01
03 /
2012
Šiame tekste popiežius Benediktas XVI aptaria Abraomo kaip vieno iš patriarchų užtarimo maldą už Sodomos ir Gomoros miestus. Abraomas prašo išgelbėti ne vien teisiuosius, bet ir visą miestą. Abraomas apeliuoja į Dievo teisingumą ir gailestingumą, Dievo troškimą visus išganyti. Popiežius pabrėžia, jog reikalinga gėrio dalelė, teisieji, kad galėtume perkeisti blogį. Ir šiuo teisiuoju (įsikūnijimo slėpinio dėka) tampa pats Dievas – Jėzaus asmenyje.
Norėčiau pakviesti jus leistis į biblinį maldos kelią. Tas kelias ragina stabtelėti prie kelių paradigminių Senojo ir Naujojo Testamento tekstų ir asmenybių. Pirmą maldos pavyzdį Sodomos ir Gomoros miestų užtarimu mums rodo didysis protėvis Abraomas (plg. Rom 4, 11–12; 16–17). Tai mus kviečia geriau susipažinti su Biblija, kurioje galime atrasti Dievo ir žmogaus santykio istoriją.
Abraomo prašymas Dievui
Pirmiausia apmąstykime Pradžios knygos 18-ame skyriuje pateiktą tekstą. Jame pasakojama, kad Sodomos ir Gomoros gyventojų nedorybės buvo tokios didelės, jog Dievas turėjo įsikišti, kad įvykdytų teisingumą ir sustabdytų blogį, sugriaudamas šiuos miestus. Ir štai čia su savo užtariamąja malda įsiterpia Abraomas. Dievas nusprendžia atskleisti jam, kas turi įvykti, ir parodyti blogio didumą bei baisius jo padarinius, nes Abraomas yra Jo išrinktasis, kuriam skirta tapti gausia tauta ir visam pasauliui nešti Dievo palaiminimą. Abraomui tenka išganymo misija, kuria atsiliepiama į nuodėmę, įsiskverbusią į žmogaus tikrovę: per jį Viešpats nori vėl grąžinti žmoniją prie tikėjimo, klusnumo, teisingumo. Ir štai dabar šis Dievo draugas atsiveria pasaulio tikrovei ir poreikiams, meldžiasi už tuos, kurie turi būti nubausti, prašo, kad jie būtų išgelbėti.
Abraomas iškart labai rimtai iškelia problemą ir taria Viešpačiui: „Ar iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų? Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ (Pr 18, 23–25). Šiais žodžiais Abraomas labai drąsiai primena Dievui būtinybę vengti susidorojimo be teismo: jei miestas kaltas, tai teisinga pasmerkti nusikaltimą ir bausmę, tačiau, pasak didžiojo protėvio, būtų neteisinga bausti iš eilės visus gyventojus. Jei mieste yra nekaltųjų, jų nevalia traktuoti kaip kaltųjų. Abraomas pagrįstai sako Dievui, kad Dievas, kuris yra teisingas, taip elgtis negali.
Dieviškasis teisingumas
Tačiau skaitydami tekstą įdėmiau, pamatome, kad Abraomo prašymas yra dar rimtesnis ir gilesnis, nes prašoma ne tik išgelbėti nekaltuosius. Abraomas prašo atleisti visam miestui ir daro tai apeliuodamas į Dievo teisingumą: „Nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų?“ (24b). Taip jis apyvarton paleidžia naują teisingumo, neapsiribojančio kaltųjų nubaudimu, idėją. Tai dieviškasis teisingumas, ieškantis gėrio ir kuriantis jį per atleidimą, perkeičiantis, atverčiantis ir išgelbėjantis nusidėjėlį. Tad savo malda Abraomas šaukiasi ne tik atlyginamojo teisingumo, bet ir išganomojo įsikišimo, kuriuo, atsižvelgiant į nekaltuosius, iš kaltės išlaisvinami ir bedieviai – jiems atleidžiant. Kone paradoksalią Abraomo mintį galima apibendrinti taip: akivaizdu, kad nekaltųjų nevalia traktuoti kaip kaltųjų, tai būtų neteisinga. Priešingai, kaltuosius reikia traktuoti kaip nekaltuosius įgyvendinant „aukštesnįjį“ teisingumą, suteikiant jiems išgelbėjimo galimybę, nes nusidėjėliai, priėmę Dievo atleidimą, išpažinę savo nuodėmes ir leisdamiesi būti išgelbėti, daugiau nebedaro bloga ir patys tampa teisiaisiais, kurių nebereikia bausti.
