01
09 /
2012
Apžvelgdami mūsų elgesį bažnyčioje dabar turėtume prisiminti ir tarpusavio santykių ir pagarbos klausimus. Juk Viešpats per apaštalą yra pasakęs: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.” (1 Jn 4, 20) O šventasis Susirinkimas yra esminis Bažnyčios raiškos būdas. Juk graikiškas mūsų termino bažnyčia atitikmuo yra ekklesia – susirinkimas. Protestantai verstų surinkimas, pabrėždami, kad mus surenka Kristus, ne mes savo iniciatyva susirenkame. Juk čia išsipildo Jėzaus pažadas: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ (plg. Mt 18, 20) Vienuolių maldos būdas stalėse vienas priešais kitą gerai išreiškia mintį, kad malda yra sugyvenimo tarpusavy mokykla. Pakėlęs nuo maldos teksto akis, vienuolis mato brolio veidą… Tas, kuris meldžiasi su manimi „Tėve mūsų“, man negali būti svetimas ir man trukdyti. Kiek daug mūsų bažnyčiose svetimumo ir šaltumo! Ir ši yra viena didžiausių mūsų katalikybės Lietuvoje problemų. Turbūt visi esame girdėję panašių liudijimų: man labiausiai patinka melstis tuščioje bažnyčioje, kai netrukdo minia, kiti žmonės man neleidžia susikaupti, blaško, man nepatinka, kai krikštijama daug vaikų, nenoriu, kad krikštytų „turguje“, noriu savo krikšto, savo Mišių, davatkos ateina į bažnyčią tik į kitus pasižiūrėti, kad turėtų ką apkalbinėti. Net mūsų klasikinė grožinė literatūra turi tokių liudijimų. Liturgijos metas yra skirtas taip pat ir mokymuisi bei stiprinimuisi sugyventi tarpusavy – tam didžiausiam menui.
Šiandien beveik visose bažnyčiose yra įrengti suolai. Kai bažnyčia tuščia, jie yra liudytojai čia besirenkančios Kristaus šeimos. Sunkūs, ilgi, tamsūs, dideli ir nepatogūs – ne visada jie tinka maldai. Kai kas mano, kad apskritai suolai bažnyčiose yra stabilumo, snūduriavimo ir nejudrumo ženklas. O Bažnyčia juk – keliaujanti ir kovojanti tauta, čia susirenkanti atsipūsti, pasimokyti ir pasistiprinti, tad geriausiai tam tinka lengvos mobilios kėdės. Šiandien jau nebeliko vyrų ir moterų maldos pusių. Kažkaip savaime išnyko. Tad sveikintina, kad šeimos bažnyčioje būtų kartu. Šitaip lengviausiai išsprendžiamas ir mažų vaikų priežiūros klausimas. Aišku, kiekvienoje bažnyčioje reikėtų pamąstyti ir apie specialius kambarius tėvams su vaikais, kur galima užeiti, jei vaikai labai neramūs, verkia. Paūgėjusius vaikus tėvai galėtų paskatinti dalyvauti liturgijoje patarnaujant, giedant chore. Apgailėtina, kad šiandien Lietuvoje ministrantai beveik išnyko. Liūdna ir tai, kad patarnauja vien maži berniukai. Jaunuoliai tuo tarpu tai laiko sau jau nederama tarnyste.
Nederėtų nužiūrinėti įeinančius žmones. Ne vien tada, kai kas nors vėluoja. Reikėtų mokytis visiems nesigręžioti, nesidomėti ne savo reikalais. Tam, aišku, reikia valios. Bent pradžioje, kaip visada. Ieškoti sau vietos reikėtų ne nuo paskutinių, bet nuo pirmųjų suolų. Dažnai susidaro toks įspūdis, kad tikintieji kažko bijo ar nedrįsta. Sėdima paskutinėse eilėse, pirmosios dažnai visai tuščios. Nederėtų atsisėsti suolo krašte ir taip trukdyti atsisėsti tame pačiame suole kitiems. Jei yra laisvų sėdimų vietų, derėtų jas ir užimti, o ne pasilikti stoviniuoti prie durų. Kai kur yra palydinčiųjų į vietas tarnystė. Ji naudinga, kai laukiama svečių, ypač ne vietinių ar aukštų pareigūnų, kuriems dėl jų užimamų pareigų reikia rodyti pagarbą. Tačiau jie nesodinami išskirtinėse vietose prie altoriaus, net ir prezidentai (!).
