15
06 /
2017
Jei reikėtų prisiminti, kada malda atėjo į mano gyvenimą, nebūtų paprasta. Vaikystėje Mama mokė lengvų, elementarių maldelių. Taip pat prisimenu, kaip kartą mudviem su jaunesniuoju broliu padovanojo paveikslėlį. Pakabino jį prie mūsų lovų. Jame mergaitė su berniuku eina susikibę už rankų, o greta jų ar net aukščiau jų – angelas, apgobęs juos savo sparnais. Tačiau šis, atrodo, paprastas Mamos poelgis, kaip ir prisiminimas apie tą paveikslėlį su angelu, lydėjo mane. Ir tokiu neįkyriu būdu padarė man, tuomet dar vaikui, įtaką.
Vėliau, suaugus, einant gyvenimo keliu, kaip ir kiekvienam žmogui, susidūrus su įvairiais sunkumais, netektimis, maldos patirtis ir pobūdis keitėsi.
Didžiausias pasikeitimas įvyko, kai prieš kone 15 metų susikūrė Kanticzkų (senovinių religinių giesmių) giedojimo grupė Vilniuje. Pradėjome mokytis giedoti, kaip giedojo mūsų proseneliai ir prosenelės, seneliai ir močiutės. Mokėmės dalyvauti liturgijoje, laikytis bažnytinio giedojimo kanonų, šlovinti Viešpatį, kaip Jį pagerbdavo ir pašlovindavo ankstesniais laikais. Kantizckų giesmėse sudėtas jautrus ir nepaprastai nuoširdus paprastų žmonių Dievo patyrimas, Jėzaus kančios, Jo gyvenimo, mirties ir prisikėlimo slėpiniai.
Tai papasakota su tokia neišsemiama žmonių energija, kūrybingumu, jų gyvenimo patirtimis, paprastų žmonių kalba, paprastų žmonių lūpomis, iš tikro, taip giliai ir autentiškai, kad giedodamas ir pats giliai išgyveni Jėzaus kančios kelią. Šis maldos patyrimas – giesmė ir meldimasis giedant, ypatingai jaudino ir sukrėtė, keitė mane pačią kaip asmenybę. Ir pati tampi tarytum Jėzaus gyvenimo bendrakeleive, jo istorijos dalininke. Giedi ir apmąstai, įsiklausai ir į savo, ir į kitų žmonių, ir į Dievo santykį, bendravimą, ryšį. Permąstai savo gyvenimo įvykius, poelgius, susitikimus, kertinius lūžius. Pažvelgi į savo gyvenimą nauju žvilgsniu.
Dažnai malda veržiasi pati, kai keliauju, einu per miestą, į darbą, susitikimą, renginį – net negalėčiau pati paaiškinti kodėl, tačiau kai einu, žingsniuoju, malda tartum yra mano bendražygė. O gal pati nedrįsau pagalvoti taip atvirai ir aiškiai, gal kaip tik tai yra akivaizdžiausias Dievo dalyvavimo, buvimo mano gyvenime įrodymas, ir tuo pačiu man pačiai tai yra atradimas. Ir drįsčiau pasakyti – dovana.
Mano meldimasis einant miesto gatvėmis, susiduriant su žmonėmis – tai dar vienas nematomas ir negirdimas būdas laiminti ir padėti žmonėms, kuriuos sutinku, kai matau ir pajuntu tvyrančią pasaulio įtampą, nerimą, konfliktus, nesusikalbėjimus, o kartais ir sudėtingas, skaudžias gyvenimo akimirkas. Noriu pasidalyti viena senovine giesme, kuri pirmaisiais giedojimo metais buvo man ypač svarbi. O daugiau apie šias giesmes galima rasti:
http://kanticzkos.bernardinai.lt/lt/giesmes.htm
Marija Magdalena, kad Jėzaus ieškojo,
Pilnus kelius ašarų, kaip perlų priklojo,
Ta šventa Magdalena, pakūtninke stojo,
Kad Jėzus šalyj’ žydų su mokslu vaikščiojo.
Pametusi rėdyklus, savo brangius rūbus,
Apsiliejo ašaromis, kaip aukso žemčiūgais,
Nuo savo galvos šventos plaukus draskydama,
Ėjo par miestus, laukus, Jėzaus ieškodama.
Atrado visus kelius, kur Jėzų vadžiojo,
Ein į alyvų daržą, randa kur klūpojo.
Ir aną stulpą baisų, krauju aplaistytą,
Rado rykštes, botagus, Jėzaus kotavota,
Ėjo prie aukščiausio tilto, kur upė Cedrono,
Bėga vanduo su krauju mieliausiojo Pono.
Akmuo didžiausias šaukė, vandenyj’ būdamas:
Šitai veidas Jezuso, ant manęs padėtas,
Ant kalno Kalvarijos, ir tenai eidama,
Rand su kryžium puolusį, ir vėl atsikėlus.
Ein ant didžiausio kalno, kur nukryžiavotas,
Jėzus mieliausias Ponas, ant kryžiaus pakeltas,
O tenai smarkiai trimis vinimis prikaltas,
Ir Jezusas mieliausias smerčiu numarintas.
Saulė spindulių savo žibėt neduodama,
Užsitemo tuo laiku Jėzaus gailėdama.
Juozaps su Nikodemu nuo kryžiaus nuėmė,
Ir į grabą švenčiausią kūną Jo įdėjo.
Bažnyčioj Salomono, kad grabe gulėjo,
Ten kareiviai per naktį jausdami sergėjo.
O šventa Magdalena ir tenai atrado,
Bet Jėzusą kėlusį grabe jau nerado.
Išprašyk mums nuo Dievo griekų atleidimą.
Ir po smerčio su tavim danguj gyvenimą. Amen
Nuoširdžios maldos visiems!
Gražvilė Baleišytė
