Kas Jis? Nuostaba ir išgąstis (Mk 1, 21–28)

Evangelijos pagal Morkų ištrauką, skaitomą sausio 10 dieną, komentuoja Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno brolis kun. Kazimieras Milaševičius OSB.

Evangelija pagal Morkų 1, 21–28

Kafarnaume šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.

Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.

Įvadas

Evangelistas Morkus nepaliauja mūsų gluminęs. Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka iš karto po 40 išbandymo dienų dykumoje, yra apsėstojo pagydymas. Reikia pripažinti, jog pasakojimai apie demonų išvarymus užima svarbią Evangelijos pagal Morkų dalį. Pradėdamas savo viešąją veiklą išlaisvinimu nuo netyrosios dvasios apsėstą žmogų, Jėzus atskleidžia du dalykus:
– Pirmiausia – savo atėjimo tikslą. Jis ateina gelbėti žmonių, išlaisvinti nuo dvasinės ar fizinės vergovės ir tuo būdu sugrąžinti jiems žmogišką orumą.
– Antra, per šį gelbėjimo, vadavimo aktą, Jėzus netiesiogiai atskleidžia savo ypatingą tapatybę – Jis yra Dievo Sūnus.

Kontekstas

Po Krikšto Jordano upėje ir po 40 dienų, praleistų dykumoje, kur buvo šėtono gundomas, Jėzus pradeda savo viešąją veiklą. Iš karto Jis ima skelbti džiugią žinią – atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė (plg. Mk 1, 15). Šios evangelinės žinios šerdis yra ta, kad Jėzaus asmenyje į pasaulį atėjo Dievo Karalystė. Toji Karalystė Morkaus evangelijoje visų pirma paliečia kenčiančius žmonių kūnus: kūnus, apsėstus demonų ar trikdomus netyrųjų dvasių, kūnus, sukaustytus įvairiausių ligų. Tad pavergtas žmogaus kūnas yra tai, į ką pirmiausia nukreipta Jėzaus veikla. Šią žinią Jėzus skelbia kaip turintis dievišką galią. Įtikėję ir sužavėti Jėzaus žodžio galios, keturi Galilėjos ežero žvejai: Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas, palikę valtis, tinklus ir tėvus, nuseka paskui Jėzų. Jėzus drauge su jais praleidžia dieną Kafarnaumo miestelyje. Buvo Šabas, ir Jėzus, kaip visi pamaldūs žydai, eina į sinagogą – melstis ir mokyti. Būtent čia, sinagogoje, kur renkamasi melstis, skelbti žodį ir jo klausytis, Jėzus susiduria su pasauliu, kuriame, atrodo, jam nebėra vietos, nes šis jau užimtas ir valdomas netyrųjų dvasių bei demonų.

Komentaras

Sinagogoje šabo dieną Jėzus pradeda savo tikrąją misiją. Nieko nelaukęs, Jis ima mokyti. Evangelistas Morkus neatskleidžia mokymo turinio, tačiau pabrėžia, jog Jėzus kalba kaip turintis galią, autoritetą. Regime tik netikėtą klausytojų reakciją. Graikiškame tekste sakoma, kad Jie išsigando dėl jo mokymo, nes jis mokė kaip turintis galią (gr. eksousia), o ne kaip Rašto aiškintojai (22 eil.). Žinoma, čia evangelistas Morkus kalba ne apie Jėzaus iškalbos kokybę, bet akivaizdžiai nurodo į paties Jėzaus dangišką kilmę. „Išgąstį“ (gr. ekplesso, lietuviškame vertime žmonės stebėjosi) sukelia būtent tai, kad žmogus drįsta kalbėti, savindamasis Dievo didybę, kad Jėzus atsistoja šalia įstatymų Leidėjo, Dievo. Taigi, Jis nebėra aiškintojas, bet pats Viešpats. Taip darydamas Jis arba išniekina Dievo didybę, o žydams tokia laikysena yra verta mirties, arba Jis tikrai yra daugiau nei žmogus, o tai klausytojams kol kas sunkiai suvokiama, jei išvis suvokiama. Būtent tai Jėzų ir nuves kančion.

Reikia pabrėžti ir kitą dalyką. Jėzus kalba kaip turintis galią, autoritetą. Autoriteto įvaizdis šiandien yra labai iškreiptas, todėl linkstama jį atmesti. Tačiau žodis autoritetas (lot. auctoritas = augere) turi gilią prasmę. Jis kilęs iš lotyniško žodžio augere – augti. Taigi, Jėzus savo žodžiu, mokymu padeda augti tikėjimu ir Dievo pažinimu tiems, kurie priima jo žodį. Jėzus savo asmeniu ir žodžiu net tik augina, bet suteikia pasitikėjimo, saugumo, parodo kryptį, padrąsina, kai žmogus nežino, kuo remtis… Pirmieji Jėzaus pašaukti mokiniai priėmė Jėzų ir Jo kvietimą kaip kelią, vedantį pas Dievą.

Jėzaus klausytojai išgyvena dvejopą jausmą. Tai išgąstis, tačiau sumišęs su baiminga nuostaba. Jėzaus žodis, sklindantis su galia ir jėga, arba paliečia klausytojų širdis, arba verčia juos maištauti.

Evangelistas Morkus, pasakodamas apie Jėzaus apsilankymą sinagogoje, pastebi, kad ten buvo žmogus, apsėstas netyrosios dvasios (23 eil.). Nežinome, kas jis, nežinome, kodėl jis atėjo, tik žinome, kad jis buvo nuolat varginamas netyrosios dvasios.

