01
11 /
2012
Popiežius Benediktas XVI šioje katechezėje aptaria dar vieną psalmę, – malda joje pasireiškia kaip radikalus pasitikėjimo aktas, kuriuo visiškai save patikime Dievui. Psalmininkas išreiškia savo tikrumą, jog jis yra apsaugotas nuo pavojų, nes yra vedamas Viešpaties, savo ganytojo. Ši psalmė visiškai atsiskleidžia žvelgiant į Kristų kaip į Gerąjį Ganytoją.
22 (23) psalmė
Gerasis Ganytojas
| 1 | Viešpats – Ganytojas mano: * man nieko nestinga. |
| 2 | Žaliose lankose mane paguldo, * prie ramių tvenkinių mane gano. |
| 3 | Jis atgaivina mano gyvybę, † teisumo takais mane veda, * kaip ir dera jo vardui. |
| 4 | Net eidamas slėniu tamsiausiu, † aš nebijosiu jokio pavojaus, * nes tu su manimi nuolat būsi. Tu – Ganytojas, tavo lazda ir vėzdas – * jie mane gina. |
| 5 | Tu padengi man stalą * mano priešų matomoj vietoj, dosniai patepi man galvą aliejais, * pripili sklidiną taurę! |
| 6 | Tavo gerumas ir ištikimoji meilė † lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną. * Viešpaties Namuose visados aš gyvensiu. |
„Viešpats – Ganytojas mano, man nieko nestinga.“ Taip prasideda ši graži malda, atgaivindama atmintyje nomadinės gyvulininkystės aplinką ir abipusio ganytojo ir avių pažinimo patirtį. Įvaizdis primena pasitikėjimo, artumo, švelnumo dvasią: ganytojas pažįsta kiekvieną avį, šaukia jas vardais, o jos seka paskui, nes jį pažįsta, juo pasitiki (plg. Jn 10, 2a). Jis jomis rūpinasi ir saugo jas kaip brangų turtą. Kai ganytojas drauge, joms nieko negali trūkti. Būtent tokia patirtimi remiasi psalmininkas, vadindamas Dievą savo ganytoju ir leisdamasis būti jo vedamas į saugias ganyklas: „Žaliose lankose mane paguldo, prie ramių tvenkinių mane gano. Jis atgaivina mano gyvybę, teisumo takais mane veda, kaip dera jo vardui“ (2–3 eil.).
„Žaliose lankose…“
Prieš mūsų akis atsiveria žalios pievos ir skaidraus vandens šaltiniai, ramybės oazės, į kurias ganytojas lydi kaimenę, simboliai gyvybės vietų, į kurias Viešpats veda psalmininką, kuris jaučiasi kaip avys, atsigulusios pailsėti žolėje prie šaltinio, be įtampos ir nerimo, kupinos pasitikėjimo ir ramios, nes vieta saugo, vanduo šviežias, o ganytojas seka, kad joms nieko neatsitiktų. Neužmirškime, kad psalmės pateikiama idilė rutuliojasi dažniausiai dykumą primenančioje šalyje spiginant karštai saulei, kur pusiau nomadinis Artimųjų Rytų ganytojas su savo kaimene gyvena aplink kaimus plytinčiose išdžiūvusiose stepėse. Tačiau ganytojas žino, kur yra žolės ir šviežio vandens, būtinų gyvybei, žino kelią į oazę, kur siela gali „pasistiprinti“, kur galima pasisemti jėgų ir naujos energijos tolesnei kelionei.
Pasak psalmininko, Dievas veda jį į „žalias lankas“ ir prie „ramių tvenkinių“, kur visko yra apsčiai ir su kaupu. Jei Viešpats yra ganytojas, tai ir dykumoje tikrumas radikaliu gyvastingumo buvimu nė kiek nesumenksta, net galima pasakyti: „Man nieko nestinga.“ Ganytojui iš širdies rūpi jo kaimenės gerovė, savo ritmą ir poreikius jis pritaiko prie avių, veda jas „teisumo“, t. y. joms tinkamais keliais, dėmesį skirdamas ne savo, bet jų poreikiams.