Dieviško gailestingumo bedugnė
Štai tokio teisingumo Abraomas prašo savo užtarimu, prašo būdamas tikras, kad Viešpats gailestingas. Abraomas nereikalauja iš Dievo to, kas prieštarautų Jo esmei. Jis beldžiasi į Dievo širdies vartus žinodamas Jo tikrąją valią. Sugriaunant Sodomą turėtų būti sustabdytas blogis mieste, tačiau Abraomas žino, kad Dievas turi kitokių būdų ir priemonių sustabdyti blogio sklidimą. Nuodėmės spiralę gali nutraukti atleidimas, ir savo pokalbyje su Dievu Abraomas apeliuoja kaip tik į tai. O kai Viešpats sutinka pagailėti miesto, jei atsirastų tik penkiasdešimt teisiųjų, Abraomas savo malda ima skverbtis giliau į dieviškojo gailestingumo bedugnę. Abraomas pradeda mažinti išgelbėjimui būtinų nekaltųjų kiekį, kol pasiekiama dešimtis. „O jei rastųsi ten keturiasdešimt, trisdešimt, dvidešimt, dešimt.“ (plg. 29, 30, 31, 32) Juo mažesnis kiekis, juo didesnis gailestingumas Dievo, kantriai besiklausančio maldos ir į kiekvieną prašymą atsakančio: „Pasigailėsiu… nesunaikinsiu… to nedarysiu.“ (plg. 26, 28, 29, 30, 31, 32)
Dievo troškimas atsiskleidžia Abraomo maldoje
Tad Abraomo užtarimu Sodoma galėjo būti išgelbėta, jei ten būtų radęsi tik dešimt teisiųjų. Tokia yra maldos galia. Mat per meldimą Dievo išgelbėti kitus rodosi Dievo visada puoselėjamas troškimas išganyti nuodėmingą žmogų. Su blogiu nesitaikstoma, jis turi būti parodytas ir sunaikintas bausme: būtent toks yra Sodomos sugriovimo tikslas. Tačiau Viešpats nori ne nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų ir gyventų (plg. Ez 18, 23; 33, 11), visada trokšta atleisti, gelbėti, dovanoti gyvenimą, blogį perkeisti į gėrį. Būtent toks dieviškasis troškimas maldoje virsta žmogaus troškimu ir reiškiasi užtarimo žodžiais. Savo maldavimu Abraomas paskolino savo balsą, taip pat ir širdį dieviškajai valiai: Dievo troškimas yra gailestingumas, meilė ir išganingoji valia, ir per Abraomą ir jo maldą tas Dievo troškimas gauna galimybę konkrečiai pasirodyti žmonių istorijoje, kad būtų ten, kur būtina malonė. Savo maldos balsu Abraomas leidžia pasireikšti Dievo troškimui išgelbėti Sodomą, dovanoti gyvenimą atsivertusiam nusidėjėliui.
Teisiųjų svarba
Dievo dialogas su Abraomu yra ilga ir nedviprasmiška jo gailestingosios meilės apraiška. Poreikis surasti teisių žmonių mieste tampa vis primygtinesnis ir galiausiai visiems gyventojams išgelbėti pakanka dešimties. Kodėl Abraomas apsiriboja dešimtimi, tekste nepasakoma. Galbūt tai skaičius, rodantis minimalų bendruomenės branduolį (dar ir šiandien dešimt asmenų yra būtinas kvorumas viešai žydų maldai). Kad ir kaip būtų, visų pirma čia svarbu, kad nedidelės gėrio dalelės pakanka dideliam blogiui atpirkti. Tačiau Sodomoje ir Gomoroje neatsiranda nė dešimties teisiųjų, ir miestas sugriaunamas.