Jėzaus laikais apsėdimams buvo priskiriamos ir įvairios psichofizinės ligos: epilepsija, šizofrenija, maniakinės depresijos, net mikčiojimas. Dar ir šiandien kartais nėra lengva išsiaiškinti, ar tai fizinis susirgimas, ar piktosios dvasios apsėdimas. Tačiau, žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp demono apsėdimo ir ligos. Būdamas laisvas ir kartu ištikimas žydiškajai tradicijai, Jėzus neneigė demonų (gr. daímōn – skaldančioji dvasia) egzistavimo. Jėzus pripažino demonus ne kaip kokį nors abstraktų blogį ar psichofizinę negalę, bet kaip protingas, laisva valia nuo Dievo meilės nusigręžusias dvasines būtybes.

Grįždami prie Evangelijos ištraukos, pastebime, kad tą dieną Kafarnaumo sinagogoje dar prieš pradedant Jėzui kalbėti, piktoji dvasia pajuto esanti išaiškinta ir buvo priversta pasirodyti. Neapsikentusi ji ima šaukti: Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis! (Mk 1, 24) Tai nėra žmogaus ištartas žodis, tai riksmas norint išgąsdinti ar apsiginti. Žmogus, apsėstas netyrosios dvasios, nekalba. Kažkas jame kalba jo vardu. Svarbu išgirsti šį riksmą, kad suprastume, kas iš tiesų kalba.

Atrodo, kad Jėzaus šventumas jai buvo nepakeliamas. Ši netyroji dvasia kalba daugiskaitos forma: „Mes!“ Tačiau kreipdamasi į Jėzų, ji sako „aš!“ Iš tiesų tai dvasia, kuri nežino, kas ji pati yra, nes jų yra daug. Ji neturi savo veido, savo tapatybės. Kad galėtų kalbėti ir veikti, jai reikia kitos esybės, ir ne bet kokios, o žmogiškos. Į ją negalima kreiptis ir nereikia, nes ji yra melo ir sumaišties dvasia. Jėzus girdi riksmą, tačiau nepainioja žmogaus su jį apsėdusia netyrąja dvasia. Jėzus jai nieko neatsako, nesivelia į jokį dialogą, nes nėra su kuo kalbėtis, nėra į ką kreiptis. Ji nepajėgi stovėti priešais, ji gali veikti tik kitame ir per kitą.

Taigi tame nelaimės ištiktame žmoguje Jėzus mato slypintį priešą, kuris stoja prieš Dievą ir naikina žmogų, trokšdamas pasiimti sau tai, kas iš tiesų priklauso Dievui. Išvarydamas netyrąsias dvasias Jėzus sugrąžina žmogų, tai yra kūrinį, Kūrėjui. Jėzus atėjo į pasaulį ne pasmerkti žmogaus, bet jo išlaisvinti, atgaivinti, prikelti naujam gyvenimui, atstatyti jame nuo pradžios įspaustą Dievo paveikslą. Prieš Jėzų stovi žmogus, kuris jau nebėra savimi pačiu, nes jo sielą užvaldė svetima jėga… Piktasis taip stipriai užvaldo žmogų, kad šis nebežino, kas jis yra. Jis tampa svetimas pats sau. Išlaisvindamas apsėstąjį ir sugrąžindamas jam žmogiškąją savastį, Jėzus atskleidžia, kaip Dievas žvelgia į žmogų. Tame nelaimės ištiktame žmoguje Jėzus mato pašauktą laisvei Dievo vaiką, bet kartu ir jame slypintį priešą, kuris trukdo žmogui būti žmogumi.

Turime įžvelgti visą blogį, kuris trukdo žmogui būti žmogumi, sugebėti tai įvardyti ir stengtis jį pašalinti. Tai šventa pareiga, tačiau ją įvykdyti pajėgsime tik tada, jei suvoksime, kad žmogaus priešai kartu yra ir Dievo priešai, kad visa tai, kas paniekina žmogiškąjį kilnumą, yra piktžodžiavimas Dievui, kad visa tai, kas kelia grėsmę žmogui, prieštarauja Dievo šventumui.

Piktasis nuo pat sukūrimo pradžios prieštarauja, piktžodžiauja Dievui. Jis su didžiule jėga ir neapykanta stoja prieš Dievą Kūrėją, naikindamas jo sutvertą kūriniją, o ypač puldamas Dievo sukurtą šedevrą – žmogų. Jam buvo nepakeliama, kad žmogus, vyras ir moteris, buvo sukurti laisvi, kad tarpusavio meile jie atspindi Dievo meilę. Jam nepatiko, kad visatą sukūrė ir valdo ne šaltas protas, bet išmintinga meilė, kad meilė iškeliama aukščiau už protą.

Nepajėgdamas palenkti į save žmogaus apgaule, klasta ir melu, jis bando jį pavergti jėga, prievarta, trokšdamas išniekinti žmogų, o per tai išsityčioti iš Dievo. Jėzaus žodis, tartas su dieviška galia, išgydo žmogų išlaisvindamas jį nuo netyrosios dvasios. Išvarydamas netyrąją dvasią, Jėzus sugrąžina kūrinį, žmogų, Kūrėjui. Išlaisvintas žmogus atgauna save, savo orumą, vidinę harmoniją, vientisumą, džiaugsmą būti savimi.

Šis dramatiškas pasakojimas apie žmogaus išlaisvinimą ragina ir mus paklausti savęs: Kas trukdo man būti žmogumi? Ar mano, kaip Dievo vaiko, laisvei negresia vergovė dėl priklausomybių? Jei taip, tai ką turiu daryti, kad atrasčiau vidinę harmoniją ir vientisumą? Paklauskime to mūsų Viešpaties Jėzaus, nes Jis nuolat yra šalia mūsų. Ir tikime, kad Jis duos puikų atsakymą.

Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas

• »