Kaip psalmininkas ir mes sekame įkandin „gerojo ganytojo“, kad ir koks sunkus gali pasirodyti mūsų gyvenimo kelias, taip pat dvasinės dykumos srityse, be vandens ir kepinant racionalizmo saulei. Vedami Gerojo Ganytojo, Kristaus, esame tikri, kad einame „teisingais“ keliais, kad Viešpats mus veda, visada yra arti mūsų ir mums nieko netrūks.
Tikrumas Dievo artumu
Todėl psalmininkas gali skelbti netikrumo ir baimės netemdomą ramybę ir saugumą: „Net eidamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu jokio pavojaus, nes tu su manimi nuolat būsi. Tu – Ganytojas, tavo lazda ir vėzdas – jie mane gina.“ (4 eil.) Kas su Viešpačiu eina ir per tamsiausius kančių, ne-tikrumo ir visų žmogiškųjų problemų slėnius, tas jaučiasi saugus. Tu su manimi – štai mus palaikantis tikrumas. Kaimenei judant saulei nusileidus, kai matomumas pasidaro prastas, normalu, kad avys sunerimsta; kyla pavojus suklupti, atsilikti ar pasimesti, be to, baimę kelia, kad tamsoje gali tykoti užpuolikai. Kalbėdamas apie „tamsiausią“ slėnį, psalmininkas pavartoja hebrajišką posakį, kreipiantį į mirties tamsą. Todėl pereitinas slėnis yra baimės, baisių grėsmių ir mirtino pavojaus vieta. Tačiau maldininkas žengia toliau saugus ir be baimės, mat žino, kad su juo Viešpats. Tuo „tu su manimi“ skelbiamas nepajudinamas pasitikėjimas. Dievo artumas keičia tikrovę: tamsus slėnis tampa nepavojingas. Šiuo paguodžiamu įvaizdžiu užbaigiama pirmoji psalmės dalis, užleidžiama vieta kitai scenai.
Viešpaties puota
Vis dar esame dykumoje, kur gyvena ganytojas su savo kaimene, tačiau dabar perkeliami į palapinę, kuri svetingai atsiveria: „Tu padengi man stalą mano priešų matomoj vietoj, dosniai patepi man galvą aliejais, pripili sklidiną taurę!“ (5 eil.) Dabar Viešpats pristatomas kaip tas, kuris maldininką priima su svetingumu. Dieviškasis šeimininkas ruošia valgį ant „stalo“: tai hebrajiškas posakis, jo pradinė reikšmė – patiesta ant žemės gyvūno oda, ant kurios padedami bendram valgymui skirti valgiai. Tai ne tik dalijimosi maistu, bet ir gyvenimu mostas. O paskui dosni kvapnaus aliejaus dovana, palengvinanti dykumos saulės kaitrą, atvėsinanti odą ir kvapnumu džiuginanti dvasią. Galiausiai taurė, sklidina rinktinio vyno, kuriuo gausiai dalijamasi, suteikia šventiškumo. Valgis, aliejus ir vynas – tai dovanos, leidžiančios gyventi ir teikiančios džiaugsmą, nes išreiškia meilės apstumą. Psalmininkas ima jaustis kaip keliautojas, surandantis prieglobstį vaišingoje palapinėje, o jo priešai turi sustoti ir žiūrėti, tačiau negali įsikišti. Mat tas, kurį jie laikė savo grobiu, pasiekė saugią vietą – tapo šventas ir neliečiamas svečias. Psalmininkas – tai mes, jei tikrai tikime bendrystę su Kristumi. Jei Dievas atveria savo palapinę, kad mus priimtų, mums negali nutikti nieko bloga.