Jei bažnyčia perpildyta, reikėtų palikti laisvos erdvės centriniame take: tiek dėl liturginių veiksmų, tiek pagalbai sutrikus sveikatai. Aišku, gaila, kad minia, net ir katalikų, būna baisus nekontroliuojamas gaivalas, kuriame išsiskleidžia ir įgimti išlikimo bei kitokie instinktai. Ypač judant priimti Komunijos reikia ypatingo susiklausymo, pastabumo. Čia verta priminti elementariausias mandagaus elgesio taisykles. Reikia gerbti šalia esantį žmogų. Jam patarnauti. Pastebėti jo poreikius. Pasižiūrėti į akis, nusišypsoti. Net ir bažnyčioje!
Kadangi liturgija yra ir gyvenimo mokykla, labai verta prisiminti, kad liturginiai veiksmai, atliktini visų drauge, moko disciplinos. Kartu sėdima, klūpima, stovima, žegnojamasi, kalbamos maldos. Gyvenime lygiai taip pat mums reikia apriboti save neleidžiant sau elgtis taip, kaip tuo metu norisi ar yra patogiau.
Vienas iš esmingiausių liturgijos elementų – klausymasis. Deja, kaip pastebi mūsų broliai protestantai, katalikai klausytis nemoka. Mums reikia išmokti šio meno. Klausytis. Žodžio liturgija ir visi Mišių tekstai yra skirti išklausyti ir į juos atsiliepti. Kaip gali sakyti „Dėkojame Dievui“, jei negirdėjai teksto. Arba „amen“ padėti tarsi parašą po žodžiais, kurių neklausei? Šitaip gali pasirašyti siaubingą nuosprendį. Yra keletas taisyklių, kurių būtina laikytis: kuo greičiau susėsti Žodžio liturgijai. Nepradėti skaitymų, kol bendrija nepasiruošusi klausytis. Pradėti skaityti tik visiškoje tyloje. Laukti jos kiek reikia (šitaip ugdoma bendrija). Vėluojantieji turi tyliai palaukti prie durų, kol baigsis skaitymai. Pasirūpinti įgarsinimo technika. Daug kur tikintieji skundžiasi, kad neįmanoma išgirsti. Pasirūpinti skaitymo technika. Ne paslaptis, kad ne visi gali viešai skaityti. Skaitovai apskritai turi būti nuolat mokomi ne vien skaitymo, bet ir Biblijos pažinimo kultūros. Niekas neturi teisės skaityti, jei prieš tai nėra perskaitęs teksto. Laikytis gramatinių (knygose nurodyti) ir loginių teksto kirčių. Skaitovas nepakelia akių nuo teksto iš pagarbos jam, nes tai ne jo, o Dievo žodis. Prieš ir po skaitinių būtinos tylos pauzės, per kurias tekstas įsisąmoninamas. Nedera skaityti mažiems vaikams. Suaugusieji tai priima kaip žaidimą ir žavisi ne Žodžiu, bet skaitovu. Mišiose vaikams tinkamiausi skaitytojai yra tėvai, kurie ir atsakingi už visapusišką vaikų ugdymą.
Ką daryti, jei pamokslas ilgas ir nuobodus? Klausytis! Mano asmeninė patirtis sako, kad visada yra ką naudinga išgirsti. Žinau tikinčiųjų nusiteikimą – „atsijungti“ pamokslui prasidedant. Aišku, „pamokslų“ sakyti per Mišias negalima, tam yra skirtas kitas laikas (katechezės, konferencijos, seminarai, rekolekcijos). Mišiose po Evangelijos yra sakoma homilija. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „bičiuliškas pasikalbėjimas“. II Vatikano susirinkimas atrado homiliją Bažnyčios Tėvų lobyne ir padovanojo mums, sakydamas, kad „homilija yra integrali liturgijos dalis“. Taigi reikia suprasti, kad homilija yra ne svarbiausia ir ne ilgiausia dalis. Ji turi proporcingai atitikti visas liturgijos dalis, taigi trukti 7–10 minučių. Didžiosiose iškilmėse – iki 15 min. Net popiežius laikosi šios taisyklės! Ir dar: nepamirškime melstis už savo dvasios vadus.
