01
08 /
2012
Tęsiame ankstesniame „Magnificat“ numeryje pradėtus pamąstymus apie mūsų elgesį bažnyčioje.
Nusilenkimu siekiama išreikšti pagarbą ir garbinimą patiems asmenims ar jų atvaizdams. Yra du nusilenkimų būdai – galvos ir kūno.
Galva palenkiama tariant Jėzaus, Marijos ir šventojo, kurio garbei yra švenčiama liturgija, vardus. Nepamirškime palenkti galvos Garbės himno metu!
Kūno giliu nusilenkimu pagerbiamas altorius, jei ant jo nėra tabernakulio su Švenčiausiuoju Sakramentu, bei vyskupas, prieš ir po pasmilkymo bei pro jį praeinant liturgijos metu. Žemai nusilenkiama ir išpažįstant Įsikūnijimo slėpinį Tikiu į vieną Dievą ar Tikiu į Dievą metu. Kovo 25-ąją ir gruodžio 25-ąją šį slėpinį išpažįstant priklaupiama.
Priklaupiant dešiniu keliu paliečiant žemę išreiškiama adoracija, tad šis ženklas yra skirtas tiek tabernakulyje esančiam, tiek adoracijai išstatytam Švenčiausiajam Sakramentui ir šventajam kryžiui nuo iškilmingos jo adoracijos liturgijoje Didįjį penktadienį iki Velykų vigilijos pradžios.
Nepriklaupia ir giliai nesilenkia tie, kurie neša liturgijos reikmenis, pvz., kryžių, žvakides, Evangelijų knygą.
Visi įeinantys į bažnyčią neturėtų praleisti pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui užeidami į Švenčiausiojo Sakramento koplyčią ar bent priklaupdami.
Visi praeinantys priešais tabernakulį priklaupia, nebent praeitų procesija.
Visi įeinantys į presbiteriją ar iš jos išeidami, ar praeidami pro altorių, jį sveikina giliu nusilenkimu. Vadovas ir koncelebrantai pagerbdami altorių jį pabučiuoja Mišių pradžioje. Pagrindinis koncelebrantas, prieš nueidamas nuo altoriaus Mišių pabaigoje, jį pagerbia pabučiuodamas, kiti, ypač jei jų daug, tinkamu pagarbos ženklu.
Gilus nusilenkimas yra toks, kai tiesia galva ir nugara lenkiamasi tiek, kad būtų galima rankomis pasiekti kelius. Žinoma, keliai čia neliečiami. Priklaupiant dešiniu keliu paliečiama žemė ar grindys ir tuoj pat atsistojama. Užtrukti priklaupus nedera. Galva ir nugara tiesios. Dešinys kelis – kairės kojos kulno lygyje.
Pagrindinė krikščioniškos maldos laikysena yra stovėjimas. Stovint išreiškiamas naujas gyvenimas, padovanotas per Krikštą. Tai – prisikėlusių su Kristumi, per Jį ir Jame ženklas. Kai kas iš dvasinių autorių aiškina ir apie stovėjimą kaip drąsą kalbėtis veidas į veidą, akys į akį su Dievu. Iš kur ta drąsa? Tik per Kristų, su Juo ir Jame. Rytų Bažnyčioje visą Velykų laiką melstis klūpint yra draudžiama. Beje, ši tradicija yra gyva ir Vakarų Bažnyčioje, tik ne tokia griežta forma. Sekmadieniais ir Velykų laiku išimtis melstis klūpint yra daroma tik Eucharistinei maldai. Evangelijos skelbimas, baigiamasis palaiminimas, užbaigiamas susirinkimo paleidimu, yra tos akimirkos, kai stovint išreiškiamas taip pat ir klausymasis bei pasirengimas betarpiškai vykdyti nurodymus, pasiuntinybę. Palaiminimo metu diakonas gali duoti nurodymą: „Palenkite galvas palaiminimui.“ Beje, palaiminimo priėmimas išreiškiamas galvos palenkimu. Gali būti išreiškiamas ir persižegnojimu. Skelbiant Evangeliją visi pasisuka veidu į Evangeliją skelbiantįjį.