Dievo namai
Keliautojui vėl leidusis į kelią, dieviškoji globa tęsiasi ir lydi jį kelyje: „Tavo gerumas ir ištikimoji meilė lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną. Viešpaties Namuose visados aš gyvensiu.“ (6 eil.) Iškeliavusį psalmininką lydi Viešpaties gerumas ir ištikimybė. Tačiau dabar tas kelias virsta piligrimyste į Viešpaties šventovę, šventąją vietą, kur maldininkas gyvens „visados“ ir kur jis trokšta „sugrįžti“. Čia pavartotas hebrajiškas žodis reiškia „sugrįžti“, tačiau šiek tiek kitaip tariamas gali būti suprastas ir kaip „gyventi“. Išlaikyti galima abi reikšmes: kiekvienas izraelitas trokšta grįžti į šventyklą ir ten gyventi. Kiekvienas tikintysis ilgisi ir trokšta gyventi šalia Dievo: tikrai gyventi ten, kur yra Dievas, ir arti Dievo. Prie jo namų ateinama sekant paskui Ganytoją. O tie namai yra kiekvieno kelio tikslas, dykumoje trokštama oazė, prieglobsčio palapinė bėgant nuo priešų, kur diena po dienos patiriamas Dievo gerumas ir ištikima meilė, jaučiant džiaugsmą.
Jėzus – Gerasis Ganytojas
Šios psalmės turtingi ir gilūs įvaizdžiai lydėjo visą Izraelio tautos istoriją ir religinę patirtį, jie lydi ir krikščionis. Ganytojo pavidalas ypač primena pradinius Išėjimo laikus, ilgą kelionę per dykumą kaip dieviškojo Ganytojo vedamai kaimenei (plg. Ps 77, 20–21; 78, 52–54). Pažadėtoje žemėje užduotis ganyti Viešpaties kaimenę tekdavo karaliui, kaip Dovydui, Dievo išrinktam ganytojui ir pateptajam (plg. 2 Sam 5, 1–2; 7, 8; Ps 78, 70–71). Po babiloniškosios tremties Izraelis, tarsi vykstant naujam Išėjimui (plg. Iz 40, 3–5. 9–11; 43, 16–21), kaip pražuvusi ir vėl surasta avis buvo sugrąžintas į tėvynę, Dievo parvestas į vešlias ganyklas ir atilsio vietas (plg. Ez 34, 11–16. 23–31). Tačiau visa įtaigi mūsų psal-mės jėga iki galo išsiskleidžia ir pilnatviškai įsiprasmina tik sulig Viešpačiu Jėzumi: Jėzus yra tas „Gerasis Ganytojas“, kuris eina ieškoti pražuvusios avies, pažįsta savo avis ir dovanoja joms gyvybę (plg. Mt 18, 12–14; Lk 15, 4–7; Jn 10, 2–4. 11–18). Jis yra kelias, vedantis mus į gyvenimą, ir šviesa, apšviečianti tamsų slėnį ir nugalinti visas mūsų baimes (plg. Jn 1, 9; 8, 12; 9, 5; 12, 46). Jis tas dosnusis šeimininkas, kuris mus priima ir apsaugo nuo priešų, padengia savo kūno ir kraujo stalą (plg. Mt 26, 26–29; Mk 14, 22–25; Lk 22, 19–20) ir galutinį mesijinio pokylio danguje stalą (plg. Lk 14, 15 ir toliau; Apr 3, 20; 19, 9). Jis yra tas karališkasis Ganytojas – romus ir atlaidus karalius, pasodintas į sostą ant šlovingojo kryžiaus (plg. Jn 3, 13–15; 12, 32; 17, 4–5).
23-iąja psalme esame kviečiami atnaujinti savo pasitikėjimą Dievu, visiškai atiduodami save į Jo rankas. Todėl, kupini tikėjimo, melskime, kad Viešpats sunkiuose mūsų laikų keliuose mums leistų visada kaip nuolankiai ir klusniai kaimenei vaikščioti Jo keliais. Tepriima Jis mus į savo namus, prie savo stalo ir nuveda prie „ramių tvenkinių“, kad, priimdami Jo Dvasios dovaną, galėtume numaldyti troškulį iš Jo šaltinių, iš šaltinių to gyvojo vandens, kuris trykšta „į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14; plg. 7, 37–39).
Parengė Ieva Bobinaitė
