03
06 /
2012
BIRŽELIO 3 D.
Palaimintasis Jonas XXIII (1881–1963 m.)
Susirinkimo popiežius
Šiais metais minint penkiasdešimtąsias Vatikano II Susirinkimo pradžios metines, labai tiktų artimiau susipažinti su palaimintuoju Jonu XXIII. Jis pradėjo šį susirinkimą. Pal. popiežius Jonas Paulius II sakė, jog tai „buvo pranašiška nuojauta, atvėrusi vilties epochą krikščionims ir visai žmonijai. Popiežius Jonas visų atmintyje liko kaip besišypsantis žmogus, išskėstomis rankomis apglėbiantis visą pasaulį. Daugybė žmonių žavisi jo sielos paprastumu bei plačiu žmonių ir dalykų pažinimu! Naujumo dvelksmas, kurį atsinešė Jonas XXVIII, nebuvo susijęs su doktrina, bet greičiau su jos pateikimo būdu; jo kalbėjimas ir veikla buvo naujoviški, nauja buvo simpatija, su kuria jis artindavosi prie paprastų žmonių bei prie žemės galingųjų.“ (Ištrauka iš pal. Jono Pauliaus II homilijos 2000 m. rugsėjo 3 d., paskelbiant Joną XXIII palaimintuoju)
Kunigo jaunystė
Andželas Džiuzepė Ronkalis, ketvirtasis iš keturiolikos Džiovanio Batistos ir jo žmonos Marijos Anos vaikų, buvo pakrikštytas vos gimęs, 1881-ųjų lapkričio 25 dieną Soto Il Monte, netoli nuo Milano, Italijoje.
„Jei kokių dalykų išmokau iš jūsų namuose, – kitados rašė būsimasis popiežius savo tėvams, – tai jie vis dar yra patys brangiausi ir patys svarbiausi; jie palaiko bei suteikia gyvybės ir šilumos daugybei dalykų, kurių išmokau vėliau.“ Kuo toliau jis keliavo per gyvenimą į šventumą, tuo daugiau širdžių laimėjo savo paprastumu ir išmintimi. Draugams jis sakė: „Neatsimenu tokio meto, kad nebūčiau norėjęs tapti kunigu.“ 11 metų Andželas Džiuzepė priimamas į Bergamo mažąją seminariją. Būdamas devyniolikos išvyksta studijuoti į popiežiaus seminariją Romoje, gavęs stipendiją, kurią geriausiems mokiniams skirdavo Bergamo seminarija.
1904 m. rugpjūčio 10 d. įšventintas į kunigus, savo pirmąsias mišias aukojo Šv. Petro bazilikoje. Praleidęs šiek tiek laiko su saviškiais, grįžta į Romą rašyti daktaro disertacijos iš kanonų teisės.
Netrukus Andželas Džiuzepė nutraukia studijas ir tampa naujojo Bergamo vyskupo, monsinjoro Džiakomo Radinio Tedeschio, labai susirūpinusio katalikų socialine veikla, sekretoriumi. Daug iš jo išmoksta, vadina jį savo „dvasios tėvu“, „savo kunigystės žvaigžde“.
1915 m. gegužę mobilizuotas kaip sanitaras Andželas Ronkalis atsidūrė Bergamo seminarijoje, tapusioje karine ligonine, – ši patirtis jį giliai paveikė: „Kiek daug sužinojau apie žmogaus širdį! Kiek įgavau patirties ! Kiek patyriau malonių…“
Sulaukęs keturiasdešimties 1921 m. lapkričio mėnesį Ronkalis paskiriamas į Romą vadovauti Tikėjimo skleidimo veiklai. O nuo 1925 m. Romos seminarijoje vadovauja Patrologijos katedrai. Nors ir būdamas užimtas įvairiausia veikla, Andželo Ronkali vis dėlto neapleidžia savo istorijos studijų, svarbi vieta skiriama šventajam Karoliui Boromėjui. Iš istorijos teikiamų pamokų jis sėmėsi savo gilios išminties.
