Apie 22 psalmę

Popiežius Benediktas XVI ir toliau tęsia kelionę po maldos mokyklą psalmėse. Šioje katechezėje popiežius aptaria 22 psalmę, vis išnyrančią pasakojimuose apie Kristaus kančią. Joje atsispindi dvilypis pažeminimo ir išaukštinimo, mirties ir gyvybės matmuo.

Hebrajų tradicijoje 22-oji, graikų ir lotynų tradicijoje 21-oji psalmė yra nuoširdi ir jaudinanti, labai žmogiška ir teologiškai turtinga malda, todėl viena iš labiausiai recituojamų ir studijuojamų viso psalmyno psalmių. Šioje psalmėje kalbama apie nekaltąjį, persekiojamą ir apstotą priešų, trokštančių jį nužudyti. Jis kreipiasi į Dievą skausminga malda, kurią tikėjimo tikrumas slėpiningai atveria šlovinimui. Kankinamai suvokiant savo beviltišką situaciją, kurioje vis dėlto nenorima išsižadėti vilties, jo maldoje viena kitą kaitalioja bauginanti dabarties tikrovė ir guodžianti praeities atmintis.

21 (22) psalmė
Teisiojo sielvartai ir išklausymas

(čia pateikiama naujos redakcijos psalmė iš naujojo Brevijoriaus, tad kai kurios eilutės gali skirtis nuo popiežiaus citatų – red. past.)

	I
2	Ai, mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? † Kodėl tu toks tolimas, – toli nuo maldos manosios, * nuo mano aimanos šauksmo.
3	Mano Dieve, šaukiuosi dieną, o atsako nesulaukiu, * ir naktį, bet nėra man ramybės.
4	O juk tu esi Šventasis, – * tavo sostas – Izraelio šlovinimo giesmės!
5	Buvai atrama mūsų senoliams, – * jie pasikliovė tavimi, ir tu juos išlaisvinai.
6	Šaukėsi tavęs ir išgelbėti tapo, * tavimi pasitikėjo ir nenusivylė.
7	Bet aš ne žmogus, o tik kirminas, – * vienų išjuoktas, o kitų atstumtas.
8	Tyčiojas iš manęs visi, kas mane mato, * ir vaipydamiesi kraipo galvas:
9	„Viešpačiu pasikliovė, tegul jis ir gelbsti, – * teišvaduoja, jeigu juo taip gėris!“
10	Tu išvedei mane iš motinos įsčių, * saugiai priglaudei prie jos krūtinės.
11	Rūpinais tu manimi nuo gimimo, * nuo motinos įsčių buvai mano Dievas.
12	Nesišalink nuo manęs, kai nelaimė artėja * ir nėra kas padėtų!
	II
13	Mano priešai apstojo mane lyg jaučiai, * stiprūs Bašano jaučiai mane apsupo;
14	prieš mane savo nasrus jie pražiojo * lyg plėšrūs, riaumojantys liūtai.
15	Esu kaip vanduo, ant žemės išlietas, † išnarstyti visi mano kaulai; * širdis lyg vaškas, ištirpus krūtinėj.
16	Išdžiūvusi mano gerklė lyg molio šukė, † prie gomurio limpa liežuvis; * tu guldai mane į mirties dulkes.
17	Šunys apgula mane iš visų pusių, * piktadarių gaujos mane apspinta; jie žeidžia man rankas ir kojas; *
18	galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Priešai spokso į mane ir džiaugias, †
19	mano drabužius tarpusavy dalijas * ir dėl mano apdaro meta jie burtus.
20	Bet tu, Viešpatie, nuo manęs nesitolink! * Mano stiprybe, skubėk man padėti!
21	Gelbėk mane nuo kalavijo, * iš šunies letenų – brangią gyvastį mano!
22	Iš liūto nasrų mane tu ištrauki! * Nuo buivolo ragų mane išgelbėk!
23	Tada aš garsinsiu broliams ir seserims tavo vardą, * šlovinsiu tave jų susirinkimuos.
	III
24	Jūs, pagarbiai Viešpaties bijantieji, teikit jam šlovę! * Visi Jokūbo palikuonys, duokit jam garbę! Visi Izraelio sūnūs, prieš jį drebėkit! *
25	Juk jis nepaniekino, neatmetė vargšo maldavimų, nenugręžė nuo jo savo veido, – * išgirdo, kai šaukės varguolis.
26	Tau šlovinimo giesmes didžiojoj sueigoj giedosiu, * tarp pagarbiai tavęs bijančiųjų savo pažadus tau ištesėsiu.
27	Pasotinti bus visi vargdieniai, † šlovins Viešpatį, kurie jo ieško. * Amžiams teatsigauna jų širdys!
28	Visi žemės pakraščiai atsimins ir į Viešpatį gręšis, * puls kniūbsti prieš jį visų tautų žmonės.
29	Juk Viešpats yra Valdovas, – * jis tautoms viešpatauja.
30	Jam vieninteliam lenksis žemai visi, kas žemėje miega, † klaupsis prieš jį ir tie, kur žengia į dulkes. * Ir aš jam gyvensiu.
31	Jam tarnaus mano palikuonys; † apie Viešpatį pasakos būsimai kartai, * skelbs teisius jo darbus dar negimusiai tautai.

