01
10 /
2012
Šitaip rašė palaimintasis popiežius Jonas Paulius 2002 spalio 16 d. savo apaštališkajame laiške vyskupams, kunigams ir tikintiesiems Rosarium Virginis Mariae (Mergelės Marijos rožinis) apie šventąjį rožinį, kuriame pateikė savo apmąstymus apie šią šimtametę katalikų maldą bei ją papildė Šviesos slėpiniais. Tad vadinamasis Rožinio mėnuo – tinkama proga atnaujinti savo maldos tradicijas.
Rožinis – gryniausia krikščioniškos kontempliacijos tradicija
Popiežius siekė pasipriešinti tam tikrai rožinio maldos krizei, dėl kurios grėsmės dabartiniame istoriniame bei teologiniame kontekste jos vertė gali būti neteisingai sumenkinta, o ji pati tik retai siūloma jaunesnei kartai. Suvokus liturgiją kaip krikščioniškojo gyvenimo centrą ir šaltinį, kai kam atrodo, jog rožinis netenka reikšmingumo. Iš tikrųjų, kaip patikslino Paulius VI, ši malda ne tik neprieštarauja liturgijai, bet ir paremia ją, vykusiai įvesdindama į ją ir tapdama jos atbalsiu, skatina išgyventi liturgiją su vidinio dalyvavimo pilnybe, prisirinkti jos vaisių kasdieniam gyvenimui.
Iš naujo susipažinti su rožinio praktika būtina pirmiausia dėl to, kad rožinis labai padeda tikintiesiems įsitraukti į krikščionybės slėpinio kontempliaciją, kuri yra autentiška „šventumo pedagogika“. Reikalinga tokia krikščionybė, kuri pirmiausia pasižymi maldos menu. Rožinis priklauso geriausiai ir gryniausiai krikščioniškosios kontempliacijos tradicijai. Išsiplėtojęs Vakaruose, rožinis yra pavyzdinė meditacinė malda ir tam tikra prasme atitinka „širdies maldą“ arba „Jėzaus maldą“, labai branginamą Rytų Bažnyčiose, kai kartojamas Evangelijos maldavimas: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“
Melsdamiesi rožinį kontempliuojame Kristų kartu su Marija, kuri yra tikras kontempliacijos pavyzdys. Ji gyvena nukreipusi akis į Kristų, ir kiekvienas Jo žodis jai tampa lobiu: „Dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.“ (Lk 2, 19) Marijos sieloje įspausti atsiminimai apie Jėzų lydėjo ją visomis aplinkybėmis, skatindami mintyse iš naujo išgyventi įvairius gyvenimo greta Sūnaus momentus. Šie atsiminimai tam tikra prasme sudarė jos „rožinį“, kurį ji nuolat kalbėjo visomis savo žemiškojo gyvenimo dienomis. Būtent Marijos patyrimu besiremiantis rožinis yra aiškiai kontempliacinė malda. Atėmus šį matmenį, jis prarastų savo prigimtį, kaip pabrėžė Paulius VI: „Rožinis be kontempliacijos yra kūnas be sielos, iškyla pavojus jam virsti mechanišku formulių kartojimu, prieštaraujančiu Kristaus perspėjimui: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.“ (Mt 6, 7) Dėl rožinio prigimties jo kalbėjimas reikalauja ramaus ritmo ir laiko, idant jį kalbantis asmuo galėtų lengviau atsidėti Viešpaties gyvenimo slėpinių kontempliacijai per širdį Tos, kuri buvo arčiausiai Viešpaties, ir kad šitaip atsivertų jų neišsemiami turtai.“
Rožinis padeda prisiminti Kristų kartu su Marija. Tačiau „prisiminimas“ čia turi būti suprastas bibline atminties (hebr. zakar) prasme: tai, kas įvyko vakar, Dievo Dvasios dėka mus pasiekia šiandien, dabar. Tai ir liturgijos esmė.
Per Mariją mokomės Kristaus, su ja panašėjame į Kristų, su ja maldaujame Kristaus, skelbiame Kristų su Marija. Kaip Marija apmąstydami slėpinius atrandame Slėpinį Kristų, kuris atskleidžia ir Dievo slėpinį, ir žmogaus slėpinį. Rožinis yra slėpinio pasisavinimo kelias.