Kadangi pasižymėjo pusiausvyra, atsargumu, taktu ir diplomatija, kunigas Ronkalis buvo paskirtas Bulgarijos apaštališkuoju vizitatoriumi. 1925 m. kovo 19 d., švento Juozapo šventės dieną, būdamas 47 metų paskiriamas arkivyskupu. Vyskupo šūkis – Paklusnumas ir Ramybė – apibendrina jo istoriją ir gyvenimą.
Diplomatas
„Tapau jų kaimynu“ Bulgarija (1925–1934 m.) Dešimt metų praleistų Bulgarijoje, per kuriuos jis susipažino ir su karaliumi, ir su tauta. Jis apkeliavo visą šalį ant asiliuko, ant arklio, arba nerangiose karietose. „Vykau aplankyti žmonių jų paprastose sodybose, ir tapau jų kaimynu.“ Čia atpažįstame Gerajam Popiežiui Jonui būdingą diplomatiją. Žemės drebėjimo metu 1928 m., jis aplankė visas nuo žemės drebėjimo nukentėjusias šeimas.
Monsinjoras Ronkalis sugebėjo užmegzti paprastus, ypatingai jautrius ir pagarbius santykius su ortodoksais. „Jeigu norime užkalbinti ortodoksus, mes katalikai turime daug išmokti… Pirmiausia meilė, ne teologiniai ginčai.“ Jam išvykstant iš Sofijos tam, kad užimtų apaštališkojo nuncijaus Turkijoje ir Graikijoje vietą, priešais stotį esanti aikštė buvo pilna žmonių, atėjusių jo pasveikinti, jų tarpe ir ortodoksų archimandritas.
Apaštališkasis nuncijus Turkijoje ir Graikijoje (1934–1944 m.)
1935 m. sausį mūsų diplomatas atvyksta į jauną Turkijos Respubliką, kur jį sutinka kuklus priėmimo komitetas. Vyriausybė buvo ne tik priešiška katalikams, tačiau nusistačiusi prieš bet kokią religiją. Graikijoje jis susiduria su Atėnų metropolitu ir Graikijos Ortodoksų bažnyčios vadovu Damaskinosu, ypatingai antipopiežišku ir priešišku.
Ronkalis stengėsi pagerinti santykius tarp Ortodoksų ir Katalikų bažnyčių, niekad nepraleido progos nuvykti aplankyti vienuolynų, prašydamas parodyti ikonas bei senuosius rankraščius. Taip pamažu susidraugavo ir su metropolitu Damaskinosu.
Paryžius, Venecija ir… Roma (1944–1953 m.)
„Dėl šio paskyrimo aš pats nulėmiau įvykius… Taip pat galite būti tikras, kad tikrai buvo apreikšta Dievo Valia.“ Išgirdęs šiuos Pijaus XII žodžius Ronkali neturėjo pasirinkimo, jis tapo Apaštališkuoju nuncijumi Prancūzijoje.
Jis – patyręs diplomatas, įsiklausantis į pastoracinius klausimus, ypač dėl kunigų darbininkų. Kokiu būdu bažnyčia galėtų pasiekti naujųjų laikų žmones, išlikdama ištikima savo evangelinei žiniai, šis klausimas palaipsniui jo veikloje tampa pačiu svarbiausiu. Jo evangelinio paprastumo paieškos tampa regimos. Jis veikia konstruktyviai, su meile ieškodamas tiesos. Tų pačių metų lapkričio mėnesį, popiežius jam suteikia kardinolo titulą. „Dabar greičiausiai būsiu paskirtas į kuriją, sako jis savo sekretoriui, aš nutrokšiu tarp dulkėtų dokumentų ir paskęsiu biurokratiniame dumble.“
Sielų ganytojas (1953–1958 m.)
