15
02 /
2017
Evangelija pagal Morkų 10, 1–12
Jėzus atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs. Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti.“ Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja.“
Visi žinome žodį rojus. Žodžiu rojus mes verčiame biblinėje graikų kalboje vartojamą žodį – παράδεισος, kuris savo ruožtu kilęs iš senovės persų pardēz ir reiškia žalią, pilną gyvybės sodą, į kurį išeidavo pasivaikščioti Babilonijos valdovai. Hebrajų tauta būdama Babilonijos nelaisvėje ir mačiusi Persų valdovų sodus, šiuo žodžiu ėmė vadinti gražiausias, kokias tik galima įsivaizduoti, vietas. Dievas sutvėręs žmogų patalpino jį į pačią gražiausią, pilną gyvybės vietą – rojų. Dievas nori, kad žmogus gyventų rojuje jau čia žemėje ir moko žmones, kaip kurti tokį rojų, kartu taip pat įspėja, kaip išvengti beprotiškų bandymų susikurti rojų patiems pagal savo sumanymą, kurie, kaip žinome, visada virsta „ašarų pakalne“.
Tai yra bendra žmogaus ir Dievo santykį nusakanti tiesa, galiojanti kiekvienoje žmogaus gyvenimo srityje, taip pat ir žmogaus lytiniame gyvenime. Ypač šiandien esame liudininkai įvairiausių žmogaus bandymų kurti savo įsivaizduojamą rojų seksualumo srityje. Žiniasklaida įvairius seksualinius žmogaus eksperimentus noriai skleidžia ir pateikia juos kaip elgesio normą, kuri skambėtų maždaug taip: kur nori, kada nori, su kuo nori ir kiek nori. Pakankamu motyvu lytiniam bendravimui yra dviejų asmenų malonumo troškimas, o buvimas kartu trunka tiek, kiek vienas kitam patinka. Kai trokštamas malonumas jau nebepatiriamas, nebelieka pakankamos priežasties pasilikti kartu. Šioje vietoje galima būtų paklausti: ar visa tai yra tas rojus, kurio mums linki Dievas čia, žemėje? Ar iš tiesų tai yra išsvajotas žmogaus bendrystės su kitu žmogumi rojus?
Evangelijos ištraukoje skaitome, kad pas Jėzų atėjo fariziejų, kurie spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Kitais žodžiais tariant, klausimas būtų toks: galima išsiskirti ar ne. Klausimas, kuris nuolat kelia labai daug įtampos. Jei atsakysi taip, esi šiuolaikiškas, progresyvus, eini žingsnis į žingsnį su laiku; jei atsakysi ne, esi bažnytiškas, atsilikęs, viduramžiškas, nieko neišmanantis. Vis dėlto fariziejų klausimas yra iškeltas netaisyklingai. Šiame klausime nėra atramos taško, nėra aišku, kaip suvokiama santuoka arba kas yra santuoka. Jėzus siekia jiems tokį atramos tašką nurodyti, todėl suformuluoja kitą klausimą: O ką jums yra įsakęs Mozė? Jie atsako, kad Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti. Tačiau reikia prisiminti, kad Izraelyje visada buvo labai gyvas pranašo Malachijo žodžių atminimas: jūs apliejate ašaromis verkdami ir dūsaudami VIEŠPATIES aukurą dėl to, kad jis atsisako pažvelgti į jūsų auką ar ją maloniai priimti iš jūsų rankų. Jūs klausiate: „Dėl ko taip?“ Dėl to, kad VIEŠPATS buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji yra tavo draugė ir per sandorą tavo žmona. Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai. Aš nekenčiu skyrybų, – kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Viešpaties aukuras yra Jo širdis, kurią Izraelitai pripildo ašaromis dėl savo vedybinės neištikimybės. Santuoka Izraelyje yra Dievo sandoros su savo tauta atspindys. Dievas per pranašą Malachiją kalba aiškiai: Aš nekenčiu skyrybų! Dėl to Jėzus atsako fariziejams: Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. Dėl jūsų širdies kietumo, mat jei jūsų širdis būtų tokia kaip Dievo, tokio nuostato nebūtų reikėję, o kadangi jūs esate kietaširdžiai, todėl Mozė turėjo rasti būdą apsaugoti moterį. Jei vyro palikta moteris norėdavo pradėti savo gyvenimą iš naujo ir susirasdavo sau kitą vyrą, galėjo būti apkaltinta svetimavimu ir užmušta. Todėl Jėzus pabrėžia fariziejams, kad Mozė ne leido parašyti skyrybų raštą, bet parašė tokį nuostatą, kad vyras norėdamas atleisti savo žmoną duotų jai liudijimą, kad ji yra laisva ir kad tokiu būdu būtų apsaugota jos gyvybė. Dėl savo širdies kietumo jūs nesuprantate Dievo širdies sumanymo apie žmogų kaip apie vyrą ir moterį. Todėl Jėzus kalba apie sukūrimo pradžią, apie pirminį Dievo sumanymą: sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.
