24
09 /
2012
RUGSĖJO 24 D.
Šv. Siluanas (1866–1938 m.)
„Šventasis be sienų“, „visuotinės Bažnyčios mistikas“ – taip vadinamas senolis Siluanas, rusų vienuolis, miręs Atoso kalne prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1987 m. jo kanonizacijos akte Konstantinopolio patriarchas pripažino Siluano visuotinumą, jo ekumeninį dėmenį. Iš tiesų, šv. Siluanas pripažįstamas „apaštališkuoju ir pranašiškuoju mokytoju“ ne tik ortodoksų Bažnyčiai, bet ir visiems „ištikimiesiems, kurie nešioja Kristaus vardą“.
Siluano spindėjimas yra dar ypatingesnis nei kitų didžiųjų ortodoksų šventųjų, tokių kaip Serafimo Saroviečio (1759–1832 m.) ar Jono iš Kronštato (1829–1908 m.), nes būdamas gyvas Siluanas aplink save nepritraukė didelių minių, vienintelis jo mokinys buvo Atoso kalno vienuolyno archimandritas Sofronas (1896–1993 m.). „Keista, jog ypatingas senolio gyvenimas daugumai liko nežinomas, ir tik po mirties buvo atrastas jo šventumas“, rašė tėvas Sofronas, kuris dar pabrėžė: „Iki pat Siluano gyvenimo pabaigos jo šventumą slėpė paprastumas ir nuolankumas.“
Siluanas savo gyvenimu mus kviečia kitaip pažvelgti į šventumą. Šventumas, kurį jis mums atskleidžia, yra mums prieinamas – tai paslėptas ir kuklus nuolankumo kelias: Tikintysis iš išvaizdos gali atrodyti vertas pasigailėjimo, beginklis prieš šio pasaulio kunigaikštį; bet pagal Šventąją Dvasią, kuri gyvena jame, jis yra didis, rašo Siluanas. Karalystė, kuriai jis priklauso, malonės iš Aukštybių dėka nėra iš šio pasaulio. Be to, senolis priduria, jog tikrieji dvasingieji dažniausiai gyvena slaptoje, pasislėpę nuo žmonių akių, neatlikdami regimų stebuklų. Bet jų sielose kiekvieną dieną vyksta stebuklai. Tik žmonės to negali pamatyti.
Pirmosios malonės
Tėvas Siluanas, tikrasis vardas Simeonas Ivanovičius, gimė Chovske 1866 m., tipiškoje rusų valstiečių šeimoje. Kartu su savo keturiais broliais ir dviem seserimis jis gyveno įprastą kaimiečio gyvenimą. Siluanas mokėsi dailidės amato kaip Jėzus. Didelę įtaką turėjo jo tėvas, kuris, nors ir buvo neraštingas žmogus, bet kupinas švelnumo, išminties ir kantrybės. Apie jį po daugelio metų vienuolyne Siluanas pasakys: „Aš dar nepranokau savo tėvo. Štai tokį mokytoją norėčiau turėti.“ Tačiau fiziškai Siluanas atitiko tipišką prasčioko įvaizdį – tvirtai sudėtas, nors viduje švelnus ir kantrus, bet nevengiantis muštynių, mėgstantis daug išgerti ir gerai pavalgyti, groti akordeonu, organizuoti šventes.
Tačiau po šiuo, rodos, įprastu gyvenimu slėpėsi visiškai kitoks vidinis gyvenimas. Būdamas ketverių metų, Siluanas buvo sukrėstas vieno knygų prekeivio apsilankymo. Šis žmogus laikėsi tvirtai kaip plienas teigdamas, jog Dievas neegzistuoja. Siluano tėvas jam pasakė, kad šis prekeivis neišmanėlis, bet Siluano sieloje gimė abejonė. Jis tarė sau: kai užaugsiu, eisiu į pasaulį Dievo ieškoti. Atsakymo į šią mintį Siluanas sulaukė po penkiolikos metų, kai buvo sujaudintas vienos moters, sugrįžusios iš piligriminės kelionės, pasakojimo, jog prie vieno šventojo kapo ji regėjusi vykstančius stebuklus. Tai įkvėpė Siluaną: jei jis yra šventas, tai Dievas yra su mumis. Nereikia keliauti po pasaulį, kad surastume Dievą. Šios minties bei Šventosios Dvasios malonės dėka jo širdis užsidegė meile Dievui. Jis atsivertė, ėmė daug melstis, netgi liedamas ašaras. Taip pat pirmą kartą pajuto troškimą tapti vienuoliu. Bet jo tėvas numalšino jo įkarštį liepdamas visų pirma atlikti karinę tarnybą.
