01
07 /
2017
Džiovanis Belinis (apie 1433–1516 m.), įtakingas Venecijos renesanso mokyklos dailininkas, augo ir brendo menininkų apsupty. Mokytis Džiovanis pradėjo kartu su broliu Džentiliu savo tėvo, taip pat žinomo dailininko, Jokūbo Belinio dirbtuvėse. Viena iš mėgstamiausių Belinio temų – Madona su Kūdikiu. Turtingi Venecijos kilmingieji ir pirkliai dažnai užsakinėdavo altoriaus paveikslus, paprastai skirtus asmeninėms koplyčioms. Beliniui savo darbuose meistriškai pavykdavo suderinti jautrų žmogiškumą su dieviškumu, juose daug vidinės ekspresijos ir kontempliatyvaus sutelktumo.
Šiame apie 1490 m. nutapytame Belinio paveiksle pavaizduota Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi, sėdinčiu ant baltos pagalvėlės ir žvelgiančiu į viršų. Šalia simetriškoje kompozicijoje stovi šventosios Kotryna Aleksandrietė ir Marija Magdalietė, pavaizduotos be joms būdingų ikonografinių atributų. Kotryna, IV a. kankinė mergelė, galėtų būti vaizduojama su palmės šakele, karūna, ratu, Marija Magdalietė – su kaukole, knyga ar alebastriniu aliejaus indeliu. Čia matome šv. Kotryną kaip kilmingą moterį su perlais plaukuose, apsirengusią raudonu drabužiu, pamaldžiai sudėjusią rankas ir žvelgiančią į Jėzų. Marija Magdalietė apsirengusi juodu drabužiu, ant viršaus raudona trapecine suknele, puošta perlų ir brangių akmenų vėriniu, šviesiais, banguotais, laisvai krintančiais plaukais, rankas sukryžiavusi ant krūtinės. Tamsus fonas figūroms suteikia sakralaus dramatizmo, iš viršaus krintanti šviesa išryškina veidus. Šis sacra conversacione tipo paveikslas kupinas didingos tylos. Statiškos figūros, įtrauktos į šventą bendravimą, nėra pasiruošusios jokiam mums suprantamam žmogiškam pokalbiui, tačiau ta tyla tokia pilna ir pripildanti, kad bet kokie žodžiai būtų per menki.
Viršeliui parinkta paveikslo detalė mus kviečia labiau susitelkti į Marijos Magdalietės atvaizdą, kuriame ją matome kaip jauną, skaistaus veido, mąsliu giliu žvilgsniu, gal apmąstančią savo gyvenimą, tačiau su visišku pasitikėjimu ir atsidavimu Dievui, kuris ją veda naujais meilės keliais…
Ką žinome apie Mariją Magdalietę? Visose Evangelijose ji minima netgi daugiau kartų nei kai kurie apaštalai. Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad Marija Magdalietė kartu su keliomis kitomis moterimis keliavo paskui Jėzų ir apaštalus, kad šelpė juos savo turtu, kad jos buvo išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų. Apie Mariją, vadinamą Magdaliete, dar sakoma, kad Jėzus iš jos buvo išvaręs septynis demonus (plg. Lk. 8, 2). Visos evangelijos aprašo jos dalyvavimą paskutiniuose Jėzaus gyvenimo įvykiuose. Ji ne tik ėjo iki pat Jėzaus kryžiaus, matė, kur jis palaidotas, bet ir rūpinosi, kaip atlikti paskutinę meilės pareigą – ištepti jo kūną kvapiaisiais aliejais. Ir štai ji tampa pirmąja Jėzaus prisikėlimo liudininke ir liudytoja – Apaštalų apaštale, kaip ją pavadins Bažnyčios tėvai.
Marija buvo kilusi iš Magdalos, kaimelio, įsikūrusio Galilėjoje prie Tiberiados ežero. Aramėjiškas žodis magdal arba hebrajiškas migdal reiškia bokštą. Daug Bažnyčios tėvų žinojo šią etimologiją ir savo pamoksluose Mariją Magdalietę lygindavo su bokštu, alegoriškai simbolizuojančiu tikėjimą. Taip pat jie pabrėždavo jos vaidmenį, kaip pirmosios Prisikėlimo liudytojos. Šv. Jonas Chrizostomas išskyrė Marijos Magdalietės drąsą, kai ji kartu su kitomis moterimis liko prie Kryžiaus, kitiems apaštalams pabėgus.
Bažnyčios tėvai į Senojo Testamento moteris, tokias kaip Sara, Debora, Rebeka, Rachelė, žvelgė ne vien kaip į konkrečias moteris, bet ir kaip į Mergelės Marijos pirmavaizdžius arba dorybių alegorijas. Gal dėl to ir Marijos Magdalietės paveikslas ilgainiui įgavo tam tikrą apibendrintą pavidalą. Apie 591 m. popiežius Grigalius Didysis vienoje iš savo didžiulę įtaką padariusių homilijų Mariją Magdalietę sutapatino su neįvardyta nusidėjėle iš Luko evangelijos, kuri fariziejaus Simono namuose patepa Jėzui kojas ir šluosto jas savo plaukais (plg. Lk. 7, 36–50), ir Marija, Mortos ir Lozoriaus seserimi iš Betanijos, nes ir apie ją rašoma, kad ji buvo toji moteris, kuri patepė Jėzų (plg. Jn 11, 2). Tačiau, susiejus Mariją Magdalietę su šiomis moterimis, ji įgavo atgailaujančios nusidėjėlės ir Marijos, sėdinčios prie Jėzaus kojų, kontempliuojančios ir širdim besiklausančios Jėzaus žodžių, bruožų. Alegoriškai aiškinant kai kurias Šventojo Rašto vietas ir Marija Magdalietė buvo suvokiama ne tik kaip individuali šventoji, bet ir kaip teologinė figūra. Betanijoje sėdėdama prie Kristaus kojų ji išreiškė kontempliatyvų gyvenimą, priešingai nei sesuo Morta, išreiškusi aktyvų. Velykų rytą ieškanti Jėzaus, ji buvo prilyginama Giesmių giesmės sužadėtinei ir taip pat, dar gilesne prasme, suvokiama kaip Bažnyčios įvaizdis. Kaip sužadėtinė ieško savo mylimojo naktį, taip ir Marija naktį lieka prie kapo ir įkūnija visos Bažnyčios laukimą.