Rožinis – Evangelijos santrauka
Rožinis yra vienas iš tradicinių krikščioniškosios maldos kelių, susijusių su Kristaus veido kontempliavimu. Popiežius Paulius VI taip aprašė rožinį: „Kaip į atperkamojo Įsikūnijimo slėpinį sutelkta evangelinė malda rožinis yra grynai kristologinės orientacijos malda. Būdingiausias jo elementas – litaniškas „Sveika, Marija“ kartojimas – kartu tampa nepaliaujamu liaupsinimu Kristaus, kuris yra angelo Apreiškimo ir Krikštytojo motinos pasveikinimo galutinis tikslas: „Palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 42)
Rožinio maldos schema buvo 150 „Sveika Marija“, kaip ir 150 psalmių Senajame Testamente. Šitaip buvo apmąstomi vos keletas Kristaus gyvenimo slėpinių. Norint aiškiau pabrėžti kristologinį rožinio pobūdį, reikėtų apmąstyti ir Kristaus viešojo gyvenimo slėpinius tarp krikšto ir kančios. Juk būtent šiuose slėpiniuose kontempliuojami svarbūs Kristaus kaip galutinio Dievo apreiškėjo asmens aspektai. Per krikštą Jordane paskelbtas mylimuoju Tėvo Sūnumi, jis skelbia Karalystės atėjimą, liudija ją savo veiksmais, pristato jos reikalavimus. Būtent viešojo gyvenimo metais Kristaus slėpinys atsiskleidžia ypatingu vardu kaip šviesos slėpinys: „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (Jn 9, 5)
Tad norint visiškai pagrįstai sakyti, kad rožinis yra „Evangelijos santrauka“, priminus Kristaus įsikūnijimą bei paslėptąjį gyvenimą (džiaugsmo slėpiniai) ir prieš sustojant ties kančios skausmais (kančios slėpiniai), o paskui – ties prisikėlimo triumfu (garbės slėpiniai), meditaciją reikia nukreipti ir į keletą itin svarbių viešojo gyvenimo momentų (šviesos slėpiniai). Papildant naujais slėpiniais, bet nepakenkiant nė vienam esminiam šios maldos tradicinio pagrindo elementui, siekiama ją su atnaujintu dėmesingumu įkomponuoti į krikščioniškąjį dvasingumą kaip tikrą įvadą į Kristaus Širdies gelmes, džiaugsmo ir šviesos, kančios ir garbės bedugnę.
Rožinis yra taikos malda dėl jo nešamų artimo meilės vaisių. Tinkamai kalbamas, kaip tikra meditacinė malda, rožinis, padėdamas susitikti su Kristumi jo slėpiniuose, negali neatskleisti Kristaus veido broliuose, ypač labiausiai kenčiančiuose. Kaipgi galima džiaugsmo slėpiniuose įsižiūrėti į Betliejuje gimusio Kūdikio slėpinį, bet nepajusti troškimo priimti, ginti ir palaikyti gyvybę, prisiėmus vaikų kančios naštą visose pasaulio kraštuose? Kaipgi galima šviesos slėpiniuose sekti Tėvą apreiškiančio Kristaus pėdomis, bet neįsipareigoti liudyti jo „palaiminimų“ kasdieniame gyvenime? Ir kaipgi kontempliuoti kryžiaus prislėgtą ir nukryžiuotą Kristų, bet nepajusti poreikio tapti „Kirėniečiu“ kiekvienam kančios palaužtam ar nevilties sutriuškintam broliui? Pagaliau kaipgi galima įsmeigti akis į prisikėlusio Kristaus garbę ir Karaliene vainikuotą Mariją, bet nepatirti troškimo padaryti šį pasaulį gražesnį, teisingesnį ir artimesnį Dievo planui?
