01
09 /
2012
Rugsėjo mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia vienas seniausių Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos atvaizdų. Šis meniškas, gausiomis malonėmis garsėjantis Dievo Motinos atvaizdas siejamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu. Lietuvos krikštytojas Vytautas garsėjo pamaldumu Švč. Mergelei, fundavo jos garbei bažnyčias ir altorius, o Švč. M. Marijos Gimimo diena jam buvo ypatingos svarbos: karūnuoti didįjį kunigaikštį buvo numatyta 1430 m. rugsėjo 8 dieną. Nuo 1603 m. rugsėjo 8-osios Trakuose vykdavo Švč. M. Marijos vardo atlaidai. XVII a. vidurio karų su Maskva metu stebuklingasis atvaizdas buvo slėptas ir vėliau išstatytas Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje. 1667 m. rugsėjo 8 d. keturių vyskupų vadovaujama procesija grąžino paveikslą į Trakų bažnyčios didįjį altorių. Po pusės amžiaus, 1718 m. rugsėjo 3–12 d., Trakų Madona buvo vainikuota popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis. Tai pirmasis Marijos atvaizdas Lietuvoje, vainikuotas popiežiaus karūnomis, išsaugotomis iki mūsų dienų.
Nuolat pasikartojanti rugsėjo 8-osios data ir iškilmių aprašymai patvirtina istorinėje atmintyje puoselėtą Vytauto Didžiojo pamaldumą Švč. Mergelei ir valdovo sąsajas su garsiuoju Marijos atvaizdu. Trakų paveikslo vainikavimo iškilmių proga pastatytuose triumfo vartuose buvo vaizduojamas Vytautas Didysis, o įrašas šalia kunigaikščio skelbė: „Iš manęs atimta, tau išsaugota“ (Mihi subtracta tibi reservata), kas reikštų, kad nors Vytautui karūnos užsidėti ir nepavyko, vainikas atiteko Švč. Mergelei Marijai.
Kokia šio atvaizdo istorija? Ką šiandien galime jame įžvelgti?
Atvykę į Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčią garsųjį atvaizdą išvysime didžiajame altoriuje, jį dengia žymaus Vilniaus auksakalio Jono Frydricho Šemniko XVIII a. pradžioje sukurtas sidabrinis aptaisas; Marijos ir Kūdikio galvas puošia XVII a. karūnos. „Magnificat“ viršelyje turime galimybę pažvelgti į šį atvaizdą be sidabrinio rūbo ir karūnų. Matome Dievo Motiną su Kūdikiu, Vaikelis laiko knygą, Marija – trižiedę rožės šakelę. Paveikslas yra nutapytas ant drobės, kuri aptempta ant liepų lentos, jo fonas išraižytas ir paauksuotas. Atvaizdo dydis 127×111 cm.
XVIII a. pradžioje paveikslo nugarinėje pusėje buvo įrašyta, kad tai esanti ikona, kurią Vytautui Didžiajam krikšto proga dovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas (1391–1425 m.). Be to, įrašas teigia, kad ši ikona Nikopėja (graikiškai – Pergalingoji), padėjusi imperatoriui Jonui Komnenui pralaužti persų apgultį ir sėkmingai grįžti į Konstantinopolį [1123 metais].
Dar XVI amžiuje stebuklais ir malonėmis ėmęs garsėti Trakų Dievo Motinos paveikslas atskleidžia ir bažnyčios istoriją, kurią anksčiausiai yra aprašęs kanauninkas Symonas Mankiewiczius. Iš jo 1645 m. Vilniuje išspausdintos knygelės sužinome, kad XVII a. pradžioje bažnyčia buvo remontuojama – pristatytas priebažnytis, kalkėmis uždažyta navas puošusi bizantinė tapyba, įrengtas naujas altorius, į kurį įmontuojant Trakų Dievo Motinos paveikslą (anksčiau vaizdavusį visafigūrę Švč. Mergelę Mariją) teko nupjauti ir atnaujinti. Restauratorių tyrimai parodė, kad ankstesnis Marijos atvaizdas buvo vėlyvosios gotikos stiliaus, Švč. Mergelė vaizduota vienplaukė, galbūt su rožių vainiku ant galvos. Pritaikant paveikslą naujam altoriui, buvo nupjauta jo apatinė dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas fonas, Marijos figūra pertapyta suteikiant atvaizdui bizantinę stilistiką – vietoje šydo nutapytas galvą ir kaktą dengiantis, stambiomis klostėmis figūrą apglobiantis tamsiai mėlynas maforijus. Akivaizdu, kad legenda apie bizantinę šio paveikslo kilmę atsirado po šių pertapymų. Iš tikrųjų aliejumi ant drobe trauktų liepos lentų greičiausiai XVI a. pradžioje nutapyta gotikinė Madona negalėtų būti vadinama bizantine. Taip pat nėra tikrų žinių apie kokią nors Vytauto iš Bizantijos gautą ikoną. Vis dėlto manytina, kad paveikslo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas. Ieškodamas sąjungininkų prieš Osmanų kariuomenę ir stengdamasis atlaikyti turkų puolimus, Emanuelis II Paleologas intensyviai siekė pritraukti Vakarų pagalbą Konstantinopolio gynybai. Derybas su katalikais imperatorius lengvindavo negailėdamas dovanų ir galimiems sąjungininkams dažniausiai dovanodavo šventąsias relikvijas. Tarp Emanuelio II adresatų buvo ir Vytautas bei Jogaila. Todėl tikėtina, kad Vytautas buvo gavęs iš imperatoriaus dovanų, tarp kurių galėjo būti ir Marijos ikona. Galbūt Vytautui dovanotoji ikona sunyko arba dingo, tačiau dovanojimo legenda išliko ir ilgainiui buvo pritaikyta garsiajam Trakų Dievo Motinos paveikslui, kuris, tapęs legendos perėmėju, buvo pertapytas bizantinę dailę primenančia maniera. Tokį spėjimą patvirtina ir 1630–1631 m. sudarytas Trakų parapinės bažnyčios inventorius, greta šiandien žinomos Trakų Dievo Motinos minėjęs ir keletą kitų ypatingai gerbtų Švč. Mergelės Marijos atvaizdų. Galbūt kuris nors iš jų siekė Vytauto laikus, o gal buvo legendos tarpinė grandis – vienam atvaizdui sunykus legenda lieka gyvuoti ir susiejama su kitu garbingu paveikslu.