Tačiau 1953 m. sausį Pijus XII jį paskiria Venecijos patriarchu, jam tuo metu 71-eri. Jo svajonė būti paprasčiausiai Ganytoju pagaliau išsipildo. Jis įgijo pagarbą akyse visų tų, kurie jame atpažino tėvą.
1958 m. spalio 9 d. mirus Pijui XII, kardinolas Ronkali išvyksta į Romą dalyvauti konklavoje, kuri turi išrinkti naują popiežių. Gausiai miniai, jį išlydinčiai stotyje, sako: „Tikiuosi sugrįžti į Veneciją po kokių penkiolikos dienų.“ Traukinys išvyko, išsiveždamas mylimąjį Ganytoją, besišypsantį ir gerą, pasitikti naujo likimo.
Gerasis popiežius Jonas
1958 m. spalio 28 d. antradienį minios, susirinkusios Švento Petro aikštėje, šūksniai perskrodžia Romą ir pasklinda po visą pasaulį: „Turime popiežių!“ Tai – kardinolas Andželo Ronkali.
Jonas XXIII iš esmės pakeitė požiūrį į popiežiškas pareigas ne stulbinančiomis reformomis, bet nauju stiliumi, pasireiškusiu paprastumu ir giliu nuolankumu, dėl kurio jis tapo Geruoju Ganytoju, kaip pats prisistatė savo karūnavimo metu. Jam patinka užmegzti tiesioginius ryšius, jis lanko seminaristus, ligonius, kalinius, šių apsilankymų metu dažnai liejasi susijaudinimo ašaros: jo akivaizdoje kiekvienas jaučiasi mylimas toks, koks yra, lyg paties Jėzaus. Vienintelis šio popiežiaus kriterijus – ištikimybė Evangelijai. Jis nepraleidžia progos atlikti gailestingumo darbų, ir jam tai „paprasta ir natūralu“, tačiau iššaukia susižavėjimą ir simpatiją bei suteikia populiarumo.
Gerumas, bet ne naivumas
Pasibaigus pirmam popiežiavimo mėnesiui, savo sekretoriui Jonas XXIII patikėjo: „Prabėgo mėnuo, viskas vyko labai natūraliai, aš paskelbiau konsistoriją, kad būtų paskirti 23 kardinolai… Aprūpinau Veneciją, paskyriau ir į kitas vieta, susitikau su įvairiausiais žmonėmis, įsitaisiau Laterane, tą pačią dieną nuvykau į San Klemente (prie Švento Kirilo kapo), kad kiekvienas atpažintų mano meilę ir pagarbą krikščioniškiems Rytams… Savo širdyje jaučiu viso pasaulio problemas, tačiau mano siela rami… Prieštaravimai manęs negąsdina, aš neatsisakau kentėti. Save laikau visų prasčiausiu, tačiau mąstau apie darbo programą ir daugiau prie šios temos negrįšiu. Taigi, esu pakankamai apsisprendęs.“
Susirinkimas nepanašus į kitus
Kiek ramaus užtikrintumo bei tvirto apsisprendimo parodė popiežius, kuris buvo išrinktas pereinamajam laikotarpiui! Taip turėjo būti, kad apie sprendimą sušaukti Susirinkimą būtų manoma kaip apie staigų įkvėpimą.
