15
12 /
2016
Šių metų gruodis ypatingas tuo, kad minime trijų reikšmingų vienuolinio gyvenimo įkvėpėjų arba atnaujintojų mirties šimtmečio sukaktį.
1916 m. gruodžio 1 d. mirė pal. Karolis de Fuko. Strasbūre gimęs Karolis Eugenijus de Fuko (Charles Eugene de Foucauld) jaunystėje, kaip Prancūzijos armijos kareivis, tarnavo Šiaurės Afrikoje. Tada jaunas vyras ir pamilo dykumą bei vienatvę… Būdamas 28 metų, Paryžiaus Šv. Augustino bažnyčioje jis išgyveno atsivertimo patirtį ir po ketverių metų įstojo į trapistų ordiną. Praėjus dar septyneriems metams, vienuoliją paliko, ieškodamas savito vienuolinio gyvenimo kelio. Būdamas 43-ejų, Prancūzijoje priėmė kunigo šventimus ir apsigyveno Sacharoje. Čia jis įkūrė svetingą atsiskyrėlio buveinę šalia Pietų Alžyro gyventojų – tuaregų. Mokėsi tuaregų kalbos ir svajojo įsteigti naują vienuolinę bendruomenę, tačiau buvo netikėtai nužudytas jį įkaitu norėjusių paimti užpuolikų… Dykumos atsiskyrėlio ir kankinio svajonė išsipildė po mirties – remdamosi jo raštais ir gyvenimo pavyzdžiu, įsikūrė 20 įvairių bendruomenių – mažųjų brolių ir mažųjų seserų vienuolijos bei kitos grupės. 2005 m. Karolis de Fuko paskelbtas palaimintuoju.
1916 m. gruodžio 16 d. mirė pal. Honoratas Kožminskis OFMCap. Ilgą 87 metų amžių nugyvenęs kapucinų kunigas (beatifikuotas 1988 m.) labiausiai pagarsėjo kaip slaptų katalikiškų vienuolijų (daugiausia – moterų) steigėjas XIX a. pabaigoje. Nuslopinusi 1863 m. sukilimą, Rusijos imperijos valdžia labai suvaržė oficialių katalikiškų vienuolynų gyvenimą – jiems grėsė išnykimas; negana to, sparčiai besikeičiantis visuomenės gyvenimas reikalavo naujų vienuolinio gyvenimo formų. Esant tokiai padėčiai t. Honoratas ėmėsi burti neoficialiai veikiančias apaštališko gyvenimo bendruomenes, besiremiančias Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regula, kurių tikslas buvo asmeninis šventėjimas, karitatyvinė veikla bei apaštalavimas – šeimose, fabrikuose, ligoninėse… Tėvo Honorato įkurtos popiežiaus teisių vienuolijos paplito ir carinės imperijos sudėtyje buvusiose Lietuvos žemėse. Dar ir dabar Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Druskininkuose, Palangoje, Lentvaryje, Šilalėje, Kelmėje, Palendriuose gyvena ir darbuojasi apie 100 seserų, priklausančių šešioms tėvo Honorato įsteigtoms popiežiaus teisių moterų vienuolijoms.
1916 m. gruodžio 25 d. mirė šv. Albertas Chmieliovskis (brolis Albertas). Būdamas aštuoniolikos, jis pasižymėjo kaip 1863 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją dalyvis, dėl sužeidimo praradęs kairę koją ir patekęs į nelaisvę. Vėliau tapo dailininku: studijavo Paryžiuje ir Miunchene, paliko aliejinės tapybos darbų, akvarelių, piešinių. Tapyba tapo Adomo Chmieliovskio atsivertimo slenksčiu: dirbdamas prie bene garsiausio savo paveikslo Ecce homo, dailininkas pajuto pašaukimą vienuoliniam gyvenimui. Iš pradžių įstojo į Jėzaus Draugiją, tačiau po metų šią vienuoliją paliko. Paskui vis dar tapė, bet ėmė vis labiau atsidėti patarnavimui vargšams ir benamiams, kol tapybą galiausiai metė. Ramybę atrado Šv. Pranciškaus reguloje: Krokuvos kapucinų bažnyčioje apsivilkęs pranciškonų tretininkų abitą, pasivadino broliu Albertu, o po metų davė vienuolio įžadus. Jis veikiai tapo legendiniu Krokuvos labdariu – įsteigė prieglaudą, kurioje drauge su vargšais gyveno ir pats. Brolis Albertas įkūrė ir naujas vienuolijas – brolius albertinus ir seseris albertines. Šventumo šlovėje mirusio, 1983 m. paskelbto palaimintuoju, o 1989 m. – šventuoju brolio Alberto relikvijos (drauge su paveikslu Ecce homo) dabar saugomos seserų albertinių šventovėje Krokuvoje.