Vyskupai viename savo sinode Romoje diskutavo apie ramybės palinkėjimą. Jo svarba niekam nekelia abejonių, tačiau buvo svarstoma apie pagarbą Eucharistiniam Viešpačiui, tad ir apie jo vietą Mišiose. Lotynų Bažnyčia turi dvi tradicijas. Milano Ambraziejaus liturginėje tradicijoje ramybės linkima prieš atnašavimą. Šitaip išreiškiama mintis iš Evangelijos: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.“ (Mt 4, 23–24) Romos tradicijoje palinkėdami ramybės vieni kitiems prieš Komuniją, tikintieji išreiškia savo vienybę, susitaikinimą, atsiprašymą Kristuje. Linkime ne savo ar pasaulio ramybės, bet Kristaus ramybės. Ramybės, kurios pasaulis duoti negali. Ši Ramybė yra ne idėja ir ne koks nors daiktas, bet Asmuo – Kristus. Kaip palinkėti ramybės? Turbūt tinkamiausia pagal mūsų kultūrinę tradiciją – paspaudžiant dešinę ranką liturgijoje dalyvaujantiems kaimynams. Tik nepamirškime rankos paspaudimo taisyklių: nesuglebusi tvirta ranka (net ir moterų) paduodama delnas į delną ir šiek tiek vieną kartą spustelėjama (ne per stipriai). Tuo metu pasižiūrima į akis (nežiūrėti į akis – įžeidimo ženklas), nusišypsoma, pasakoma „Ramybė tau“ arba „Kristaus ramybės (linkiu)“. Artimiausieji gali ir apsikabinti, pasibučiuoti. Vaikščioti po bažnyčią, ieškoti artimųjų nedera. Ramybės linkima tiems, kurie yra arčiausiai tavęs. Kai kur naudojamas galvos palenkimas į visas puses per daug anonimiškas ir nekonkretus. Krikščionybė – kūno ir santykių religija.
Ką bažnyčioje veikia chorai? Jų pareiga – padėti giedoti visiems. Choro vieta bažnyčioje po II Vatikano susirinkimo taip pat pasikeitė. Yra nurodoma, kad choras turi jaustis bendruomenės dalimi. Taigi gerai pažinę bažnyčios erdvę iš balkonų aukštumų chorai turėjo jau seniai numatyti kitą tinkamiausią vietą netoli altoriaus, iš kur vargonininkas ar dirigentas galėtų padėti giedoti ne vien chorui, bet visai bendruomenei. Aišku, turime nedaug tinkamų liturginių giesmių, giedojimo kultūros pas mus niekad ir nebuvo (norėčiau klysti). Bet užtenka išgirsti, kaip dainuojame (ar nedainuojame) prie šventinio stalo, kad tai įvertintume. O giesmė sutelkia ir, kaip sakytų šventieji, leidžia dvigubai melstis. Nemanau, kad be repeticijų prieš Mišias, be padrąsinimo keistųsi mūsų įpročiai. Nors ir išleisti nauji giesmynai, jie beveik nenaudojami… Giedojimas drauge liturgijoje yra privalomas!!!
Kaip ir bendrai visų kalbama malda, atsiliepiama į maldų kreipinius. Choru giedama, choru atsiliepiama. Nedera greičiau ar lėčiau už visus kalbėti maldas. Mūsų maldose turėtų jaustis bendras visų pulsas, bendras kvėpavimas. Turbūt čia taip pat reikia repeticijų, kad, ištardami tuos pačius maldos žodžius, jaustume vienas kitą. Tai iš tiesų jėga. Virpa bažnyčių skliautai nuo tokios maldos. Ir, neabejoju, pasiekia dangų.
Kun. Artūras Kazlauskas
