01
09 /
2017
Švč. Mergelės Marijos gimimo tematika sukurti paveikslai dažnai siejami su šv. Onos ikonografija. Per amžius keitėsi ne tik meninio vaizdavimo būdai, bet ir skirtinguose kūriniuose įprasmintos idėjos, atskleidžiančios hagiografinius pasakojimus, iškeltus ir paslėptus prasminius atspalvius.
Tikėtina, kad šv. Onos atvaizdų būta vienoje iš Bizantijos imperatoriaus Justiniano VI a. bazilikų, kur saugotos šios šventosios relikvijos. VIII–XI a. šv. Onos atvaizdai paplito visoje Italijoje, taip pat ir kituose kraštuose pastatytose katedrose ir mažesnėse bažnyčiose.
Šv. Onos ikonografijai įtakos turėjo 1382 m. jos paskelbimas šventąja, taip pat įrašymas į Romos kalendorių 1474 m. Šv. Onos šventė liepos 26 d. Bažnyčios buvo paskelbta 1584 m. Paplito šv. Onos su vaikeliu Švč. Mergele Marija paveikslai, dažnai turėję daugiafigūres ir kelių planų menines scenografijas. Šv. Onos gerbimą skleidė vienuolių ordinai. Titulinėse ir kitose bažnyčiose, taip pat koplyčiose tapybos meistrai dažnai perteikdavo šv. Onos ir iš Dovydo giminės kilusio šv. Joakimo istoriją, įtraukdami į ją įvairias Švč. Mergelės Marijos gyvenimo scenas.
Freskų, vitražų, altorių paveikslų, liturgijos reikmenų autoriams įtakos turėjo ankstyvaisiais krikščionybės amžiais surašyti apokrifiniai tekstai, įtraukti į Bažnyčios tėvų Epifanijaus, Grigaliaus Nisiečio ir Jono Damaskiečio raštus.
Apie Onos ir jos vyro Joakimo gyvenimą, taip pat apie Švč. Mergelės Marijos gimimą plačiai kalbama II a. užrašytoje Jokūbo protoevangelijoje. Joje pasakojama, kad Marijos tėvai Ona ir Joakimas susituokę gyveno Nazareto mieste. Jie buvo pasiturintys ir pamaldūs, bet nesusilaukė palikuonių. Kartą atnašaudamas auką, Joakimas buvo išjuoktas, kad neturi vaikų. Jis pasitraukė iš namų į nuošalią vietą ir meldėsi. Tuomet Joakimui pasirodęs angelas pranešė, kad jis turėsiąs vaikelį. Ona viena meldėsi namų sode, prie lauro medžių. Jai pasirodęs angelas taip pat pranešė, kad Viešpats išklausė jos maldų, ir ji susilauks kūdikio. Angelui ji pažadėjusi, kad atves savo vaikelį į šventyklą. Toliau pasakojama, kad po šio nutikimo Joakimui grįžtant namo, sutuoktiniai susitiko mieste prie Aukso vartų. Bėgant laikui, Ona ir Joakimas susilaukė dukrelės. Kai ji paaugo, Ona atvedė mergaitę į šventyklą. Apokrifiniame tekste sakoma, kad Ona mirė, Marijai tebebūnant šventyklos globoje, kur dažnai ją lankydavusi.
Pradedant viduramžiais, šv. Onos atvaizdo ikonografija pasižymėjo ne tik meninės kompozicijos, bet ir alegorinių motyvų įvairumu. Šv. Ona buvo vaizduojama su knyga rankoje (rečiau vienafigūrė kompozicija), dažnai ant kelių laikanti Mariją – kaip kūdikį arba paaugusį vaikelį. Kartais šalia jos būdavo vaizduojama Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi, taip pat ir šv. Joakimas.
Švč. Mergelės Marijos gimimo istoriją šv. Onos ir šv. Joakimo šeimoje perteikia ir šio mėnesio „Magnificat“ viršelio atvaizdas. Paveikslas nutapytas žymaus baroko tapytojo Frančesko Mančinio (Mancini, apie 1694–1758 m.), Romos Šv. Luko akademijos direktoriaus. Tuo metu, kai dailininkas tapė šį paveikslą, jis dar nebuvo pagerbtas šio amžino miesto menininkų komunos, tačiau buvo gerai žinomas Umbrijoje, nestokojo užsakymų ir buvo nutapęs freskų bei paveikslų daugumai šio regiono bažnyčių. Jis gimė ir augo Saint Angelo in Vado miestelyje, daugiausia mokėsi iš brolių Karačių (Carracci), vėliau iš Karlo Maratos (Maratta) kūrybos. Paveikslą F. Mančinis nutapė 1732 m. šv. Onos altoriui vienai iš Perudžos bažnyčių (dabar priklauso Perudžos nacionalinei galerijai). Šis kūrinys žinomas dviem pavadinimais: viename minima šv. Ona ir vaikelis Švč. Mergelė Marija, o kitame paminėtas ir šv. Joakimas.
Paveiksle nutapyta krėsle sėdinti, gelsvu apsiautu apsigobusi šv. Ona, kaire ranka apglėbusi Švč. Mergelę Mariją, 
tarsi norėdama ją padrąsinti atsiklaupti maldai ant suolelio, pažvelgti į Šventąjį Raštą, kurį laiko dešinėje rankoje. Marija vilki baltą tuniką, sujuostą melsva juosta. Jos veidas ir į viršų pakelta ranka apšviesti netikėtai atsklidusios šviesos, kuri atsispindi žvaigždelių vainike apie galvą. Švč. M. Marijos žvilgsnis pakeltas į viršų, kur debesyse ją šlovina įvairiais instrumentais grojantys angelai, tarsi sklendžiantys kambario, primenančio atvirą lodžiją, erdvėje. Dešinėje pusėje laipteliu aukštyn žengia šv. Joakimas – senyvo amžiaus vyras, vilkintis tamsiai žalią tuniką ir raudoną apsiaustą. Jis ištiesęs ranką, lyg norėtų padėti suvokti šio pasakojimo prasmę.
Paveiksle dailininkas pavaizdavo šv. Oną kaip mokytoją, rengiančią Švč. Mergelę Mariją priimti jai duotą pasiuntinybę tapti Dievo Sūnaus motina. Šioje scenoje knyga, kurią liečia Marija, yra neįvaizdinto pokalbio raktas, padedantis įprasminti ir Evangelijos pasakojimus – Apreiškimą bei Kūdikėlio Jėzaus gimimą. Čia dar reikėtų pastebėti ir personažą, nutapytą paveikslo dešinėje pusėje, kurio bruožai ir apsiaustas primena Jėzų.
Šioje Švč. M. Marijos gimimo istorijoje reikšminga ir šventykla, kurią perteikia kitapus lodžijos pavaizduotos kolonos, galinčios simbolizuoti tvirtą tikėjimą, o toliau peizaže pavaizduota antikinė rotonda – praeitį. Šie simboliai suteikia pasakojimui amžinybės pojūtį. Paveiksle atskleidžiama Švč. M. Marijos gimimo istorija, kurioje atsispindi jos paaukojimo šventyklai idėja, įprasminanti Kristaus, Vienatinio Dievo Sūnaus, aukos ir Švč. Mergelės Marijos, įkūnijusios šią Šventovę, temas.
Dr. Neringa Markauskaitė
