15
01 /
2017
Trylikametė pabėga nuo tėvų, permiega su jaunuoliu iš savo kaimo ir taip už jo išteka. Kai bus septyniolikos, ji greičiausiai jau sūpuos antrą naujagimį. Nei ji, nei jos vyras nebus baigę vidurinės mokyklos, gauti darbą jiems – nepasiekiama svajonė. Vyras greičiausiai įniks į alkoholį ar narkotikus, o moteris su didėjančiu būriu vaikų viena suksis kaip išmanydama.
Tokios skaudžios kai kurių romų istorijos. Jų kultūroje priimtos ankstyvos vedybos užkerta kelią mokslams ir išsilavinimui, vėliau – darbui. Taip kartų kartos yra pasmerkiamos duonai elgetauti, o ne užsidirbti.
Vaikai savo aplinkoje neretai patiria seksualinį smurtą, dažnai – emocinius sukrėtimus. Niekas namuose jų nemoko apie tai kalbėti, nes ir patys tėvai niekada šito nesimokė. Lygiai kaip skaityti ir rašyti. Ne visi romai ir sulaukę brandaus amžiaus moka šiuos elementarius veiksmus.
Laimė, atsiranda žmonių, kurie mėgina sustabdyti į prarają riedantį vežimą. Grupelė tokių Evangelijos liudytojų darbuojasi Panevėžyje, kur prieš keliolika metų Dievo Apvaizdos seserys atpažino Dievo kvietimą tarnauti sunkiau besiverčiančių šeimų vaikams, ypač romams.
Jos įkūrė Panevėžio vaikų dienos užimtumo centrą vienuolynui priklausančiame nedideliame mediniame namelyje Tiškevičiaus g. 15, buvusioje valgykloje „Nazaretas“, kur ateidavo valgyti remtinų šeimų nariai. Bendruomenė pastebėjo, kad žmonės pavalgo, bet to per maža, kad jų gyvenimai keistųsi. Todėl vietoj valgyklos seserys įkūrė Vaikų dienos centrą.
Pirmame aukšte yra salė su veidrodžiais, kur vaikai šoka, taip pat virtuvė, keli kambariukai, šalimais – nedidelis kiemas.
Mokslo metais jame vaikai būna nuo 13 iki 17 val. Jie ruošia pamokas, šoka romų tautinius šokius, bendrauja. Centre vaikai ir pamaitinami, aprengiami. Vasarą vaikai renkasi į dvi grupes. Mažesnieji – iki pietų, vyresnieji – popiet. Stovyklose jie užimti visą parą.
entro lankytojams – nuo 5 iki 24 metų. Iš pradžių dar į valgyklą ateidavę keletas vaikų dabar išaugo į keliasdešimties paauglių ir jaunuolių būrį. Apie centrą jie pasakoja vieni kitiems, žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Neretai atėjęs vienas su savimi atsiveda ir brolius bei seseris. Po pamokų čia užsuka ir lietuviai bei kitų tautybių vaikai ir jaunimas.
Ką vaikai veikia?
Centras bendradarbiauja su mokykla, todėl vaikai centre gali paruošti pamokas. Taip pat jie žaidžia stalo žaidimus, piešia, minko molį, užsiima dailės terapija, dainuoja, šoka, mokosi įvairių dalykų, kurių negali išmokti namuose. Pasitaikius progai važiuoja į įvairių tautų vaikams rengiamas šventes, pasiruošia šokių programas.
„Šį savaitgalį rengsime pižamų vakarėlį su berniukais. Mes ir pasimeldžiame, ir pasikalbame aktualiomis temomis. Pavyzdžiui, šį kartą iš „Carito“ atvažiuos moteris ir papasakos į prostituciją įtrauktų mergaičių ir berniukų istorijų. Šviesime jaunimą, kad nepakliūtų į panašią bėdą“, – pasakojo dienos centro savanoris Juozas Rėkus.
Romų tradicijoje berniukai labiau klauso vyrų, todėl centre juos palydi savanoris J. Rėkus. 33-ejų verslo informacijos vadybininkas Panevėžyje atrado save kaip socialinį darbuotoją. Užsidirba prižiūrėdamas neįgalų žmogų, o laisvomis valandomis savanoriauja su romų vaikais.
Su berniukais jis vasarą buvo išvykęs ir į karinę stovyklą. Iš pradžių vaikinams sunkiai sekėsi laikytis drausmės – valgyti tam tikrą valandą, lygiuoti su būriu.