Tačiau ši mintis jam buvo kilusi dar prieš tampant popiežiumi, ji buvo brandinama be abejonės turtingos patirties dėka, kai jis dar Bergame atsivėrė socialinėms problemoms bei ėmėsi formuoti jaunimą. Diplomatinė patirtis jam leido suprasti, jog reikia išklausyti nutolusias nuo Romos bažnyčias, norint šiuolaikiniame pasaulyje paskleisti Evangelijos žinią. Prancūzijoje įgyta patirtis su kunigais darbininkais jam atvėrė akis apie pačių vargingiausiųjų lūkesčius. Viskas daroma labai natūraliai, kadangi mūsų popiežius, nors ir neturėdamas kam paklusti, lieka ištikimas savo šūkiui: „Paklusnumas ir Ramybė.“
Įsiklausydamas į Šventąją Dvasią, jis viską paveda Kristui. „Nėra jau taip tikslu sakyti, kad Šventoji Dvasia padeda popiežiui – taria jis, kaip paprastai su humoru Donui Rosiui, kuriam pirmajam buvo pranešta apie Susirinkimą. – Paprastai sakant, tai aš esu Jos padėjėjas. Kadangi yra Tas, kuris ir atlieka viską. Susirinkimas – Jo mintis.“
Tuo pat metu, 1959 m. sausio 25 d. Jonas XXIII paskelbia Romos vyskupijos sinodą, susitikimą dėl Visuotinės Bažnyčios Ekumeninio Susirinkimo bei Kanoninės teisės peržiūrą, nes popiežiaus manymu visa tai yra neatskiriama visuma. Įsižiebia didžiulė viltis, Monsinjoras Montinis, būsimasis Paulius VI, gerai suprato gilią popiežiaus iniciatyvos tiesą: „Atrodo, jog jis atspėjo ne tik Vyskupų Kolegijos, bet ir viso Katalikiško pasaulio slaptus lūkesčius. Entuziazmo liepsna apgaubė visą bažnyčią. Jis tučtuojau suprato, galbūt įkvėpimo dėka, jog sušaukdamas Susirinkimą, išlaisvins neprilygstamas gyvybines jėgas Bažnyčioje.“
„Neįmanoma pradėti Susirinkimo 1963-aisiais!
Tuomet jį pradėsime 1962-aisiais!“
Pasiruošimui buvo vadovaujama ryžtingai ir ypatingai įgudusiai. Popiežius sugebėjo ir tausoti kuriją, ir sužadinti drąsias iniciatyvas, pavyzdžiui, 1960 m. pavasarį sukuriama komisija, kurią jis patiki kardinolui Bea, turėjusi rūpintis išskirtinai ekumeniniais klausimais. 1960 m. gruodį popiežius pirmą kartą po Reformos priėmė Kanterberio arkivyskupą Fišerį. Tačiau „Observatore Romano“ apie įvykį parašė tik mažytėmis raidėmis!!!
Tuo tarpu Susirinkimas pakrypo popiežiaus norėta linkme, ne ta, kurios tikėjosi Prelatai Kurijoje. Susirinkimas nesmerks, jis bus pastoracinis, įsiklausantis į tai „ką dvasia sako Bažnyčioms“, jo tikslas nebus apibrėžti dogmas, tačiau iškelti į šviesą naują kalbėjimo būdą, kad atgytų amžinos tiesos. Tai nebus „posėdžiaujantis“ Susirinkimas, tačiau jis parengs kelius. Atsiskyrusieji broliai yra kviečiami jame dalyvauti: „Norime to ar ne, jie yra mūsų broliai. Ir jie tol bus mūsų broliais, kol nesiliaus sakę Tėve Mūsų“, išmintingai konstatuoja popiežius. Išbandymų akivaizdoje jis nesutriko, tačiau sugebėjo optimistiškai žvelgti į įvairius egzistencijos epizodus. „Pakanka rūpintis dabartimi, nėra reikalo naudoti vaizduotę ir nerimauti, kad kurtumėm ateitį.“ Taip jis rašė 1961 m. laikraštyje „Ame“.
Atvira pasauliui Bažnyčia
1961 m. gegužės 15 d. Jonas XXIII išleidžia encikliką „Mater et Magistra“. Kur primena savo pirmtakų mokymą. Po to paliečia neteisingumo situacijas bei pusiausvyros praradimus, kuriuos sukėlė visu pajėgumu auganti industrija nuo „šlovingo trisdešimtmečio“ pradžios iki 1970 m. krizinio laikotarpio. Taip paskelbia, kad jo giliu įsitikinimu, Bažnyčia yra suinteresuota visais dalykais, vykstančiais pasaulyje, ne tik katalikiškuoju pasauliu.