Kupinas Šventosios Dvasios patirties, Siluanas gyveno kaip danguje. Bet šis malonės laikas truko neilgai. Jau po trijų mėnesių jis sugrįžo prie įprasto gyvenimo būdo. Bet Dievas jo neapleido. Vieną dieną užsnūdęs Siluanas susapnavo gyvatę, įšliaužiančią į jo burną ir taip pasiekiančią širdį. Jis pabudo pasišlykštėjęs ir išgirdo gražų, švelnų balsą, kurį atpažino kaip Dievo Motinos: „Tu prarijai gyvatę ir tuo bjauriesi. Man taip pat nepatinka matyti, kaip tu elgiesi.“ Šios malonės dėka Siluanas ėmė iš naujo atgailauti. Jo pasaulio vizija, kasdienis gyvenimas, elgesys su kitais – visa buvo perkeista. Karinės tarnybos inžinerijos batalione metu Siluanas nuolat galvojo apie Atoso kalno vienuolius, kurie meldėsi dieną naktį.
Nuolatinės maldos malonė
Su skausmu grįžęs namo, Siluanas leidosi į kelią Atoso kalno link. Tuo metu jam buvo 26 metai. Jis įstojo į šv. Panteilemono vienuolyną, tikrą miestą, kuriame tuo metu buvo įsikūrę apie 2000 vienuolių ir darbininkų. Tuo metu rusų vienuolystė išgyveno aukso amžių.
Tik atvykęs Siluanas išpažino savo nuodėmes ir pilnas entuziazmo ir ryžto pradėjo vienuolinį gyvenimą. Jis įsitraukė į Atoso kalno ritmą, kuriame daug ilgų sudėtingų pamaldų, asmeninės maldos bei bendruomeninio darbo. Pirmosiomis dienomis viskas jam atrodė paprasta. Bet labai greitai užvaldė blogos mintys, kurios nuolat trikdė, o kūniškos pagundos viliojo sugrįžti į pasaulį ir vesti. Malonės pajautimas jį paliko, visa tapo sunku ir sudėtinga. Siluanas suvokė, jog Atoso kalnas, atsiribojęs nuo pasaulio ir visiškai pasišventęs maldai, nėra, kaip jis manė, ramybės ir stabilumo kampelis. Jis atrado, jog pragaras, kuris gyvenant pasaulyje tam tikru būdu buvo jo išorėje, iš tiesų yra jo širdies viduje.
Jis ėmė su tuo kovoti, nuolat meldėsi. Po keleto savaičių, besimelsdamas priešais Dievo Motinos ikoną, Siluanas gavo nuolatinės maldos dovaną. Jėzaus malda – „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“ – užpildė jo širdį ir pati ėmė skleistis, – be jokių pastangų, dieną naktį, lydima ašarų.
Viešpats – vienintelis džiaugsmas
Siluanas Šventosios Dvasios malonės dėka žengė dar vieną žingsnį šventumo kelyje. Ši dovana bei brolių, kurie džiaugėsi jo draugija ir darbo kokybe, pagyros vedė jį į tuštybę, pasitenkinimą savimi. Jis ėmė manyti, jog yra geras vienuolis, gyvenantis pavyzdinį gyvenimą, turintis teisę stebėti kitus, save su jais lyginti, teisti kitus. Ir vėl dėl tokių minčių Siluanas užsivėrė malonei ir ją prarado. Kaip šv. Antanui dykumoje, jam ėmė rodytis demonai, lydimi dvasinių iliuzijų, pasiūlymų, kurie jį vedė prie dar didesnės nevilties. Siluanas ėmė dar griežčiau pasninkauti, padvigubino maldos laiką, bet jautė, tarsi viskas tuščia. Jis jautėsi vienišas, apleistas, tamsybėse, netekęs drąsos. Galiausiai apimtas nerimo, nebeturintis jėgų, jis krito ant žemės su tokiais žodžiais: „Dievas yra nepermaldaujamas, mes veltui meldėmės, Jis mūsų neklauso“. Ir štai kaip atsako į savo liūdesį Siluanas sulaukė dar vienos malonės, didesnės už buvusias. Po šešių mėnesių nuo atvykimo į Šventąjį kalną, per Vakarinę maldą, besimeldžiant priešais Kristaus ikoną Elijo koplyčioje, jam pasirodė Viešpats. Žaibo nutviekstoje Šventosios Dvasios šviesoje Siluanas pamatė gyvą Kristų, spinduliuojantį grožiu, švelnumu, gailestingumu ir nuolankumu. Tuo pačiu metu visa jo būtis – kūnas, siela ir dvasia – buvo užpildyti malonės ugnies. Jis pažino, jog Jėzus Kristus yra Dievas, bei patyrė Jo begalinį gailestingumą ir nenusakomą švč. Trejybės meilę. Nuo tada Viešpats tapo jo vieninteliu džiaugsmu, palaiminimu, jėga, išmintimi, turtu.