Prieš 800 metų, 1216 m. gruodžio 22 d., popiežius Honorijus III patvirtino Pamokslininkų ordino (dominikonų) įkūrimą. XIII a. pradžioje ispanų kunigas, kanauninkas Domininkas Guzmanas susidūrė su eretikais katarais Pietų Prancūzijoje. Tada jis patyrė, kad žmonės stokoja žinių apie tikėjimą, o drauge – ir evangeliniu neturtu gyvenančių tikėjimo skelbėjų, tad pats ėmėsi neturtingo keliaujančio pamokslininko gyvenimo. Pirmąją šv. Domininko bičiulių bendruomenę 1215 m. patvirtino Tulūzos vyskupas, o po metų ją oficialiai aprobavo ir popiežiaus globon paėmė Honorijus III. Netrukus, 1217 m. sausio 21 d., kitu potvarkiu popiežius suteikė vienuolijai Pamokslininkų ordino vardą bei įgaliojimą jos nariams sakyti pamokslus. Prisimindami šį įvykį, dominikonai 2017 m. sausio 21-ąją užbaigs ordino įkūrimo 800 metų jubiliejaus minėjimą.
Gavęs popiežiaus patvirtinimą, 1217 m. šv. Domininkas pasiuntė pirmuosius dominikonus mažomis grupelėmis į Ispaniją, Romą bei svarbiausius universitetinius miestus – Paryžių ir Boloniją. Toks sprendimas pasiteisino. „Juodųjų brolių“ vienuolija labai sparčiai plito ir augo: vos po penkerių metų veikė 40 konventų 8 provincijose. XIII a. pabaigoje jau būta 400 konventų, o narių skaičius siekė kone 15 tūkstančių. Šiuo metu pasaulyje ordinas padalytas į daugiau nei 40 provincijų, apimančių daugiau nei 100 šalių. Brolių vienuolių yra apie 6,5 tūkst., klauzūrinių seserų – 4 tūkst., aktyvaus gyvenimo seserų – 35 tūkst., tretininkų pasauliečių – daugiau kaip 100 tūkst. Pirmieji dominikonų misionieriai Lietuvą pasiekė XIII a. viduryje. Dabar Lietuvoje veikiantys dominikonai priklauso Prancūzijos provincijos Lietuvos–Latvijos–Estijos provinciniam vikariatui. Vilniuje gyvuoja brolių dominikonų ir kontempliatyvių seserų dominikonių bendruomenės, keliuose Lietuvos miestuose aktyviai veikia dominikonai tretininkai.
Prieš 200 metų, 1816 m., buvo išleistas Juozapo Arnulfo Giedraičio Naujasis Testamentas. „Naujas Įstatymas Jėzaus Christaus, Viešpaties mūsų, lietuvišku liežuviu išguldytas per Juozapą Arnulpą kunigaikštį Giedraitį, vyskupą Žemaičių“, „išspaustas per kunigus misionorius Vilniuje“, pasirodė Biblijos draugijos, kurios veiklą aktyviai rėmė Rusijos imperatorius Aleksandras I, iniciatyva. Kiek būta vertėjų ir kas jie buvo, diskutuojama iki šiol; vertimas paprastai vadinamas sumanymo iniciatoriaus vardu. Vyskupo Giedraičio pratarmėje skaitome: „Aukščiausios Apvaizdos potvarkiu globodamas Kristaus avidę tame krašte, kuriame visuotinai vartojama lietuvių kalba, nusprendžiau esąs įpareigotas išversti bent jau Naująjį Testamentą.“
1816 m. leidinį, turint galvoje jo rengėjus, būtų galima pavadinti pirmuoju katalikišku Naujojo Testamento vertimu į lietuvių kalbą. Vis dėlto tokio pobūdžio – be katalikiškiems leidimams privalomų komentarų – Šv. Rašto leidimas popiežiaus Pijaus VII raštu „Magno et acerbo“ dar tais pačiais metais buvo pasmerktas kaip katalikams netinkamas, tad… draustinas ir nevartotinas!
* * *
Šiųmetis gruodis siūlo ir daugiau sukakčių – gruodžio 13 d. sueina 550 metų nuo garsiojo Renesanso skulptoriaus Donatello mirties, o gruodžio 24 d. – 25 metai nuo Vilniaus ir Kauno bažnytinių provincijų (metropolijų) pertvarkymo bei Audrio Juozo Bačkio paskyrimo Vilniaus arkivyskupu metropolitu. Na, o sausį pradėsime jubiliejinius Žemaitijos krikšto (1417) ir Reformacijos (1517) metus…
Dr. Liudas Jovaiša