Krikščioniška ikonografinė tradicija, remdamasi kanoniniais ir apokrifiniais tekstais, atskleidė labai įvairialypį Marijos Magdalietės, kuri niekada nestokojo dėmesio, paveikslą. Anksti suvokta kaip atgailaujanti nusidėjėlė, buvo dažnai prisimenama Vakarų viduramžių krikščioniškame mene. Ji galėjo būti arba labai ekstravagantiškai ir prabangiai apsirengusi, dažnai dėvinti ryškių spalvų drabužiais – raudonais, mėlynais, žaliais – arba visiškai nuoga, bet labai ilgais šviesiais arba rausvais plaukais, kurie viduramžių tapyboje visiškai uždengdavo jos kūną, išsaugodami drovumą, kai tuo tarpu kitos Naujojo Testamento moterys dažniausiai buvo vaizduojamos tamsiais plaukais, surištais po galvos apdangalu.
Šiame paveiksle Marija Magdalietė neatsitiktinai nutapyta kartu su IV a. kankine Kotryna Aleksandriete. XIII a. gyvenęs pranciškonų teologas Bonaventūra gretino Kotrynos skaistumą ir Marijos Magdalietės atgailą, teigdamas, kad Marijos Magdalietės tikėjimo kelias nėra žemesnis nei šventos mergelės: abiem asketinės praktikos suteikia galimybę keliauti atpirkimo keliu. Atgaila yra mistinė disciplina, reikalaujanti didesnio nuolankumo, bet dėl to turinti dar didesnį dvasinį svorį. Marijos Magdalietės, kaip atgailaujančios nusidėjėlės, paveikslas teikė viltį daugeliui moterų ir rodė, kad nuodėmės prieš skaistumą nėra neperžengiama kliūtis išgelbėjimui ir dangiškai garbei pasiekti. Tai atsispindi ir pasakojime apie šventąją Margaritą iš Kortonos, gyvenusią XIII a. Italijoje. Vieną savo viziją ji patyrė kankinės mergelės Kotrynos Aleksandrietės šventės dieną, kai ją buvo aplankęs nerimas ir kančia dėl nuodėmingo gyvenimo. Priėmusi Komuniją, išgirdo Kristų, sakantį jai: dukra mano, aš tau paskirsiu vietą su serafimais, tarp meile degančių mergelių. Sutrikusi Margarita nustebo, kaip tai įmanoma jai, tokiai nusidėjėlei? Į tai Viešpats atsiliepė: dukra mano, tavo prisiimtos bausmės ir atgailos nuvalys visus tavo sielos nešvarumus ir atstatys tavo mergelišką tyrumą. Gavusi tokią paguodą, Margarita ryžosi paklausti ir apie Magdalietę – ar ją Viešpats taip pat pasikvietęs į amžiną garbę tarp mergelių? Į tai Viešpats raminamai atsakęs, kad, išskyrus Mergelę Mariją ir kankinę Kotryną, nėra mergelių chore didesnės už Mariją Magdalietę…
Marijos Magdalietės įvaizdis amžių eigoje kito. Po Vatikano II susirinkimo buvo nutarta išgryninti Marijos Magdalietės dvasinį paveikslą ir atskirti ją nuo kitų dviejų Evangelijose minimų moterų: neįvardytos atgailaujančios nusidėjėlės ir Marijos iš Betanijos, taip bandant į Magdalietę labiau susitelkti tik kaip į Jėzaus prisikėlimo liudytoją. Vis dėlto akivaizdu, kad jos paveikslas stipriai pranoksta vien tik raidišką evangelijų aiškinimą. Marija Magdalietė turi mums ką pasakyti ir šiandien. Gal neatsitiktinai paskutinį dešimtmetį ir Magdala, Marijos Magdalietės gyvenimo kaimelis, tampa svarbiu ekumeniniu dvasinės traukos centru. Ketindami statyti rekolekcijų namus, 2009 m. archeologai atrado I a. sinagogą, kurioje, tikėtina, ne kartą lankėsi ir mokė pats Jėzus. O 2014 m. užbaigtoje bažnyčioje didelis dėmesys skiriamas ne tik Marijai Magdalietei. Bažnyčios atriumą puošia aštuonios kolonos, ant kurių užrašyti Naujojo Testamento moterų vardai. Tačiau viena iš jų be užrašo, skirta kiekvienai moteriai, peržengiančiai bažnyčios slenkstį…
Į Mariją Magdalietę naujai įsižiūrėti siūlo ir popiežius Pranciškus. Pernai birželio 3 d., įsibėgėjus Gailestingumo metams, popiežius išleido dekretą, kuriuo šv. Marijos Magdalietės liturgijai suteiktas šventės statusas, aukštesnis už buvusio liturginio minėjimo. Tai toks statusas, kuriuo minimi 12 apaštalų. Dekrete siūloma įsižiūrėti į ją, nes mūsų laikais Bažnyčia pakviesta giliau apmąstyti moters kilnumą ir dieviško gailestingumo slėpinio didybę.
Jolanta Stupelytė