Šis Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas dar vadinamas Hodegetrija – graikiškai „nurodanti kelią“. Marija laiko Sūnų arba, tiksliau sakant, tikintiesiems rodo Tą, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Dievo Gimdytojos vaidmuo šio tipo ikonose – pristatyti pasauliui Išganytoją ir liudyti Įsikūnijimo slėpinį. Knyga Kūdikio rankose skelbia: „Aš – įsikūnijęs Žodis.“ (plg. Jn 1, 14) Kryžius ant Marijos kaktą dengiančio maforijaus reiškia būsimą Sūnaus kančią ir Atpirkimo malonę, žvaigždė ant kairiojo peties primena Betliejuje patekėjusią žvaigždę ir Marijos mergystės slėpinį. Trižiedė rožės šakelė Marijos rankose simbolizuoja Švč. Trejybės slėpinį ir teigia, kad Įsikūnijimo įvykis – tai Trejybės manifestacija, atskleidžianti Išganymo slėpinio esmę ir doktriną: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, atpirkti esančius įstatymo valdžioje, kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 4–6) Trys rožės žiedai gali reikšti ir tris rožinio maldos dalis: džiaugsmingoji, skausmingoji, garbingoji. 1611 m. Trakų bažnyčioje buvo įkurta Rožinio brolija, kuri neabejotinai šią maldą aktyviai propagavo.
Nuo XVII a. vidurio paveikslas vis labiau garsėjo stebuklais ir malonėmis, atsidėkojant jam buvo dovanoti prabangūs aptaisai, karūnos, juvelyrikos dirbiniai. Dauguma senųjų votų šiandien galima pamatyti Trakų bažnyčioje ir Bažnytinio paveldo muziejuje. Paveikslo šlovę skleidė gausios kopijos, grafiniai atvaizdai plito kaip devociniai paveikslėliai ir knygų iliustracijos, medaliukai priminė tikintiesiems patirtąsias malones.
Vytauto Didžiojo pamaldumas Švč. Mergelei Marijai buvo puoselėjamas ne tik tikinčiųjų atmintyje, bet ir poetinėje kūryboje. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640 m.) nuostabiame poemų cikle apdainavo procesiją iš Vilniaus į Trakus, surengtą kaip padėką Švč. Mergelei už pergalę Chotino mūšyje (1621m.). Paveikslą karūnuojant (1718 m.) Trakų Madona buvo paskelbta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėja. Carinės priespaudos metais Trakų Marijos, kaip valstybės globėjos, gerbimas buvo smarkiai suvaržytas ir užgniaužtas; sovietmečiu viešas gerbimas – draudžiamas. Galima sakyti, kad pamaldumas Trakų Švč. Mergelei Marijai atgimė ir ypač sustiprėjo paskutinį dešimtmetį: Marijos gimtadienio – rugsėjo 8-osios – Vilniaus arkivyskupijos jaunimo piligriminės kelionės iš Aušros Vartų į Trakų bažnyčią tapo tradicija, atlaidai pritraukia vis daugiau tikinčiųjų.
Nepaisant karų, epidemijų, gaisrų, valstybingumo praradimo, griovimų ir niokojimų, Trakų parapinė bažnyčia dirbo sielovados darbą, kurį liudija įvairiakalbiai įrašai krikšto, santuokų, mirčių knygose. Vytauto Didžiojo „Neišeikvojamiems dangaus turtams pašvęstos“ Trakų bažnyčios ir Marijos atvaizdo istorija suvokiama kaip nepertraukiamas, nuolat atsikartojantis ir atsinaujinantis tikėjimo liudijimas, įsigėręs sienų mūruose, įmintas grindų dangose, išreikštas votuose, netylantis maldose. Čia galima pamatyti ir pajusti šešis šimtmečius trunkančią tarnystę Dievui ir Bažnyčiai.
Dr. Sigita Maslauskaitė, dr. Giedrė Mickūnaitė