Šeimos malda ir malda už šeimą
Būdamas malda už taiką, rožinis visada buvo šeimos malda ir malda už šeimą. Buvo laikas, kai ši malda itin branginta krikščioniškose šeimose ir aiškiai skatino jų vienybę. Nereikia prarasti šio brangaus paveldo. Reikia vėl pradėti melstis šeimoje ir melstis už šeimas, vėl naudojantis šia maldos forma.
Maldoje susivienijanti šeima lieka vieninga. Pagal senovės tradiciją rožinis itin tinka kaip malda, kurioje vėl susitinka šeima. Jos nariai, iš tikrųjų nukreipiantys žvilgsnį į Jėzų, įgyja ir naują gebėjimą žvelgti vienas kitam į akis, idant galėtų bendrauti, rodyti solidarumą, vienas kitam atleisti, dalytis Dievo Dvasios atnaujintos meilės sutartimi.
Daugelis šiuolaikinių šeimų problemų, ypač išplėtotos ekonomikos šalyse, kyla iš to, kad vis sunkiau tampa bendrauti. Nepajėgiama pasilikti kartu, o retas buvimo drauge akimirkas suryja televizija. Iš naujo pradėti kalbėti rožinį šeimoje reiškia įterpti į kasdienį gyvenimą visiškai kitokių paveikslų, išganomųjų slėpinių paveikslų: Atpirkėjo paveikslą, Jo Švenčiausiosios Motinos paveikslą. Rožinį kalbanti šeima iš dalies atkuria Nazareto namų atmosferą: Jėzus atsiduria centre, su Juo dalijamasi džiaugsmais ir kančiomis, Jam į rankas atiduodami poreikiai ir planai, iš Jo gaunama kelionei reikalingos vilties ir stiprybės.
Gražu ir vaisinga šiai maldai patikėti ir vaikų augimo kelią. Argi rožinis nėra Kristaus gyvenimo nuo pradėjimo iki mirties ir net Prisikėlimo bei pašlovinimo kelias? Šiandien tėvams vis sunkiau sekti paskui vaikus įvairiais jų gyvenimo etapais. Dėl toli pažengusios technologijos, žiniasklaidos ir globalizacijos visuomenėje viskas vyksta labai sparčiai, ir kultūriniai skirtumai tarp kartų vis didėja. Įvairiausi pranešimai ir nenuspėjamiausi patyrimai veržiasi į vaikų ir jaunuolių gyvenimą, ir tėvams kartais būna baisu dėl jiems gresiančių pavojų.
Rožinio malda už vaikus, dar geriau – su vaikais, nuo pat mažens juos rengiant tai kasdienei „maldos pauzei“ šeimoje, aišku, neišsprendžia visų problemų, bet teikia dvasinę pagalbą, kurios nedera sumenkinti. Galima paprieštarauti, kad rožinis nepanašus į šiandienių paauglių ir jaunuolių skonį atitinkančią maldą. Tačiau tokį prieštaravimą galbūt sukelia dažnai netinkamas kalbėjimo būdas. Beje, jei esminė struktūra išlaikoma, niekas netrukdo vaikams ir jaunuoliams rožinį tiek šeimoje, tiek grupėse praturtinti atitinkamais simboliniais ir konkrečiais elementais, padedančiais jį suprasti ir įvertinti. Kodėl gi nepabandžius?
Kaip kalbamas rožinis
Slėpinio paskelbimas
Slėpinio paskelbimas ir galbūt net jį vaizduojančio paveikslo stebėjimas – tarsi dėmesį patraukiančios scenos atidengimas. Žodžiai veda vaizdą ir dvasią prie konkretaus epizodo arba Kristaus gyvenimo momento. Ikonos ar kiti paveikslai yra tam tikra metodologija, atitinkanti pačią Įsikūnijimo logiką – Jėzuje Dievas panoro prisiimti žmogiškus bruožus. Būtent per jo fizinę tikrovę mes vedami į sąlytį su jo dieviškuoju slėpiniu.
