01
07 /
2012
Šį kartą MAGNIFICAT viršelyje publikuojamas paveikslas „Šv. Joakimo ir šv. Onos susitikimas prie Aukso vartų“. Kūrinio autorius – Vitorė Karpačio (Vittore Carpaccio, 1460–1525/1526 m.), kurio tikroji pavardė Skarpaza (Scarpazza). Jis yra Italijos Renesanso ir Venecijos mokyklos atstovas. Mokėsi pas Lazarą Bastianį (Lazzaro Bastiani, 1449–1512 m.). Paveikslas sukurtas 1515 metais. Dailininkas Vitorė Karpačio pasakoja mums Švč. Mergelės Marijos tėvų istoriją, kurią Renesanso žmogus galėjo perskaityti Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“.
Anot šio veikalo, Joakimas iš Galilėjos miesto Nazareto vedė šventą moteriškę Oną iš Betliejaus, tačiau praėjus dvidešimčiai metų po vedybų vis dar neturėjo vaikų. Tada davė įžadą Dievui, kad jeigu Jis duotų jiems palikuonį, paskirtų jį tarnauti Viešpačiui. Dėl to per vienus metus jie apsilankė trijose didžiausiose Jeruzalės šventėse. Kai Joakimas su savo giminės nariais atkeliavo į Jeruzalę, į šventyklos pašventinimo iškilmes, ketindamas paaukoti auką, vyriausiasis kunigas jį išbarė ir išvarė už tai, kad buvo bevaikis.
Jausdamasis atstumtas, Joakimas gėdijosi grįžti namo, kad nebūtų panašiai pasmerktas ir savo giminės, kuri visa tai girdėjo. Tad jis nukeliavo pas savo piemenis į dykumą. Ten jam pasirodęs ryškios šviesos apsuptas angelas ir apreiškęs, kad Ona pagimdysianti mergaitę, kurią jis pavadinsiąs Marija. (Kaip Joakimas ir pažadėjo, Marija nuo vaikystės bus pašvęsta Viešpačiui ir iš savo motinos įsčių bus kupina Šventosios Dvasios. Iš jos gims Jėzus.) Patvirtindamas savo žodžius, angelas liepęs Joakimui grįžti į Jeruzalę, prie Aukso vartų, kur jis sutiksiąs žmoną.
Tuo tarpu Ona graudžiai raudojo nežinodama, kur dingo jos vyras. Jai pasirodęs tas pats angelas pranešė tai, ką sakė Joakimui, be to, nurodė ženklą – ji turinti eiti prie Jeruzalės Aukso vartų, ten sutiksianti grįžtantį vyrą. Jiedu labai apsidžiaugė, vienas kitą pamatę nurodytoje vietoje, prie Aukso vartų, ir iš džiaugsmo apsikabino; pašlovinę Viešpatį jie sugrįžo namo ir ėmė džiaugsmingai laukti, kada išsipildys Dievo pažadas. Taigi Ona pastojo, pagimdė dukterį ir pavadino ją Marija.
Ši istorija primena Senajame Testamente aprašytas Samuelio motinos Onos (1 Sam 1) ir Izaoko motinos Saros (Pr 18, 1–19) istorijas, kuriose vaikų gimimas taip pat išpranašautas angelų.
Šv. Joakimo ir šv. Onos tema gana paplitusi XIV–XVI a. dailėje. O populiariausias istorijos epizodas – susitikimas prie Aukso vartų. Karpačio paveiksle šv. Joakimas ir šv. Ona stovi apsikabinę prie Aukso vartų, Jeruzalės miesto fone. Aukso vartai simboliškai prilyginami Senajame Testamente minimiems „uždarytiesiems vartams“, kurie simbolizuoja Švč. Mergelės Marijos skaistumą ir Nekaltąjį Prasidėjimą[1]. Dailininkas Karpačio pasižymėjo pasakotojo dovana. Paveiksle vyro ir žmonos santykiai pavaizduoti poetiškai, tačiau kartu ir su tam tikra realizmo doze. Šv. Joakimo ir šv. Onos apsikabinimas išreiškiamas subtilia nuotaika, kuriama šviesi atmosfera. Ona prigludusi prie vyro su atsidavimu ir visišku pasitikėjimu. Joakimas su meile apglėbęs žmoną.
Temos „Susitikimas prie Aukso vartų“ kūriniuose Joakimą dažniausiai lydi piemenys, o Oną – tarnaičių būrys. Tačiau Karpačio pasirenka kitą variantą. Jo paveiksle Joakimą lydi šv. Liudvikas, o Oną – šv. Uršulė (viršelyje jų nesimato). Šv. Uršulė – šventoji kankinė, gimusi IV a. Bretanėje. Jos tėvas buvo karalius krikščionis. Pasak „Aukso legendos“, ji kartu su vienuolika tūkstančių mergelių buvo nužudyta prie Kelno, joms grįžtant iš Romos. Uršulė – dailininko mėgstama šventoji. Jis yra nutapęs devynių paveikslų ciklą, skirtą šv. Uršulės gyvenimui.
Šv. Liudvikas – Prancūzijos karalius Liudvikas IX, gyvenęs XIII a. (1214–1270 m.), 1226 m. vainikuotas Prancūzijos karaliumi. 1248 metais vadovavo VII kryžiaus žygiui ir pateko į Egipto nelaisvę, iš kurios paleistas už didžiulę išpirką. Šv. Liudvikas pasižymėjo šventu gyvenimu, pamaldumu, teisingumu, pagarba žmonėms, o mūšiuose – ypatinga narsa, buvo bažnyčių, ligoninių ir vargšų prieglaudų steigimo iniciatorius ir mecenatas, domėjosi menu, mokslu ir knygomis. Jis iš Konstantinopolio imperatoriaus Boldvino II įsigijo erškėčių vainiko ir šv. Kyžiaus relikvijas. Po to Paryžiuje pastatė Šventąją koplyčią (1248 m.) erškėčių vainiko relikvijai saugoti.
Neaišku, kodėl dailininkas Karpačio pasirinko šiuos du šventuosius lydėti šv. Joakimą ir šv. Oną. Galbūt dėl mums nežinomų paveikslo užsakovų įtakos. O gal dailininkas norėjo pabrėžti aukštą Švč. Mergelės Marijos kilmę. Jau minėtas Jokūbas Voraginietis rašo, kad „visiškai aišku, jog Švenčiausioji Mergelė buvo kilusi iš Dovydo giminės, mat tai visiškai patvirtina dažnai Rašte minima Kristaus kilmė iš Dovydo giminės“.
Dr. Gabija Surdokaitė
[1] VIEŠPATS tarė man: „Šie vartai liks uždaryti. Jie nebus atidaryti! Niekas pro juos neįeis, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įėjo pro juos; jie liks uždaryti.“ (Ez 44, 2)
