15
07 /
2017
Ten, kur aš esu, mes esame skirtingos ir už skirtingas nuodėmes. Visi žmonės gyvenime padaro klaidų, tik vieni mažų, o kiti didelių. Už klaidas ir nuodėmes esame baudžiami ne tik po mirties, bet ir čia – žemėje. Tačiau mums suteikta malonė jau dabar atgailauti už nuodėmes ir mokytis iš savo klaidų. Per gyvenimą sukaupta patirtis suteikia išminties, o pasimokę iš klaidų daug ką pradedame vertinti kitaip. Jaunystėje troškau meilės, gyvenime reikėjo ir vilties, be to, labai norėjau materialių dalykų. Dabar viską vertinu kitaip. Mano maldos daugiausia yra prašymas atleisti ir malda už kitus. Neprašau materialių dalykų arba meilės, vilties, net sveikatos neprašau. Gyvenimas čia, kur esu, nelengvas, todėl prašau ramybės sielai, mintims, širdžiai, prašau eilinės ramios dienos ir kiekvieną rytą padėkoju už praėjusią parą. Mano santykis su Dievu pasikeitė – anksčiau negalvojau apie Jį, o dabar Jis mano stiprybė ir tas, į kurį kreipiuosi.
Asmeninis gyvenimas čia viešas, todėl ir malda yra daugiau širdyje, o ne matoma visiems. Asmeninių dalykų viešai nerodome, o Dievas yra labai asmeniška, todėl meldžiuosi mintyse, kartu darydama ir kitus darbus. Rytą pradedu malda, bet pirmiausia apsiprausiu rankas iki alkūnių, kojas, ausis, veidą… Paskui meldžiuosi, kaip pati sakau – poteriauju. Tradicines maldas išmokau iš močiutės, tėvų, naujų maldų nemoku, bet argi Dievui rūpi žodžiai? Jam rūpi mūsų širdis, tik reikia patirties, kad tai suprastum. Išmoktais senais poteriais („Sveika, Marija“, „Tėve mūsų“, „Amžiną atilsį“ ir kt.) garbinu Dievą, prašau atleidimo mirusiems. Paskui į Dievą kreipiuosi paprastai, tik taip moku. Gyventi čia labai sunku, taigi baigusi melstis padėkoju už praėjusią dieną: „Ačiū, Dieve, už praėjusią dieną. Padaryk, kad ir ši būtų rami, be blogio ir skausmo.“ Tada savais žodžiais, kaip man tą dieną išeina, prašau Dievo: „Atleisk mano broliams ir seserims. Prašau apsaugoti juos ir jų vaikus nuo visokio blogio, ligų, nuo kalėjimo ir padėti jiems visur ir visada šioje žemėje. O po mirties pagailėk jų visų ir atleisk jiems jų klaidas. Dar meldžiu dėl nepažįstamų žmonių, kad jiems atleistum jų klaidas ir pagailėtum jų. O galiausiai, Dieve, prašau pati dėl savęs.“
Save miniu maldos pabaigoje, nes Dievas ir taip žino mano klaidas ir mato atgailą, todėl meldžiuosi už kitus, kurie gal patys nesimeldžia. Kad ir kur būtum, gali daryti gerus darbus, kurie patinka Viešpačiui. Mano geras darbas yra melstis už kitus, už tuos, kuriems šiandien Dievas nereikalingas, už tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia, už tuos, kurie nesupranta, kad yra paklydę. Gal anksčiau ir už mane artimieji taip meldėsi, o dabar aš galiu ne tik už mirusius artimuosius sukalbėti „Amžiną atilsį“, bet ir už kitus žmones pasimelsti, padaryti gera Dievui.
Melstis baigiu prašydama Dievo, kad suteiktų jėgų viską iškentėti, kad apsaugotų mane nuo blogų žmonių, kad duotų kantrybės ir vidinės tvirtybės. Tai malda už šią dieną. Rytoj ryte už ją padėkosiu ir vėl prašysiu to paties, melsiu už artimuosius ir nepažįstamus.
Vakare atsigulusi kreipiuosi į Dievą: „Dieve, leisk užmigti greičiau ir negalvoti, neprisiminti visko, ką ištvėriau.“ Tada paprastai pakalbu su Juo, papasakoju, kas ant širdies guli, nors Jis ir taip žino. O pabaigiu visada vienodai: „Dieve, tu suteikei jėgų iškentėti gyvenimo sunkumus ir širdies skausmus. Prašau neapleisti manęs šiame gyvenime ir rytoj, ir visas likusias dienas. Amen.“ Dar kartais meldžiuosi savo sukurta malda: „Dieve, ačiū, kad apsaugojai mane šiandien nuo viso pikto ir prašau apsaugoti rytoj. Amen.“
Žmogui nereikia daug, bet reikia jausti, kad Dievas suteiks jėgų ir padės. Tiek užtenka, neprašau daugiau, prašau būtiniausių dalykų ir ramybės. Dievas man tai suteikia. Ir tik Jis vienas suteikia man jėgų.
Autorės vardas redakcijai žinomas