Tikėjimas Dievo artumu

Maldininko pradinis šauksmas yra kreipimasis į Dievą, kuris atrodo toli, neatsako ir, regis, yra jį apleidęs:
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl esi toks tolimas, – toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo? Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet ramybės nerandu.“ (2–3 eil.)

Dievas tyli, ir ši tyla drasko. Dienos ir naktys keičia viena kitą nenuilstamai ieškant žodžio, pagalbos, kuri neateina. Dievas atrodo toks tolimas, užmaršus, abejingas. Malda prašoma išklausyti ir atsakyti, meldžiama sąlyčio, ieškoma santykio, galinčio paguosti ir išgelbėti. Bet jeigu Dievas neatsiliepia, pagalbos šauksmas aidi tuščiai ir vienatvė tampa nepakeliama. Tačiau mūsų psalmės maldininkas šaukdamas Viešpatį vis dėlto triskart pavadina „mano“ Dievu. Tai didžiausias pasitikėjimo ir tikėjimo aktas. Nors visa rodo kitaip, psalmininkas negali patikėti, jog ryšys su Viešpačiu visiškai nutrūkęs, ir tikina, kad „jo“ Dievas negali jo palikti.

Psalmės „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?“ pradinis šūksnis Mato ir Morkaus evangelijose taip pat perteikiamas kaip šauksmas, ištrūkęs iš mirštančio Jėzaus lūpų (plg. Mt 27, 46; Mk 15, 34). Juo išreiškiama visa Mesijo, Dievo Sūnaus, širdgėla susidūrus su mirties drama, tikrove, visiškai priešinga gyvybės Viešpačiui. Jėzų, saviškių kone apleistą, išduotą ir išsižadėtą mokinių, supamą jį pajuokiančiųjų, slegia sunki našta misijos, reikalaujančios pereiti per pažeminimą ir sunaikinimą. Todėl Jis šaukia Tėvui ir savo kančią išreiškia skausmingais psalmės žodžiais. Tačiau Jo, lygiai kaip ir psalmininko, šauksmas nėra kupinas nevilties: po kankinamos atkarpos Jis pabaigoje pereina į šlovinimo ir pasitikėjimo Dievo pergale perspektyvą. Hebrajiškoje vartosenoje psalmės pradžios pacitavimas reiškia, kad galvoje turima visa poema, todėl skausminga Jėzaus malda apima ir tikrumą šlove. „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ – ištars Prisikėlusysis mokiniams iš Emauso (plg. Lk 24, 26). Savo kančioje Jėzus, paklusdamas Tėvui, žengia per apleistumą ir mirtį, kad pasiektų gyvenimą ir dovanotų jį visiems tikintiesiems.

Žvilgsnis į praeitį – pasitikėjimo šaltinis

Mūsų 22 psalmėje po pradinio prašomojo šauksmo kaip skausmingas kontrastas primenama praeitis: „Tavimi mūsų protėviai pasitikėjo, – jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai. Tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti, tavimi pasitikėjo ir nenusivylė.“ (5–6 eil.) Tas Dievas, kuris psalmininkui šiandien atrodo toks tolimas, vis dėlto yra gailestingasis Viešpats, kokį Izraelis visada pažindavo savo istorijoje. Maldininko tauta yra buvusi Dievo meilės objektas ir gali paliudyti Jo ištikimybę. Pradedant nuo protėvių, paskui Egipte ir ilgai klaidžiojant po dykumą, apsistojus Pažadėtoje žemėje, pilnoje agresyvių ir priešiškų tautų, ir ligi pat tremties tamsos visa biblinė istorija yra pagalbos šaukimosi ir gelbėjančio atsako istorija. Psalmininkas nurodo į nepajudinamą tikėjimą savo protėvių, kurie pasitikėjo – tas žodis pakartojamas tris kartus – ir niekada nenusivylė. Tačiau dabar ši pasitikėjimo kupinų šauksmų ir Dievo atsakų grandinė atrodo nutrūkusi. Psalmininko situacija yra tarsi paneigianti visą išganymo istoriją, o tai dabartinę tikrovę daro dar skausmingesnę.