Būtinybę jį sugriauti paradoksaliai liudija kaip tik užtariamoji Abraomo malda. Mat kaip tik ta malda atskleidė išganingąją Dievo valią: Viešpats buvo pasirengęs ir troško atleisti, bet neatsirado būtinų nekaltųjų, galėjusių blogį perkeisti į gėrį. Mat kaip tik tokio išganomojo kelio meldė Abraomas: būti išganytam reiškia ne tiesiog išvengti bausmės, bet būti išlaisvintam iš mumyse gyvenančio blogio. Panaikintina ne bausmė, bet nuodėmė, meilės Dievo atmetimas, kuriame pačiame jau glūdi bausmė. Iš liūdnumo ir kartėlio Viešpats trokšta išgelbėti žmogų išlaisvindamas jį iš nuodėmės. Tačiau tam reikia vidinės permainos, kokios nors gėrio atramos, pradmenų perkeisti blogiui į gėrį, neapykantai į meilę, kerštui į atleidimą. Štai kodėl mieste turi būti teisiųjų, ir Abraomas nepaliaudamas kartoja: „Galbūt ten rastųsi…“; kad grįžtų sveikata ir gyvastis, „ten“, ligos tikrovėje, turėtų būti gėrio sėklų. Tie žodžiai skirti ir mums – kad mūsų miestuose būtų gėrio sėklų, kad padarytume viską, idant ne tik dešimt teisiųjų laiduotų mūsų miestų tikrą gyvenimą bei išlikimą ir išgelbėtų mus nuo to kartumo, kuris yra Dievo nebuvimas. O Sodomos ir Gomoros ligos tikrovėje šių sėklų nebūta.
Vienintelis teisusis – Jėzus
Tačiau Dievo gailestingumas Jo tautos istorijoje dar labiau išsiplėtė. Sodomai išgelbėti reikėjo dešimties teisiųjų, o Jeremijas Visagalio vardu pareiškia, kad Jeruzalei išgelbėti užtektų vieno teisiojo: „Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, žvalgykitės ir stebėkite! Ieškokite jos aikštėse, ar rasite žmogų – bent vieną žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau jai atleisti!“ (5, 1) Kiekis vėl sumažėjo, Dievo gerumas pasirodė dar didesnis. Bet ir to nepakanka, per kraštus besiliejantis Dievo gailestingumas nesulaukia gėrio atsako, kurio ieško, ir Jeruzalė krinta apgulta priešo. Pačiam Dievui prireikė tapti šiuo teisiuoju. Štai kam reikalingas įsikūnijimo slėpinys: kad laiduotų teisųjį, Jis tapo žmogumi. Teisusis visada bus, nes tai – Jis: Dievui pačiam reikėjo tapti tuo teisiuoju. Begalinė ir nuostabą kelianti dieviškoji meilė pilnatviškai apsireiškė, kai Dievo Sūnus tapo žmogumi, galutiniu Teisiuoju, tobulu Nekaltuoju, kuris visą pasaulį išgelbėjo mirdamas ant kryžiaus, atleisdamas ir užtardamas tuos, kurie „nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Tada kiekvieno žmogaus malda sulauks atsako, kiekvieno iš mūsų užtarimai bus iki galo išgirsti.
Abraomo, mūsų tėvo tikėjimo požiūriu, maldavimai tepamoko mus vis labiau atverti savo širdį apsčiam Dievo gailestingumui, kad kasdienėje maldoje trokštume žmonijos išganymo ir atkakliai bei pasitikėdami to prašytume Viešpaties, kuris yra didus meile.
Parengė Ieva Bobinaitė
