Nerio di Bičio „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi“

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia italų dailininko Nerio di Bičio (Neri di Bicci, 1419–1491 m.) paveikslas, kuriame pavaizduota Švč. Mergelė Marija, Dievo Motina, garbinanti Kūdikėlį Jėzų. Ši kompozicija, nutapyta tempera ant medžio lentos, dabar saugoma Akademijos galerijoje Venecijoje.

Neris di Bičis tapybos mokėsi tėvui priklausiusioje dirbtuvėje, buvo paskutinis šios dinastijos tapytojas. Jo senelis Lorencas di Bičis (1350–1427 m.) ir tėvas Bičis di Lorencas (1373–1452 m.) buvo gerai žinomi Florencijos tapybos mokyklos atstovai. Paveldėjęs dirbtuvę, Neris Bičis tapė sudėtingas freskų kompozicijas ir altoriaus paveikslus Florencijos ir kitų Italijos miestų bažnyčiose.

Neris Bičis kūrė tuomet, kai Florencija tapo ne tik klestinčiu miestu, bet ir meno centru. Dailininkams atsivėrė plačios galimybės kūrybiniams ieškojimams. Mene imta taikyti mokslo atradimus. Kūrėjams buvo svarbu perteikti trimates formas plokščiame paveikslo paviršiuje, todėl savo kūryboje rėmėsi perspektyvos taisyklėmis, nuodugniai studijavo gamtą.

Tuo metu Jėzaus gimimo tematika sukurtuose paveiksluose paprastai būdavo pavaizduota Švč. Mergelė Marija ir jos sužadėtinis šv. Juozapas. Jie pamaldžiai nulenkę galvas stovėdavo arba klūpodavo prie Kūdikėlio Jėzaus, gulinčio ėdžiose. Panašaus pobūdžio kompozicijose perteiktas pasakojimas atliepia ištrauką iš Evangelijos pagal Luką: „… ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.“ (Lk 2, 6–7) Paveiksluose būdavo pavaizduoti ir piemenėliai, kurie, angelams pranešus džiaugsmingą žinią, atvyko pagarbinti gimusio Jėzaus. XV a. dailininkai sukūrė kompozicijų, kuriose Švč. Mergelė Marija būdavo vaizduojama atsiklaupusi prie savo sūnaus Jėzaus. Tai parodo, kad evangelinė Jėzaus gimimo scena yra neatsiejama nuo to, kad Švč. Mergelė Marija garbina Kūdikėlį.

Pamėgęs mariologinę tematiką, Neris Bičis išplėtojo ankstyvojo renesanso tapybos meistrams būdingą Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi fragmentišką kompoziciją. Gruodžio „Magnificat“ viršelio paveiksle Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, ir Kūdikėlio atvaizdas perteikia dieviškosios motinystės temą. Ją buvo pamėgę ir XV a. dailininkai, pvz., galima paminėti Sandro Botičelį (Sandro Botticceli, 1445–1510 m.), Domeniką Girlandają (Domenico Ghirlandaio, 1449–1494 m.), Benocą Gozolį (Benozzo Gozzoli, 1420–1497 m.), Fra Filipą Lipį (Fra Filippo Lippi, 1406–1469 m.) ir kitus Florencijos mokyklos tapybos meistrus.

Šiame Nerio Bičio paveiksle Švč. Mergelė Marija pavaizduota sudėjusi rankas maldai. Jos šildantis žvilgsnis, dvelkiantis ramybe, perteikia nuolatinį rūpestį Kūdikėliu Jėzumi. Dievo Motina pavaizduota su raudona suknia ir tamsiai mėlynu apsiaustu, ant jos dešiniojo peties spindi žvaigždė. Švč. Mergelės Marijos galvą juosia ornamentuotas auksinis nimbas, primenantis protorenesanso madonų atvaizdus. XV a. atvaizdo ikonografiją perteikia Švč. Mergelės galvą dengiantis baltas nuometas, kuris pakeitė ankstesniojo laikotarpio paveiksluose pavaizduotą Dievo Motinos gobtuvą. Kūdikėlis vilki renesansinį apdarą, kuris surištas juosta. Abiem rankutėmis Jis žaidžia su skraiste, kurią dailininkas tarsi sujungė su motinos galvos apdangalu. Šia skraiste apgaubtos Švč. Mergelės Marijos rankos primena mandorlą, kuri paprastai paveiksluose gaubia visafigūrius atvaizdus, perteikia šventumą ir didybę. Švč. Mergelės Marijos veidą išryškina tamsus nakties dangus, atveriantis nežinomą erdvę ir jos tolius, taip pat spindinčios žvaigždės, kurios paliudija apie Jėzaus gimimą.

Pagarbiai nulenkusi galvą, Švč. Mergelė Marija parodo savo, kaip Viešpaties tarnaitės, nuolankumą, taip pat ji yra Jėzaus gyvenimo dalininkė. Švč. Mergelės Marijos atvaizdas padeda mums pažvelgti ne tik į Jėzaus gimimo, bet ir į visą Jo gyvenimo istoriją.

Dr. Neringa Markauskaitė

• «