01
02 /
2012
Pasijos Meistras iš Darmštato – mažai ką galima pasakyti apie šį tapytoją, greičiausiai tapiusį tik vietinei bažnyčiai. Apie dailininką žinome tik tiek, kad kūrė XV a. Vokietijoje, tapė ant lentos paveikslus altoriams – triptikams ir diptikams. Matyt, jo aplinkos dar nebuvo pasiekusi renesanso naujovė – tapyba ant drobės. Italijoje gimęs renesanso stilius iš pradžių buvo priimtinas ne visiems, nes skelbė antropocentrizmą, t. y., kad žmogus yra pasaulio centras, o ankstesnis gyvenimo principas buvo teocentrizmas – pasaulio centras yra Dievas. Gotikoje dar vyravo Biblijos ir teologijos motyvai, dar nebuvo reiškiami jausmai ir psichologiniai motyvai.
Pasijos Meistras iš Darmštato viena iš savo darbo temų pasirinko kaip tik Biblijos siužetą – Jaunuolio prikėlimą (Lk 7, 11–17). Ką autorius tuo norėjo pasakyti? Galėtume manyti, kad tai buvo kieno nors užsakymas arba kad jam buvo įdomi Biblijos tematika, bet tai mums suteikia progą pažvelgti giliau į šį kūrinį. Sakyčiau, kad mūsų bažnyčiose labai retai galima išvysti paveikslą, vaizduojantį sceną iš Evangelijos pagal Luką 7 skyriaus. Dažniau vaizduojamas Jėzaus gyvenimas, Jo padaryti stebuklai, mirties ant kryžiaus ir Prisikėlimo scenos, Švč. Mergelė Marija ir šventieji. Sakyčiau, šis paveikslas yra labai gilus teologine prasme.
Tęsdamas įžvalgas apie šį kūrinį noriu pacituoti ištrauką iš Biblijos: „Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.“ (Lk 7, 11–17)
Kalbant apie šio paveikslo – ikonos (kadangi tapyta ant lentos) stilių, galima tvirtai teigti, kad jis yra gotikinis ir dar specifinis – vokiečių gotikos stiliaus (veido bruožai panašūs į dabartinės Vokietijos bei mūsų šalių gyventojų). Kūnai vaizduojami labai statiški ir net, sakyčiau, primena bizantiškos ikonos kompoziciją (žvilgsnis, kūno padėtis bei žmonių minios kompozicija). Bizantiškas stilius darė didelę įtaką Viduramžių menininkams bei architektams. Gotikos stiliaus įtaką liudija pilis fone, iš kurios išeina žmonių minia, taip pat asketiški žmonių veidai ir pozos, kurios yra statiškos, neatspindi jokio psichologinio išgyvenimo, visų žvilgsniai nukreipti į Jėzų.
Drąsiai galima kalbėti apie teologinę šio paveikslo prasmę, nes autorius norėjo atskleisti Jėzaus gailestingumą – prieš ištiesdamas rankas ant Kryžiaus, jis parodo mokiniams, kas Jis yra ir ką galės daryti Jo mokiniai po to, kai Jėzus įžengs pas savo Tėvą (plg. Jn 14, 8–14)! Viskas paveiksle sustojo ir visi susitelkę į Jėzaus ir jaunuolio „santykį“ – galima sakyti, dialogą. Drąsiai galima teigti, kad visas pasaulis sustojo ir stebi šį dialogą ir stebuklą, kuris daugelį žmonių padrąsina šlovinti Dievą, suvokus kad „Dievas aplankė savo tautą“. Greičiausiai po šio įvykio įvyko didelis „sprogimas“ – žmonės bėgo šaukdami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir „Dievas aplankė savo tautą“!!!
Įdomus jaunuolio ir Jėzaus gestas, kai jaunuolis paduoda savo rankas Jėzui, net, galima sakyti, įdeda savo rankas į Jėzaus rankas, šį gestą galima suprasti taip: į Tavo rankas aš atiduodu savo gyvenimą, likimą. Šį gestą galima matyti diakono, kunigo šventimų bei vienuolinių įžadų liturgijoje, kada kandidatas atiduoda visą savo gyvenimą Dievo ir vyresniojo valiai. Žvelgiant atidžiau, galima pastebėti gailestingumo – taip pat ir susirūpinimo – kupiną Jėzaus žvilgsnį, nes Jis atėjo į šį pasaulį skelbti Evangeliją ir atpirkti visą žmoniją (plg. Lk 7, 22b; Jn 3, 16–17).
Minia po šio įvykio šlovina Dievą: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą.“ Ta žinia apie Jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį, bet kiek iš jų pasiliko po tų visų įvykių, stebuklų, to meto požiūriu, Jėzaus pralaimėjimo ir atstūmimo metu (plg. Jn 6, 60–71)? Tačiau tas pralaimėjimas – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas, Prisikėlimas ir žengimas į dangų, mums, krikščionims, yra mūsų Išganymo kulminacija, nes Jis pažadėjo, kad mūsų neapleis, bet užtars pas savo Tėvą ir atsiųs mums Globėją – Šventąją Dvasią (Jn 15, 26; 17)!
Kadangi vasario mėnesį minėsime svarbų įvykį – Jėzaus Kristaus paaukojimą šventykloje bei pradėsime gavėnią, verta pagalvoti apie tai, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Šviesa ir Tėvo atsiųstas Gailestingumas visai žmonijai. Tad neveltui ir jums siūlomas kaip tik Pasijos Meistro iš Darmštato paveikslas, nes jis yra aktualus ir svarbus – galime pasimokyti bei susimąstyti apie šį Jėzaus gailestingumo pavyzdį! Mes irgi galime savo gyvenime būti kupini gailestingumo Kristaus kūno nariams ir sau – statyti Dangaus Karalystę čia, žemėje, – viskas mūsų rankose. Jėzus labai nori, kad visi atsikeltų kaip Najino našlės sūnus ir gyventų visavertį gyvenimą Bažnyčioje, bendruomenėse, parapijose.
Br. Vladimirs Petrovs OP
