01
04 /
2012
Neseniai bendraudamas su savo broliais kunigystėje supratau, kad mes nelabai suprantame kai kurių liturginių apeigų reikšmes. Tai paskatino pastudijuoti ir šių studijų rezultatais noriu pasidalyti su „Magnificat“ skaitytojais.
Kūdikio krikšto apeigose yra numatyti du patepimai šventaisiais aliejais. Prieš krikštą kūdikis yra patepamas katechumenų aliejumi, antrą kartą, jau po Krikšto, kūdikis yra patepamas šventąja Krizma.
Kodėl liturgijoje naudojamas patepimas aliejumi? Panagrinėjus natūralias aliejaus savybes pasidaro aiškesnė ir jo liturginė simbolika. Aliejus įsigeria ir apima visą kūną, impregnuoja. Taigi tai – nuolatinio buvimo ženklas. Aliejus yra maistas, ypač reikšmingas Viduržemio jūros regiono tautų žmonėms. Senovėje buvo naudojamas kaip vaistas. Pateptas aliejumi kūnas tampa spindintis, išryškėja jo grožis ir sveikata, šitaip atsiskleidžia džiaugsmas ir linksmybė. Aliejus nesileidžia sulaikomas. Kartą išlietas, jis įsigeria.
Du patepimai aliejais krikštijant kūdikius išreiškia esmingai skirtingus dalykus.
Abu aliejai yra paruošiami paskutinėmis gavėnios dienomis prieš pat pradedant švęsti Didįjį Velykų Tridienį. Didžiojo Ketvirtadienio rytą ar prieš tai kitomis Didžiosios savaitės dienomis, vyskupas ir jo presbiteratas (tai yra visa kunigų kolegija) vyskupijos Katedroje švenčia Krizmos mišias. Kunigai, į šias Mišias susirinkdami iš įvairių vyskupijos vietų, parodo, jog yra vyskupo bendradarbiai paruošiant Krizmą, panašiai kaip yra jo pagalbininkai ir patarėjai kasdienos tarnystėje.
Aliejai atnešami atnašų procesijoje. Aliejų ir balzamą krizmai atneša diakonas. Po šv. Komunijos yra palaiminamas katechumenų aliejus ir paruošiamas garbingiausias krikščionių patepimui skirtasis mišinys – krizma: į alyvų aliejų yra supilamas kvapusis balzamas, vyskupas papučia į mišinį ir kalba iškilią krizmos paruošimo maldą. Kunigai iš abiejų šonų stovi vainiku aplink vyskupą, tylėdami tiesia ant krizmos rankas.
Katechumenų aliejumi prieš krikštą kunigas patepa krikštijamojo krūtinę ištariant žodžius: „Tesustiprina tave mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, kurio vardu tave patepu išganymo aliejumi ir kuris gyvena ir viešpatauja per amžius.“ Taigi šiuo patepimu akcentuojama pakrikštytajam suteikiama jėga ir stiprybė, padedančios kovoje prieš šėtoną ir visokį blogį. Tai primena taip pat ir senovėje buvusią įžvalgą, kad krikščionis yra Kristaus atletas, kupinas Jo jėgos kovoti prieš visas blogio jėgas. Todėl kaip ir senovės kovotojų, krikštijamojo kūnas yra tepamas aliejumi, kad būtų nepaimamas priešininko.
Pakrikštytojo galvą patepant šventąja krizma atmenami Senojo Testamento patepimai vainikuojant karalius ir paskiriant kunigus (ypač vyriausiąjį kunigą). Taip pat ir pranašai buvo vadinami pateptaisiais. Tačiau jų patepimas – labiau metafora. Pranašai įgaliojami – patepami – tiesiogiai Dievo, be jokio fizinio patepimo (išskyrus, aišku Elijo ir Eliziejaus atvejį, aprašytą Pirmojoje Karalių knygoje (19, 16).
Karalius patepamas, kad vykdytų teisę ir teisingumą savo tautai ir vaduotų ją iš priešų. Kunigų uždavinys – aukoti aukas šventykloje. Pranašai privalo perduoti Dievo valią savo žodžiu.
Jėzus yra vadinamas „Kristumi“ – graikiškai „pateptuoju“, hebrajiškai – „Mesiju“. Krikščionys Jėzuje atpažįsta Izraelio Lauktąjį, Tą, kuris vienas perims visas tris – karaliaus, kunigo ir pranašo – pareigas, dažniausiai atliekamas atskirų asmenų. Jėzus yra karalius, sėdintis kryžiaus soste. Jis tarnauja savo tautai, skelbdamas išlaisvinimą iš nuodėmės vergovės. Jis yra pranašas, perduodantis Dievo žodį, Jo valią, bet drauge – ir pats Žodis, pats Skelbiantysis. Jis – kunigas, perduodantis Dievui ne kitų atneštas aukas, bet savo gyvybės auką aukojantis ant kryžiaus altoriaus.
Patepant kūdikio galvą šventąja krizma yra sakoma: „Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios galia išvadavo tave iš nuodėmės ir atgimdė naujam, malonės gyvenimui. Tegul Jis dabar tave patepa išganymo ir garbės aliejumi, kad, įsijungęs į Jo Tautą, dalyvautum Kristaus kunigystėje, liudytum Jį pasauliui, plėstum Jo Karalystę ir užsitarnautum amžinąjį gyvenimą.“
Taigi patepimu šventąja krizma pakrikštytasis yra suvienijamas su Kristumi ir Jo misija, prisiima Jo uždavinius – būti trigubos – karališkosios, kunigiškosios ir pranašiškosios – tarnystės dalininku. Krikščionys privalo skelbti perduotąją Jėzaus Evangeliją (pranašas), kuri perkeitė jo gyvenimą, sugrąžindama žmogiškąjį orumą (karalius) ir ant savo širdies altoriaus aukoti savo gyvenimo gerų darbų auką (kunigas).
Neatsitiktinai nuo senų senovės krikščionys yra vadinami Alter Christus – Kitu Kristumi šiandien. Esminis elementas šventojoje krizmoje yra malonus balzamo kvapas. Aliejus yra tik šio kvapo nešėjas, jo perdavėjas mūsų kūnui. Ir sau ir jums, brangūs skaitytojai, linkiu perduoti pasauliui malonų Kristaus kvapą.
Kun. Artūras Kazlauskas