Šis apsireiškimas tapo jo gyvenimo centru, jo degančios meilės Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kaip ir visai žmonijai bei kūrinijai, šaltiniu. Taip pat paradoksalu, bet šis regėjimas buvo kančios ir begalinio Dievo ilgesio priežastimi. Tam, kas pažino Viešpaties garbę su visu jos teikiamu džiaugsmu ir ramybe, malonės praradimas ir Dievo atsitolinimas yra didžiausia netektis. Žmogus jaučiasi kaip Adomas, išmestas iš Rojaus, nesugebantis žemėje surasti poilsio, visiškai apleistas.
Trūkstant reikalingos dvasinės brandos, besivadovaujant blogais nuodėmklausio patarimais, kurie jame sukėlė mintis apie tuštybę, Siluanas dar kartą nesugebėjo išlaikyti malonės, kurią įgijo. Jis pasinėrė į baisią kovą su savo aistromis. Vidinė kova ir vienatvė – nes niekas negalėjo jam padėti, – pasitraukus vienam į trobelę, praleidžiant naktis meldžiantis ir būnant demonų atakų auka – tai nuolatiniai jo palydovai. Jei Viešpats nebūtų man leidęs pažinti, kokia meilė pamilo žmogų, aš niekada nebūčiau galėjęs ištverti nė vienos tokios nakties, kurių aš turėjau daugybę.
„Laikyk savo sielą pragare ir neprarask vilties“
Apie 1906 m. vieną tokią naktį, kai demonas įsiterpė tarp Siluano ir Kristaus ikonos, kad Siluanas nusilenktų demonui, iš nevilties ir silpnumo šauksmo gimė dialogo akimirka, kai Kristus, parodęs Siluano sieloje puikybę, nurodė jam nuolankumo kelią: Laikyk savo sielą pragare ir neprarask vilties.
Tuoj pat Siluanas ėmė veikti pagal šį „įstatymą“: Aš ėmiau daryti, kaip Viešpats man buvo nurodęs, mano siela atrado ramybę ir poilsį. Šis ginklas, dvasinis kardas, vedė jį per naują 15 metų trukusį periodą – ilgą ir kantrų širdies nutyrinimą. Tuo metu Siluanas, prieš tai dirbęs malūne, gavo naują tarnystę vienuolyne – tapo ekonomu ir jo atsakomybėje atsidūrė apie 200 darbininkų, kuriems jis nesistengė vadovauti, bet kuriais rūpinosi, būdamas atidus jų rūpesčiams. Jis meldėsi už juos, kentėjo kartu su jais, kaip kad jis meldėsi ir kentėjo už visą žmoniją, įskaitant ir priešus. Ši užuojauta visiems žemės gyventojams paskatino jį imtis rašyti; ši užuojauta tapo jo raštų centru. Siluanas rašė be jokių pastangų, su ašaromis ir savo krauju, ne savo valios sprendimu, bet Šventosios Dvasios įkvėpimu. Po jo mirties Siluano raštus išleido vienintelis jo mokinys Sofronas.
Malonė pavertė Siluaną bendrystės ir gailestingumo žmogumi, kuris savo širdyje nešiojo patį Adomą, kurį Kristus atnaujino ir suvienijo savo asmenyje. Kaip sakė tėvas Sofronas, tai buvo tikras žmogus: Dievo paveikslas ir panašumas.
Versta iš M. Egger „Prier 15 jours avec Silouane“
Parengė Ieva Bobinaitė