Viename seniausių Bažnyčios dokumentų – „Didachėje“ (Dvylikos apaštalų mokslas) – yra nurodoma, kad krikščionys tris kartus per dieną stovėdami, išskėtę rankas kalba Viešpaties išmokytą maldą. Tris kartus „Tėve mūsų“ per dieną krikščionys ir šiandien atlieka Mišiose bei Valandų liturgijoje Rytinėje ir Vakarinėje. Mūsų mišiolas nurodo, kad kunigas kalbant Viešpaties maldą, kaip ir kitose vadovo maldose, rankas išskečia. Vyskupų ceremonialas paaiškina, kad toks ženklas yra Vyriausiojo Kunigo – Kristaus ant kryžiaus – ženklas. Kaip elgtis tikintiesiems? Šiandienės mūsų liturginės knygos nenurodo Tėve mūsų laikysenos. Kas draudžia išskėsti rankas tiems, kurie per Krikštą tampa karališkosios ar visuotinės kunigystės nariais?
Kaip tinkamiausia priimti Komuniją – klūpint, stovint ar sėdint? Einant! Yra trys procesijos kiekvienoje Mišių liturgijoje (net jei jos ne visada pastebimos): įžangos (kai įeinama švęsti; vien kunigo su patarnautojais atėjimas turi priminti, kad visi drauge ateiname), atnašavimo (kai atnešamos dovanos altoriui, Bažnyčios misijai ir vargšams) ir Komunijos (kai atsiliepiama į Kristaus kvietimą valgyti). Procesijos visada skelbia apie mūsų esmę, apie tai, kad esame keliaujanti tauta, vedama Kristaus, nužudyto ir gyvo (tai išreiškia kryžiaus ženklas, nešamas priekyje). Eucharistinių procesijų metu prisimename, kad Eucharistija yra žemės keleivių stiprybė. Mūsų tikslas – Pažado žemė, Naujoji Jeruzalė, Namai Danguje, Dievo Būstinė. Todėl ir Komunijos metas yra tik trumputis stabtelėjimas poilsiui pasistiprinti mūsų kelionėje drauge su broliais ir seserimis. Tai ne tikslas, o priemonė. Tikslas – priešais. Beje, Komunijos metu dėmesingumas kitiems, priimantiems drauge su manimi Komuniją, yra esminis. Komunija – vienybės aktas ne vien su Dievu, bet ir su broliais, seserimis. Nepamirškime apaštalo Jono: kaip gali sakyti, kad myli Dievą, jei nemyli brolio. Komunijos priėmimo kultūra liudija mūsų artimo meilę.
Klūpima abiem keliais. Nedera klūpėti vienu keliu. Klūpėjimu parodoma, kad meldžiamės intensyviai. Arba priimame tarnystę, pvz., kunigo įšventinimo metu. Arba išreiškiame gailestį Atgailos ir sutaikinimo sakramento metu. Arba ypatingai garbiname. Liturgijos metu klūpima Eucharistinės maldos metu (jos įžangos (prefacijos) metu stovima). Lietuvoje tradiciškai atsiklaupiama ir priklaupiant vadovaujančiam kunigui prieš pat pasirengimą Komunijos priėmimui ir klūpima kalbant maldą „Viešpatie, nesu vertas“. Toks pagarbinimo ženklas gali atstoti ir privalomą priklaupimą prieš pat priimant Komuniją.
Ką daryti tiems, kam sunku (dėl amžiaus, ligų, traumų, nešvarių grindų, purvo) klūpėti ar, praeinant priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, priklaupti? Kai negalima klūpėti, pagarbus stovėjimas nebus suprantamas kaip pagarbumo stoka. Nusilenkti ar vien galvą palenkti, kai negali priklaupti, yra geriau nei neestetiškai tūptelėti, kaip įpratę kai kurie mūsų zakristijonai… Beje, labai svarbu, kad mūsų pagarbos ženklai būtų dėmesingi. Gėda matyti skubotus priklaupimus dėl priklaupimų, žegnojimąsi dėl žegnojimosi.
Sėdėjimas išreiškia klausymąsi. Todėl Žodžio liturgijoje sėdima. Tai – neskubėjimo, pasiruošimo užsibūti, dėmesingo pokalbio, meditacijos ženklas. Malda, nepamirškime, yra dialogas, ne monologas. Dera atsisėsti ir po Komunijos, ir ne tik kalbėti Jam, bet ir klausytis Jo. Mus mokė, kad pirmiau atsistojama, kai norima sėdėjus atsiklaupti. Nučiuožti nuo suolo nederėtų.
Kun. Artūras Kazlauskas
