01
04 /
2012
Viršelyje pavaizduotas piemuo su avinėliu ant pečių atrodo ką tik stabtelėjęs ir dar mojantis ranka kaimenės avims… Jaunuolis nepasižymi jokiais individualiais bruožais: kaip būdinga Viduržemio regiono žmonėms, jis – tamsiaplaukis, rudom didelėm akim. Atletišką, saulės nugairintą jo kūną dengia trumpa balta toga, prie šono pritvirtinta strėlinė, nuo kairiojo peties svyra avikailis, priekyje kabo krepšys. Grakšti ir pakili piemens figūra nutapyta pačiame pirmame plane ant lakoniškai pažymėtos žolės juostos. Ją supa šviesus fonas, kuriame, lyg puošnios lėkštės paviršiuje, simetriškai iš abiejų šonų komponuojamos avys ir skubriai piešiami aukšti, liauni augalai, laikantys porą stambokų paukščių. Daugiau jokių įžiūrimų aplinkos detalių, o ir tai, kas matyti, rodos, dar iki galo nenutapyta, tik eskiziškai pažymėta, nerūpestingai „užmesta“, tarsi apie gerai pažįstamą dalyką kalbant užuominomis ir nutylint. Neapibrėžtoje beveik abstrakčioje erdvėje šios figūros atrodo trapios tarsi vaiduokliai ar spalvotieji Dantės anapusinės tikrovės šešėliai, kurie vos pasirodę, čia pat, nutvieskus saulės šviesai, galėtų išnykti…Tačiau neišnyks, nes dienos spinduliai čia nesilanko: tai katakombos rūsys, kuriame reikia dirbtinės, žmogaus atsineštos šviesos.
Šv. Priscilės katakombose fiksuotas reginys – nepaprastai giedras, alsuojantis laisve ir džiugesiu, šį įspūdį sustiprina sodria raudona linija apibrėžtas vaizdo rėmas, kuris taip pat nurodo, jog tai sienų dekoro, kur figūros supamos ovalų ar stačiakampių apibrėžtų laukų, vadinamųjų direktrisių, fragmentas… Fragmentas, tačiau kartu – nepriklausomas vaizdinys, ikonografinė struktūra, kurios pobūdį ir plastinį-simbolinį kalbėjimo būdą gali paaiškinti vien jos sukūrimo laikas ir vieta.
Freska sukurta apie 250 metus. Tai ankstyvųjų krikščionių menas, kuris rėmėsi antikinės tapybos patirtimi, jos suformuotomis vaizdavimo schemomis. Freskos stilistika iš esmės realistinė, tačiau jau atsisakiusi architektūros ir kitų aplinką konkretizuojančių detalių: Pompėjos, Romos namų ar kitai tos epochos pasaulietinei sienų tapybai būdingo iliuzionistinio erdvės vaizdavimo. Kaip ir būdinga katakombų tapybai, ji – lakoniška, paprasta ir kiek negrabi, o svarbiausia – transformuojanti vėlyvosios antikos vizualiąją kalbą visiškai naujam turiniui perteikti, naujai paskirčiai ir vietai įprasminti.
Freskos vieta – požeminis Romos krikščionių kapinynas, slaptieji, neoficialieji pirmųjų Kristaus sekėjų maldos namai. Po miestu iškastų rūsių nišose buvo laidojama, o tuneliuose ir nedidelėse salėse buvo renkamasi maldai. Tokią paskirtį turėjusios požeminės patalpos lubas puošia ir ši freska, vaizduojanti jauną piemenį su avimis. Tai greičiausiai nežinomo krikščionių tapytojo čia palaidotiems mirusiesiems ir bendrai maldai susiburdavusiems gyviesiems nutapytas „Gerasis Ganytojas“.
Gerasis Ganytojas nėra tiesioginis Kristaus atvaizdas. Kristus ankstyvosios krikščionybės mene vaizduojamas tik pasitelkus įvairius alegorinius įvaizdžius. Vienas tokių įvaizdžių – piemuo su avinėliu ant pečių: kaip jis saugo ir gelbsti savo ganomas avis, taip Kristus saugo ir gelbsti krikščionių sielas.
Pagoniškoje romėnų dailėje piemens su avimi ant pečių įvaizdis buvo žmogiškumo – humanitas – simbolis, o ankstyvosios krikščionybės mene jis tapo vienu labiausiai pamėgtų Kristaus ir tikinčiųjų bendruomenės ryšio, tarpusavio priklausomybės, tikėjimo ir pasitikėjimo, mokinystės vaizdiniu.
Senajame Testamente Dievas gano jam paklususias tautas (Ez 34, 1-10, Iz 40,11). Išblaškyta Izraelio tauta lyginama su kalnuose pasklidusiomis avimis be piemens (Iz 53,6). Naujajame Testamente Jėzus tampa Izraelio piemeniu:
„Aš – gerasis ganytojas.
Geras Ganytojas
Už avis guldo gyvybę.“ (Jn 10, 11)
(…)
„Aš – gerasis ganytojas:
aš pažįstu savąsias,
ir manosios pažįsta mane,
kaip mane pažįsta Tėvas
ir aš pažįstu Tėvą.“ (Jn 10, 14, 15)
Jėzus yra „siųstas pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24). Evangelijoje pagal Luką piemens ir kaimenės vaizdinys aptinkamas Jėzaus bendraujančio su nusidėjėliais palyginime: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių…“ (Lk 15, 4–5). Prisikėlęs ir prie Tiberiados ežero pasirodęs Jėzus tris kartus klausė Simoną Petrą, ar jį myli, o šiam atsakius „Tu žinai, kad tave myliu“, liepęs šiam ganyti Jo avinėlius, aveles, avis (Jn 21, 15–17). Todėl ganytojais vadiname ir apaštalus bei kunigus, o vyskupo insignija mena piemens lazdą…
Svarbu nepamiršti, jog realus šios katakombos sienoje nutapyto Gerojo Ganytojo kontekstas – mirusysis, o visa ankstyvosios krikščionybės dailė – tai iš esmės laidojimo dailė. Tačiau ji, skirtingai nei pagoniškasis mirusiuosius lydintis menas, tiesiogiai nevaizduoja mirties (ant kryžiau mirusio Jėzaus ikonografija vėlesnė). „Ankstyvoji Bažnyčia, – kaip rašė Peteris Brownas, – stengėsi peršokti kapą“, gedulas ir liūdesys „linko pasiduoti veržliam tikėjimui pomirtiniu gyvenimu“. Galbūt ir šis nerūpestingas, pastoralinis vaizdinys Šv. Priscilės katakombų lubose įamžina ankstyvųjų krikščionių alternatyvą juos supusiai žiauriai ir dažnai kankiniškai mirties tikrovei, kai neperregimą ir neįžvelgiamą nebūties akivaizdą išsklaido intensyviai apšviestas tikėjimo turinys, ir kai baimingą nerimą pakeičia būsena, kai „nieko netrūksta“ (Ps 23).
Dr. Tojana Račiūnaitė