Dievo žodžio klausymasis
Norint suteikti meditacijai biblinį pagrindą ir didesnę gelmę, naudinga po slėpinio paskelbimo perskaityti atitinkamą Biblijos ištrauką, priklausomai nuo aplinkybių, ilgesnę arba trumpesnę. Kiti žodžiai iš tikrųjų niekuomet nebūna tokie veiksmingi, kaip įkvėptasis žodis. Jo reikia klausytis su įsitikinimu, kad tai Dievo žodis, skelbiamas „šiandien ir man“. Taip išklausytas, rožinyje jis įeina į kartojimo metodologiją ir neskatina nuobodulio, kurį galėtų sukelti paprastas gerai žinomos informacijos priminimas. Reikia ne ieškoti atmintyje informacijos, o leisti „kalbėti“ Dievui. Tam tikromis iškilmingomis bendruomenės progomis šį žodį galima papildyti trumpu komentaru.
Tyla
Klausymasis ir meditavimas semiasi peno iš tylos. Paskelbus slėpinį ir perskaičius Dievo žodį, dera ilgesnį laiką patylėti ir įsigilinti į medituojamą slėpinį, prieš pradedant balsiai melstis. Tylos vertės atradimas iš naujo – viena iš kontempliacijos ir meditacijos praktikos paslapčių. Visuomenėje, smarkiai paženklintoje technologijų ir žiniasklaidos, vis sunkiau rasti vietos tylai. Kaip liturgijoje rekomenduotini tylos momentai, taip ir kalbant rožinį, išklausius Dievo žodį, dera padaryti trumpą pauzę, mintimis įsigilinti į konkretų slėpinį.
„Tėve mūsų…“
Po Dievo žodžio klausymosi ir susitelkimo į slėpinį visiškai natūralu dvasiškai kilti Tėvo link. Visuose savo slėpiniuose Jėzus visada veda mus pas Tėvą, į kurį nuolat kreipiasi, nes ilsisi jo „prieglobstyje“ (Jn 1, 18). Jis nori mus suartinti su Tėvu, idant mes galėtume, kaip ir jis, tarti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15; Gal 4, 6) Būtent Tėvo atžvilgiu jis daro mus savo broliais ir vienas kito broliais, suteikdamas mums Dvasios, kuri kartu yra jo Dvasia ir Tėvo Dvasia. „Tėve mūsų“, praktiškai grindžianti kristologinę bei marijiškąją meditaciją ir besiplėtojanti kartojant „Sveika, Marija“, net vienatvėje atliktą slėpinio meditaciją paverčia bažnytine patirtimi.
Dešimt „Sveika, Marija“
Šis elementas rožinyje užima daugiausia vietos ir kartu paverčia jį marijiškąja malda tikra šio žodžio prasme. Tačiau būtent gerai supratus „Sveika, Marija“, aiškiai matyti, kad marijiškas pobūdis ne tik neprieštarauja kristologiniam pobūdžiui, bet, priešingai, jį pabrėžia ir paryškina.
Rožinyje „Sveika, Marija“ pasikartojimas padaro mus Dievo susižavėjimo dalyviais: džiaugsmas, nustebimas, didžiausio istorijos stebuklo pripažinimas. Taip išsipildo Marijos pranašystė: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos.“ (Lk 1, 48) „Sveika, Marija“ svorio centras, tarsi lankstas tarp pirmos ir antros dalies, yra vardas „Jėzus“. Kartais, kalbant pernelyg skubiai, šis svorio centras dingsta, o kartu dingsta ir ryšys su kontempliuojamu Kristaus slėpiniu. Būtent Jėzaus vardo ir jo slėpinio akcentavimu pasižymi reikšmingas ir vaisingas rožinio kalbėjimas. Jėzaus vardo – vienintelio vardo, kuriuo mums suteikta išgelbėjimo viltis (plg. Apd 4, 12), – artimai susijusio su Švenčiausiosios Motinos vardu, kartojimas yra pasisavinimo kelias, kuriuo siekiama mus kuo giliau įvesti į Kristaus gyvenimą.