„Jie baisiausiai skundėsi, kad sunku, buvo net pabėgę, bet po kiek laiko sako: „Dėde, važiuojame dar kartą.“ Reiškia, jiems tas laikas patiko, nors ir buvo sunku. Mokau juos, kad gyvenime yra sunkumų, kuriuos tiesiog reikia įveikti“, – sakė centro savanoris.
Kokios problemos sprendžiamos centre?
Centre vykstantys meno užsiėmimai vaikus veikia kaip terapija, kad jie galėtų išreikšti susikaupusias emocijas. „Tiek prikaupė negandų, skausmo, jiems reikia išlieti emocijas, kad agresijos liktų mažiau. Vasarą tam susigalvojame rungčių, vaikai daug juda ir sportuoja“, – tikino J. Rėkus.
Anot savanorio, svarbu, kad augtų vaikų savivertė. Šeimose jie engiami, nemylimi, kartais atsiduria gatvėje, nelanko mokyklos, dėl to yra pilni agresijos. Kartais darbuotojams ir savanoriams tenka išskirti juos besimušančius.
„Jie patyrė nemeilę, smurtą, prievartą, engimą. Tėvai kartais neįsileidžia vaikų nakvoti, jie miega laiptinėse, bendrabučių virtuvėse. Tie vaikai ir prievartauti, ir be tėvų užaugę“, – pasakojo J. Rėkus.
„Vaikų sužeidimai – atmetimas, diskriminacija, skurdas, žinių stoka, išsilavinimo trūkumas, ankstyvos vedybos. Pagal jų paprotį, 13–14 metų gali pabėgti ir susituokti. Prasideda uždaras ratas – vaikai iškrinta iš švietimo sistemos, negauna išsilavinimo, tampa sunkiau rasti darbą. Tėvai negali vaikams padėti mokytis, nes ne visi moka rašyti, skaityti“, – antrino ilgametė centro darbuotoja, Dievo Apvaizdos sesuo Daiva Tumasonytė.
Ji aštuonerius metus lanko skurstančias romų šeimas. „Turime specialų konteinerį, į kurį žmonės meta drabužius. Mes juos išdalijame stokojantiems. Taip pat dalijame „Maisto banko“ produktus, suteikiame psichologinę pagalbą, vaikams siūlome įvairias ugdymo programas ir užsiėmimus. Pabendraujame ir su tėvais, ir su vaikais“, – pasakojo psichoterapijos mokslus baigusi vienuolė.
D. Tumasonytė pastebėjo, kad romai ir paaugę jų vaikai labai norėtų darbo, bet jo nėra. „Jų raštingumas žemas, jie gali dirbti tik praktinį, dalykinį darbą, bet jo mažėja. Dabar pradėsime programą, pagal kurią jie galės išmokti vairuoti, įgauti kitų įgūdžių, tada galės surasti darbo“, – vylėsi sesuo.
Tikėjimo ugdymas
Vienuolyno įkurtame vaikų dienos užimtumo centre ugdomas ir vaikų tikėjimas. „Mūsų tikslas sudaryti sąlygas patirti Dievą. O kai patiria, pats vaikas nusprendžia, kaip toliau gyventi. Tuomet padedame jam rasti kelią“, – pasakojo sesuo D. Tumasonytė.
Būdami centre, vaikai meldžiasi prieš ir po valgio, prieš ir po kelionių. „Berniukai pradėjo patys melstis prieš valgį. Žino, kad reikia padėkoti už viską. Jiems nebaisu ir negėda. Atrodo, smulkmena, bet tokios neįvyksta per vieną dieną. Jie vertina, kad turi maisto, pastogę, kur ateiti, kad turi draugų, kad yra kažkas, kas juos supranta. Vaikai po truputį auga“, – stebėjosi savanoris J. Rėkus.
Kartais visas būrys eina į bažnyčią.
Jau kelerius metus grupelė romų vaikų ruošiasi krikštui ir Pirmajai Komunijai. Kai kurie pradeda lankyti kursus, rengiamus parapijos vaikams.
Jaunimas važiuoja ir į rekolekcijas. Per pižamų vakarėlius, kai nakvoja centre, jaunuoliai mokosi melstis: per Gavėnią – eiti Kryžiaus kelią, kitomis progomis – kalbėti rožinį ir pan.