„Tu buvai mano Dievas!“

Tačiau Dievas negali sau prieštarauti, ir mes matome, kad malda grįžta prie kankinamos maldininko padėties, kad paakintų Viešpatį atjausti ir įsikišti. Psalmininkas apibūdina save kaip „kirminą“ ir „ne žmogų“, žmonių išjuoktą, tautos paniekintą (plg. 7 eil.). Iš jo tyčiojamasi ir šaipomasi (plg. 8 eil.) ir net žeidžiamas jo tikėjimas: „Pasitikėjo Viešpačiu, tegelbsti jį, – tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“ (9 eil.) Daužomas pašiepiančios ironijos ir paniekos, persekiojamasis kone netenka savo žmogiškųjų bruožų, panašiai kaip Izaijo knygoje aprašomas kenčiantysis Dievo tarnas (plg. Iz 52, 14; 53, 2b–3). Lygiai kaip engiamas teisusis Išminties knygoje (plg. Išm 2, 12–20) ir Jėzus ant Kalvarijos (plg. Mt 27, 39–43), psalmininkas irgi susiduria su abejonėmis dėl savo ryšio su Viešpačiu. Ir vis dėlto Dievas maldininko gyvenime yra buvęs nenuneigiamai arti ir švelniai. Psalmininkas primena Viešpačiui: „Vis dėlto tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės. Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo.“ (10–11a eil.) Viešpats yra gyvybės Dievas, leidžiantis gimti, priimantis naujagimį ir besirūpinantis juo tėviška meile. Pirma priminęs Dievo ištikimybę tautos istorijoje, maldininkas dabar mini savo asmeninę istoriją, santykio su Viešpačiu istoriją. Ir tada, nepaisant niūrios dabarties, suvokia Dievo tokį radikalų artumą ir tokią radikalią meilę, kad sušunka tardamas tikėjimo kupino ir viltį žadinančio išpažinimo žodžius: „Nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas.“ (11b eil.)

Kelias nuo raudos šlovinimo link

Rauda dabar virsta nuoširdžiu maldavimu: „Nesitolink nuo manęs, nes man sunku ir nėra kas man padėtų!“ (12 eil.). Būtina, kad Dievas prisiartintų ir padėtų, nes maldininką apstoja, apgula priešai, jie lyg galingi jaučiai, nasrus draskyti ir riaumoti atveriantys liūtai (plg. 13–14 eil.). Priešininkai atrodo nenugalimi, tapę itin žiauriais ir pavojingais žvėrimis, o psalmininkas yra bejėgis ir beginklis kaip mažas kirminas. Šiais psalmininko vartojamais įvaizdžiais taip pat norima pasakyti, jog tada, kai žmogus sužiaurėja ir puola savo brolį, jame viršų paima kažkas žvėriška, jis netenka visų žmogiškų bruožų. Smurtas visada turi žvėriškumo, ir tik išganingas Dievo įsikišimas gali atkurti žmogaus žmogiškumą. Psalmininkui, tapusiam žiaurios agresijos objektu, atrodo, kad nebėra išeities ir jį ima glemžtis mirtis: „Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; <…> gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; <…> dalijasi tarp savęs mano drabužius ir dėl mano apdaro kaulelius meta.“ (15, 16, 19 eil.) Dramatiškais įvaizdžiais, pasikartojančiais pasakojimuose apie Jėzaus kančią, vaizduojamas pasmerktojo kūno irimas ir nepakeliamas troškulys, kamuojantis mirštantįjį ir ataidintis Jėzaus prašymu: „Trokštu“ (plg. Jn 19, 28), kol galiausiai įvardijamas paskutinis budelių veiksmas, jie, kaip ir kareiviai prie kryžiaus, pasidalija jau mirusia laikomos aukos drabužius (plg. Mt 27, 35; Mk 15, 24; Lk 23, 34; Jn 19, 23–24).

Tada naujas primygtinis pagalbos šauksmas: „Betgi tu, Viešpatie, nesitolink nuo manęs! Mano stiprybe, skubėk man padėti! Gelbėk mane…“ (20, 22a eil.) Tas šūksnis atveria dangų, nes juo išpažįstamas tikėjimas ir tikrumas, pranokstantis bet kokią abejonę, bet kokią tamsą ir neviltį. Ir rauda tampa šlovinimu išgyvenant išgelbėjimą: „Tu mane išklausei. Aš skelbsiu tavo garsą broliams, šlovinsiu tave jų sueigose.“ (23 eil.) Taip psalmė virsta padėka, didžia baigiamąja giesme, kurią gieda visa tauta, Viešpaties tikintieji, liturginis susirinkimas ir būsimosios kartos (plg. 24–32 eil.). Mirtis ir gyvenimas susitiko neperskiriamame slėpinyje ir gyvenimas nugalėjo: išganymo Dievas pasirodė kaip neginčijamas Viešpats, kurį šlovina visi žemės pakraščiai ir prieš kurį kniūbsti puola visų tautų žmonės. Tai tikėjimo pergalė.

Ši psalmė atvedė mus į Golgotą prie Jėzaus kryžiaus, kad iš naujo išgyventume Jo kančią ir pasidalytume vaisingu Prisikėlimo džiaugsmu. Tepersmelkia mus Velykų slėpinio šviesa ir tariamais Dievo nebuvimo ir tylos laikotarpiais. Kaip mokiniai iš Emauso, išmokime atskirti tikrąją tikrovę nuo tariamos ir suvokime, kad kelias į išaukštinimą veda per nusižeminimą ir gyvasties pasirodymą ant kryžiaus ir mirtyje. Jei, kad ir apimti didžiausios baimės, pasitikėsime Dievu Tėvu ir į Jį dėsime savo viltį, tai tada ir mes kupini tikėjimo galėsime prašyti, o mūsų pagalbos šauksmas virs šlovinimo giesme.

Parengė Ieva Bobinaitė

• «
• »