Kodėl Dievas sukūrė žmogų dvilytį, kaip vyrą ir moterį? Tam, kad tiek vyras, tiek moteris patyrę savo būties nepakankamumą rastų jos pilnumą santykyje su kitu žmogumi. Žmogus, būdamas sąmoningas, savo trūkumus atveria kitam žmogui, kuris gali tuos trūkumus užpildyti. Tai reiškia, kad žmogus yra sukurtas meilei. Dievo sumanymu jis yra pašauktas dovanoti save kitam ir priimti kitą kaip dovaną. Pagrindinis skirtumas tarp žmonių neglūdi tame, kad vieni yra gražūs, o kiti negražūs, vieni baltaodžiai, kiti tamsiaodžiai, bet kad vieni yra moterys, o kiti vyrai. Žmogus kaip vyras arba moteris jaučia poreikį sutikti kitą, kuriam galėtų dovanoti savo meilę ir priimti jo meilę ir taip kurti savo gyvenimo pilnatvę. Ši tiesa yra vaizdžiai nupiešta Pradžios knygoje, kai Dievas atveda Adomui visus žemės gyvius, tačiau Adomas tarp jų neranda sau lygaus ir lieka nuliūdęs. Tik tada, kai Dievas atveda Adomui moterį, kitą asmenį, jis tampa toks laimingas, kad užtraukia pirmą pasaulyje meilės giesmę: Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Pradžios knygos autorius nepaprastai sumaniai parodo mums, kad jokie gyviai, nei daiktai, nei pats Dievas negali užpildyti žmogaus bendrystės su kitu žmogumi troškimo. Tinkamai atsiliepti į šį troškimą gali tik kitas, jam lygus, tačiau skirtingas nuo jo asmuo. Trūkumai, kuriuos žmogus turi, yra sąlygoti lyčių skirtingumo, bet kartu jie atveria žmogų dovanos ir meilės galimybei. Stovėdamas kito asmens akivaizdoje žmogus gali atsiliepti į Dievo pašaukimą meilei ir bendrystei. Žmogaus pašaukimas bendrystei gelbsti jį nuo egoizmo, nuo užsisklendimo daiktų pasaulyje ir savo paties pasaulyje. Bendrystė yra pašaukimas meilei – savęs dovanojimui kitam asmeniui. Jei vyro ir moters santykiuose tokio dovanojimo nėra, jei kiekvienas užsidaro savo egoizme, tada jaučiasi vienišas ir liūdnas kaip Adomas prieš moters sukūrimą. Galima būti vedusiam ar ištekėjusiai, gyventi po vienu stogu ir kartu jausti nepakeliamą vienatvę. Vadinasi, vietoj Dievo sumanyto santykio tarp asmenų yra įsivyravęs santykis tarp asmens ir daikto. Kiekvienas rūpinasi tik savo reikalais ir malonumais, kitas asmuo yra tapęs daiktu ir tarnauja kaip priemonė egoistiniams tikslams realizuoti. Tada nėra bendro asmenų gėrio, bet geriausiu atveju yra atskirų asmenų gėrių suma, kiekvienas kuria savo rojų ir pagal save.
Jėzus aiškiai sako: ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria! Dievas sujungė vyrą ir moterį meilės ir savęs dovanojimo saitais. Dievo sumanyme nėra skyrybų. Rabinai liudija, kad visoje Biblijoje nėra raidžių ג – gimel ir ט – tet junginio, kuris turėtų reikšti skyrybas. Bandymai prisidengti įvairiomis teisinėmis nuostatomis apie moters atleidimą yra pasitraukimas nuo Dievo plano ir bandymas prastumti savo egoistinį planą. Tik tada, kai žmogus nepajėgia gyventi pagal Dievo meilės įstatymą, jam tampa reikalingi įvairių teisių kodeksai. Dievo meilės formulė radikaliai skiriasi nuo šio pasaulio meilės sampratos. Dievo meilės formulė yra neatšaukiamu valios sprendimu paremtas įsipareigojimas siekti kito asmens gėrio. Kai vyras ir moteris sako vienas kitam: „Aš tave myliu“, – tai reiškia, kad besąlygiškai įsipareigoja rūpintis vienas kito gėriu. Tik tokia meilė tarp vyro ir moters yra Dievo meilės žmogui atspindys. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo, kuris yra meilė, paveikslą. Jei žmogus iš tiesų nori būti tuo, kuo yra pagal Dievo sumanymą, jis privalo kurti bendrystės meilėje santykius.
Jėzaus mokiniai buvo priblokšti savo Mokytojo žodžių ir namuose dar kartą Jo klausė apie tą dalyką. Jėzus nedviprasmiškai atsakė, kad bet koks atleidimas yra svetimavimas, prasilenkimas su Dievo sumanymu, prasilenkimas su tuo gyvenimu, kokį Dievas yra numatęs žmogui. Morkaus evangelijoje po šio pokalbio apie santuoką seka epizodas, pasakojantis apie tai, kaip Jėzui nešė vaikučius. Mokiniai žmonėms neleido, bet Jėzus sudraudęs apaštalus pasakė: kas nepriima Dievo Karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją. Jėzus atėjo, kad įsteigtų Dievo Karalystę. Dievo Karalystė yra tarp mūsų, jei mes ją priimame kaip vaikai pasitikėdami Dievo meile. Tačiau, jei mes bandome vaizduoti viską išmanančius suaugusiuosius ir pradedame svarstyti apie įvairius „pabandymus“ bei eksperimentuoti seksualinio gyvenimo srityje, kritikuoti ir koreguoti šeimos ir santuokos sampratas – tada mes skiname vaisius nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio tikėdamiesi tapti dievais ir atmetame Dievo mums dovanotą gyvenimą rojuje.
Kun. Vladimiras Solovej,
Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapija
