūros bei preciziškas veido bruožų, aprangos ir kitų detalių vaizdavimas, spalvų ryškumas ir įvairovė.
Išminčių pagarbinimas turi labai seną ir turtingą ikonografinę tradiciją, kuri plėtojosi ir buvo įtakota Evangelijos, įvairių krikščionių mąstytojų, Bažnyčios Tėvų. Jau krikščionybės pradžioje išminčiai buvo vaizduojami katakombose ant sienų, sarkofagų, taip pat – mozaikose, rankraščiuose. Anksčiausi turimi vaizdavimo šaltiniai yra iš III a. Čia scenos yra labai paprastos – vaizduojamos tik kelių personažų figūros: Marija, kūdikėlis ir magai. Kartais kaip įžanga į pagarbinimo sceną vaizduojamas išminčių susitikimas kelyje arba jų kelionė – raiti jie joja kalno papėdėje, ranka rodydami į jiems kelią rodančią žvaigždę. Išminčius paprastai lydi gausios, įvairaus amžiaus palydos, apsirengusios egzotiškais rytietiškais drabužiais ir vedančios kupranugarius, leopardus, beždžiones ir kitus gyvulius bei žvėris. Kai pagarbinimo scena labiau išplėtota, fone matyti apreiškimas piemenims.
Apie išminčių apsilankymą gimus Jėzui pasakoja evangelistas Matas: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“ (Mt 2, 1–2) Manoma, kad išminčiai, kitose kalbose vadinami magais, buvo dvasininkai ir astrologai iš Irano (Persijos), kur klestėjo žvaigždžių stebėjimo menas. Tačiau jau krikščionių rašytojas Tertulijonas II a. išminčius pavadina karaliais, remdamasis Senojo Testamento tekstais (72 bei 68 psalmės, Izaijo 60, 3): „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“; „iš savo šventovės Jeruzalėje, kur karaliai neša tau dovanas“; „Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio“. Šią interpretaciją perima ir Bažnyčios Tėvai, o vėliau, X amžiuje, išminčių „karališkumas“ matyti ir Vakarų ikonografijoje – išminčiai vaizduojami su karūnomis. Taip pat keičiasi ir išminčių apranga, jie jau nebevaizduojami rytietiškais, persiškais drabužiais, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais, bet dažniausiai „aprengiami“ pagal to laikotarpio madą. Įdomu ir tai, kad X a. išminčių vaizdavimas karaliais kartais aiškinamas ir kaip tam tikras būdas parodyti tuo metu maištavusiems ir itin svarbiais save laikiusiems karaliams, jog tikrasis karalius yra Kristus, o žemiškieji karaliai turi nusilenkti ir paklusti Bažnyčiai.
Nors evangelistas Matas ir nemini, kiek išminčių atvyko pagarbinti Kristaus, beveik nuo pat pradžių buvo manoma, kad jų būta trijų – šis skaičius buvo priimtas remiantis išminčių atneštų dovanų skaičiumi, taip pat skaičius trys yra Švenčiausiosios Trejybės simbolis. Vis dėlto seniausi krikščionių piešiniai vaizduoja du, keturis ar šešis išminčius.
Išminčiai, pasak Bažnyčios Tėvų, simbolizuoja krikščionybės pergalę prieš pagonybę. Jų atvykimas pagarbinti Jėzaus yra pirmųjų pagonių tautų atstovų atvykimas, idant jie taptų Dievo tautos dalimi ir atvertų tikėjimo duris visų tautų, rasių, religijų atstovams. Išminčių atvykimo scenoje slypi ir Kristaus žinios universalumas – ji skirta visiems žmonėms, svetimšaliams, pagonims, skirtingų religijų atstovams. Rytų išminčiai yra ir pirmieji misionieriai, skelbiantys Kristų pagoniškame pasaulyje. Šis išminčių pagarbinimo šventės, graikiškai vadinamos Epifanija (Apsireiškimas), aspektas yra tik vienas Kristaus Apsireiškimo aspektų. Kristaus Apsireiškimas, šalia apreiškimo pagonių pasauliui, apima taip pat ir gimimą, krikštą Jordane (pirmasis viešas pasirodymas, apsireiškimas judėjams), Kanos vestuves (pirmasis ženklų pasirodymas, apsireiškimas mokiniams) – ir visa tai yra suvedama į vieną šventę, kuri Katalikų Bažnyčioje minima sausio 6 d.
Paveikslo detalių subtilumas ir kruopštumas, spalvų gausa bei meistriškas šviesos ir šešėlių panaudojimas iliuminacijos autoriaus pasitelkiamos kuo įtaigingesniam ir vaizdingesniam šios Evangelijos scenos pavaizdavimui. Šioms meninėms priemonėms nenusileidžia ir turtinga bei įvairiapusė išminčių pagarbinimo scenos simbolika, amžių tėkmėje kitusi ir įgaudavusi vis daugiau prasmių.
Agnė Rymkevičiūtė,
istorikė-paveldosaugininkė,
Academia Istropolitana Nova (Slovakija)