J. Rėkus, kaip ir seserų bendruomenė, nuolat meldžiasi už šiuos vaikus. Savanoriui Juozui skaudžiausia, kad centre sušilę, vaikai vėl grįžta į netikinčius namus. Auginti tikėjimą tenka vėl ir vėl iš naujo.
Kokie vaisiai?
Visą vargą atperka vaisiai. Pradeda keistis vaikų elgesys, požiūris. Vaikai džiaugiasi, būdami centre. Čia jie mylimi.
„Vaikai tapo brandesni. Mergaitės vėliau išteka – tik nuo 16–17 metų. Ne visi iškrinta iš švietimo sistemos, vyresni grįžta į vakarinę mokyklą. Jie nori pasikrikštyti, ieško Dievo“, – pasakojo sesuo Daiva.
D. Tumasonytei ilgą laiką buvo sudėtinga sutarti su berniukais, jie nesitvarkydavo. Kai atėjo J. Rėkus, įsivyravo taisyklė, kad berniukai po susitikimų plauna indus, tvarko susitikimų kambarį, gamina valgyti.
„Anksčiau jie net rankos nepajudindavo dėl buitinių dalykų, o dabar jiems net sakyti nereikia, patys kimba į darbą. Suprantu, kad tas kitokių nei namie taisyklių kalimas juos pasiekė ir, duok Dieve, įaugs į kraują“, – pasakojo savanoris.
Didėja ir vaikų pasitikėjimas suaugusiaisiais, centru. Per 13 darbo metų romų vaikų centre daugėja. Šią vasarą vaikinų vasaros stovykloje buvo 17, merginų – 16.
Kas dirba su vaikais?
Panevėžio vaikų dienos užimtumo centre dirba du darbuotojai ir septyni savanoriai. Su vaikais savanoriauja studentai ir dirbantys žmonės. Tiesa, dalis neištveria ir išeina. Tarnauti gyvenimo sužeistiems vaikams – nelengva.
„Ne pyragai čia. Aš centre – antrus metus. Kol kas dar tveriu. Kartais sudėtinga, bet tam tikri dalykai atperka negandas ir sunkumus. Mane šie vaikai išmokė kantrybės, kitaip žiūrėti į žmones, į savo gyvenimą, vertinti ir džiaugtis paprastais dalykais. Visas džiaugsmas – smulkmenose“, – pasakojo savanoris.
Jis dažnai girdi, kad ypač berniukams yra labai reikalingas. „Tėvas alkoholikas, narkomanas, bedarbis, visa buitis – ant motinos kupros. Pagal jų papročius, vyrui moteris negali pasakyti, kas ne taip. Vyrai yra šeimos galva, išeina, kad šeimos galvos nėra. Šeimos išsidarkiusios. Vaikai nemato šeimos galvos pavyzdžio ir taip viskas griūva. Centro žmonės man sako, kad esu labai reikalingas, džiaugiasi manimi“, – sakė Juozas.
Savanoris su berniukais pasikalba ir apie vyriškumą. Pasakoja, kodėl nereikėtų anksti pradėti lytinio gyvenimo.
J. Rėkus ir kiti sesers Daivos pažįstami labai žavisi jos darbais dėl vaikų. „Sesuo Daiva labai stengiasi dėl romų vaikų, siekia juos nukreipti, kad nesišlaistytų gatvėse, padėti jiems integruotis į gyvenimą, baigti mokyklą. Ji lanko aplink Panevėžį gyvenančias romų šeimas. Jie pažįsta vienuolę ir ją gerbia, drąsiai paveda vaikus jos globai. Daiva juos vežioja, rūpinasi, kad jie būtų pavalgę (į centrą jie dažnai ateina alkani). Ji suras maisto, drabužių, suplyšo batai – suras batus (romų vaikai dažnai turi tik vieną batų porą). Ji tikrai atlieka Dievo darbą“, – apie D. Tumasonytę kalbėjo savanoris.
Nori prisidėti?
Jei norite prisidėti prie Dievo Apvaizdos seserų misijos Panevėžyje, užeikite į Vaikų dienos užimtumo centrą, esantį Panevėžyje, Tiškevičiaus g. 15.
Daugiau informacijos ieškokite Panevėžio vaikų dienos užimtumo centro svetainėje vaikudienoscentras.blogspot.lt
Sigita Lanauskienė
