01
10 /
2012
Šį kartą „Magnificat“ viršelio paveikslo autorius – žymus dailininkas, architektas ir skulptorius El Grekas (El Greco, 1540–1614 m.). Menininko kūryba yra tarsi riba tarp vėlyvojo manierizmo ir ankstyvojo ispanų baroko. Tikrasis jo vardas ir pavardė – Domenikas Theotokopoulos. Menininkas gimė Kretoje (dab. Graikija), kuri tuomet priklausė Venecijos Respublikai. Mokytis meno pradėjo veikiamas bizantinės tradicijos. Apie 1560–1572 m. keliavo į Veneciją ir Romą. Šiose kelionėse jo stilius įgavo manierizmo ir Venecijos renesanso bruožų. 1577 m. dailininkas išvyko į Toledą (Ispanija) ir ten, susilaukęs didelės sėkmės, dirbo ir gyveno iki pat mirties.
Spalio mėnesio „Magnificat“ viršelyje turime galimybę grožėtis El Greko paveikslu „Šv. evangelistas Lukas“, nutapytu 1602–1607 m. Toledo katedrai. Kūrinys priskiriamas vėlyvajam dailininko ispaniškajam periodui (1588–1614 m.). Jame pavaizduotas pusamžis vyras su knyga ir plunksna rankose. Vyro figūra prailgintų proporcijų, stilizuota. Tamsiame paveikslo fone išryškėja intensyvios žalios spalvos evangelisto drabužis. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į vos juntamą šešėlių ir šviesos žaismą. Ryškios spalvos, intensyvus pamaldumas – visa tai būdinga didžiojo El Greko kūrybai.
Kad čia pavaizduotas šv. evangelistas Lukas, sužinome iš keleto dalykų. Pirmiausia į akis krenta knyga, kaip nuoroda į Evangeliją. Apie šv. evangelisto Luko asmenį žinome nedaug; svarbiausias jo gyvenimo liudijimas – mus pasiekusi Evangelija ir jo plunksnai priskiriami Apaštalų darbai.
Lukas – vienintelis iš evangelistų, asmeniškai nepažinojęs Jėzaus. Jis gimė Antiochijoje, Sirijoje, buvo pagonis, pagal profesiją – gydytojas. Šv. Paulius jį pavadino „mylimuoju gydytoju“ (Kol 4, 14). Lukas domėjosi menu ir literatūra. Atsivertęs į krikščionybę, tapo apaštalų, ypač Pauliaus, mokiniu ir pasekėju. Jokūbas Voraginietis rašė, kad jis buvo „antiochietis, pagal tautybę siras, pagal amatą gydytojas, pasak kai kurių autorių, buvęs vienas iš septyniasdešimt dviejų Viešpaties mokinių“. Tačiau pats Jokūbas Voraginietis spėjimą apie mokinystę ir paneigia, pateikdamas faktų, kad Lukas vis dėlto nebuvo Jėzaus mokinys, nes įtikėjo jau po Jo prisikėlimo. Julius Afrikietis rašė, kad šv. Lukas gyveno nevedęs, sulaukė septyniasdešimt ketverių metų amžiaus ir buvo kupinas Šventosios Dvasios. Tačiau šv. Jeronimas teigė, kad šv. Lukas gyvenęs aštuoniasdešimt ketverius metus.
Dar svaresnis liudytojas, kad paveiksle pavaizduotas šv. Lukas – Švč. Mergelės Marijos atvaizdas knygoje. Tai šv. Luko simbolis. Sena, bene IV amžiaus tradicija tvirtina, kad jis nutapė Švč. Mergelės atvaizdą, o ji pati šį paveikslą pagyrė ir palaimino, kartu palaimindama ir paveikslų tapytojus bei žiūrovus. Todėl šv. Lukas laikomas tapytojų globėju; dar jis globoja gydytojus.
Kalbant apie Švč. Mergelės Marijos atvaizdų gerbimą, šv. Luko asmuo visuomet sulaukdavo didelio populiarumo. Anot kilmės legendų, šv. evangelisto Luko rankai priskiriami Oropos Madonos (Oropa, Italija), Jeruzalės Dievo Motinos (Maskva, Rusija), Hodegetrijos Madonos (Baris, Italija), Šv. Luko Madonos (Bagolinas, Italija), šv. Luko atvaizdas (Freisingas, Vokietija), Trirankės Dievo Motinos (Athosas, Makedonija), Čenstakavos Švč. Mergelės Marijos (Čenstakava, Lenkija), Vladimiro Dievo Motinos (Rusija) ir kiti atvaizdai.
El Grekas mums pateikia netipišką šv. evangelisto Luko atvaizdą. Paprastai jis vaizduojamas dvejopai. Vienu atveju – rašantis Evangeliją. Tuomet šalia visada būna pagrindinis jo atributas – jautis, nes Evangeliją Lukas pradeda epizodu, kaip Zacharijas šventykloje atnašauja. Jautis buvo aukos gyvulys; Lukas suvokia Jėzų kaip Auką už visą pasaulį.
Antrasis, itin paplitęs dailėje būdas šv. Luką vaizduoti tapantį Švč. Mergelės Marijos atvaizdą, su drobe ant molberto. Tokiuose paveiksluose Švč. Mergelė Marija kartais pavaizduota ir pozuojanti, ir molberte, kitu atveju – tik molberte.
Dailininkas El Grekas buvo nuostabus portretistas. Galbūt dėl to jis pasirinko šį žanrą šv. evangelisto Luko gyvenimo istorijai atskleisti. Kaip ir savo portretuose (nors jų nutapė tik keletą), taip ir čia, El Grekas perteikia individualų portretuojamojo charakterį. Jo paveiksle šv. Luko veido bruožai individualūs, jis susikaupęs, melancholiškas ir pamaldus.
Dr. Gabija Surdokaitė