„Garbė Dievui – Tėvui…“
Trejybinė doksologija – krikščioniškosios kontempliacijos tikslas. Kristus iš tikrųjų yra kelias, Dvasioje vedantis pas Tėvą. Leidęsi tolyn šiuo keliu, mes atsiduriame nuolatinėje akistatoje su trimis dieviškaisiais Asmenimis, kuriuos dera šlovinti, garbinti ir jiems dėkoti. Svarbu, kad „Garbė Dievui – Tėvui…“, kontempliacijos viršūnė, rožinyje būtų gerai išryškinta. Kalbant viešai, ją galima giedoti, siekiant deramai išryškinti šią perspektyvą, struktūruojančią ir charakterizuojančią kiekvieną krikščioniškąją maldą.
Trumpa baigiamoji malda
Dabartinėje rožinio praktikoje po trejybinės doksologijos eina trumpa malda, skirtinga priklausomai nuo aplinkybių. Derėtų pažymėti, kad slėpinių kontempliacija būtų vaisingesnė, pasistengus kiekvieną slėpinį užbaigti malda, prašant to slėpinio meditacijai specifiškų vaisių. Šitaip būtų galima veiksmingiau atskleisti rožinio ryšį su krikščioniškuoju gyvenimu.
Vėrinys
Kalbant rožinį, tradiciškai naudojamasi vėriniu. Pernelyg paviršutiniška praktika dažnai pastūmėja jį traktuoti kaip paprastą „Sveika, Marija“ skaičiavimo priemonę. Tačiau jis išreiškia ir tam tikrą simboliką, galinčią naujai įprasminti kontempliaciją. Čia pirmiausia reikia pažymėti, kad vėrinys artėja prie Nukryžiuotojo, kuris šitaip atveria ir užsklendžia pačios maldos kelią. Tikinčiųjų gyvenimas ir malda sutelkiami į Kristų. Visa kyla iš jo, visa krypsta į jį ir visa per jį Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą. Kaip skaičiavimo priemonė, užduodanti maldos judėjimo ritmą, vėrinys primena nesibaigiantį krikščioniškojo kontempliavimo ir tobulėjimo kelią. Pal. Baltramiejus Longas žiūri į vėrinį ir kaip į grandinę, jungiančią mus su Dievu. Taip, grandinė, tačiau švelni grandinė, nes toks mūsų santykis su Dievu, kuris yra Tėvas. Taip pat gražu simbolinę vėrinio reikšmę išplėsti į mūsų tarpusavio santykių sritį; jis primena bendrystės ir bičiulystės ryšį, siejantį mus su Kristumi.
Pradžia ir pabaiga
Dabartinėje praktikoje rožinis pradedamas įvairiai, priklausomai nuo bažnytinio konteksto įvairovės. Kai kuriuose regionuose paprastai pradedama 70 psalmės kreipiniu: „Dieve, ateik man padėti. Viešpatie, skubėk manęs gelbėti“, tarsi skatinant nuolankiai besimeldžiantį asmenį įsisąmoninti savo vargingumą; kitur, priešingai, rožinis pradedamas „Tikiu į Dievą – Tėvą…“, tikėjimo išpažinimą tarsi padarant pradedamos kontempliacijos kelio pradiniu tašku. Tokios ir kitokios formos vienodai teisėtos, jei jos gerai nuteikia dvasią kontempliacijai. Rožinio kalbėjimas užbaigiamas malda popiežiaus intencija, idant besimeldžiančiojo žvilgsnis būtų nukreiptas į platesnius Bažnyčios poreikių horizontus. Būtent siekdama paskatinti rožinio bažnytinį atvirumą, Bažnyčia panoro praturtinti jį atlaidais tiems, kurie jį kalba su reikiama nuostata.
Iš tiesų taip išgyvenamas rožinis virsta tikru dvasiniu keliu, kuriame Marija tampa motina, vadove, mokytoja ir savo galingu užtarimu palaiko tikintįjį. Argi galima stebėtis, kad maldoje patyrusi Marijos motinystės gelmę siela pajunta poreikį pašlovinti Mergelę Mariją puikia malda Salve, Regina arba Loreto litanija? Taip vainikuojamas vidinis kelias, atvedęs tikintįjį į gyvą sąlytį su Kristaus ir Jo Švenčiausiosios Motinos slėpiniu.
Kun. Artūras Kazlauskas