1961 m. gruodžio 25 d. apaštališkas laiškas „Humanae Salutis“ kviečia pradėti Ekumeninį Vatikano II Susirinkimą 1962 m.
1962 m. spalio 11 d. įvyko inauguracinis Vatikano II Susirinkimo atidarytas. „Atidarymo kalba, kaip sako Monsinjoras Montini, būsimasis Paulius VI, buvo tėvo ir pranašo, pasaulį mylinčio mokytojo balsas. Reikia nuolat prie jos sugrįžti. Ši kalba tai Susirinkimo chartija.“
Taikos sergėtojas
1962 m. spalis: popiežiui pranešama, jog reikalingas jo įsikišimas į Kubos reikalus, prieš kurią stojo Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga, krizė gali virsti pasauliniu karu. Spalio 24 d. žinia įteikiama Amerikos ir Sovietų ambasadoms Romoje, prieš ją oficialiai paskelbiant Vatikano Radijo bangomis. 25 dieną popiežius maldauja: „Kad jie išgirstų siaubo šauksmą, kuris visuose pasaulio kraštuose, nuo nekaltų vaikelių iki senelių, nuo pavienių žmonių iki bendruomenių, kyla į dangų: Taikos! Visais lygmenimis ir visada organizuokite, sudarykite palankias sąlygas, nesipriešinkite susitikimams,tokia išminties ir atsargumo taisyklė pritraukia Dangaus ir žemės palaiminimą.“ 26 dieną „Pravdoje“ atsiranda straipsnis, komentuojantis šį popiežiaus gestą. Pasibaigus labai įtemptam lapkričio mėnesiui, krizė išsisprendžia abipusiu susitarimu.
1963 m. kovo 7 d. jis susitinka su Chruščiovo žentu ir taip sustiprino mezgamus santykius su Sovietų sąjungos vadovu.
1963 m. balandžio 9–10 d. popiežius redaguoja encikliką Pacem in Terris. Konfliktų, atsiradusių po Antrojo Pasaulinio karo, akivaizdoje bei atsižvelgiant į pavojų, kurį galėtų iššaukti atominio ginklo naudojimas, jis priminė, jog turi būti gerbiamos visų žmonių teisės ir pareigos, tarptautinių institucijų vaidmuo, ypatingai SNO, ir nusiginklavimo būtinybė. Šie kreipimaisi, dalinai išgirsti visame pasaulyje, iššaukė naują susidomėjimą Bažnyčia, kuri išdrįso grumtis dėl žmonijos išlikimo, kad pasitarnautų taikai, mobilizuodama visus geros valios žmones, nesvarbu kokiai religijai jie bepriklausytų.
1963 m. birželio 3 d. savo žemišką piligrimystę užbaigia tas, kurį vadino geruoju Ganytoju, tiltų tiesėju, taikos žmogumi, tikru Gerojo Ganytojo atvaizdu. Švelnus ir malonus, narsus ir drąsus, paprastas ir energingas, visiems jis buvo atsiduodančiu „tėvu“. Paskutinėmis gyvenimo žemėje akimirkomis jis patikėjo savo testamentą Bažnyčiai: „Pats vertingiausias dalykas gyvenime yra šlovingasis Jėzus Kristus, jo šventoji Bažnyčia, jo Evangelija, tiesa ir gerumas“.
Jonas XXIII buvo paskelbtas palaimintuoju drauge su Pijumi IX ir Gijomu Juozapu Šaminadu, švenčiant didįjį 2000 metų jubiliejų, 2000 m. rugsėjo 9 d.
Parengė br. François,
Tiberiados bendruomenė
