Tikėjimo metai

2011 m. spalio 11 d. apaštališkuoju laišku Porta fidei (Tikėjimo vartai) Šventasis Tėvas Benediktas XVI paskelbė Tikėjimo metus, prasidedančius 2012 m. spalio 11-ąją ir truksiančius iki 2013 m. lapkričio 24-osios.

Šie metai suteiks progą giliau suvokti, kad krikščioniškojo tikėjimo pagrindas yra, anot Benedikto XVI, „susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“.

Tikėjimo metų pradžia sutampa su dviejų svarbių įvykių sukaktimis – Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-osiomis ir Katalikų Bažnyčios Katekizmo paskelbimo 20-osiomis metinėmis.

Tikėjimo metais trokštama prisidėti prie naujo atsivertimo į Viešpatį Jėzų ir tikėjimo atradimo iš naujo, kad visi Bažnyčios nariai įtikinamai ir džiugiai liudytų prisikėlusį Viešpatį šiandieniam pasauliui ir gebėtų parodyti daugybei ieškančių žmonių tikėjimo vartus.

Raginama Tikėjimo metais rengti piligrimines keliones į Romą ir į Šventąją Žemę. Ypatingą dėmesį siūloma skirti maldingumui Mergelei Marijai ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymui. Labai svarbus Tikėjimo metų įvykis visos Bažnyčios mastu bus Rio de Žaneire 2013 m. vasarą vyksiančios Pasaulio jaunimo dienos. Metų uždarymo proga Šventasis Tėvas vadovaus Eucharistijos aukai, kurios metu visa Bažnyčia iškilmingai atnaujins Tikėjimo išpažinimą. Visi kviečiami intensyviai dalyvauti Eucharistijos šventime.

Raginama su deramu dėmesiu sekti Šventojo Tėvo mokymą, jo katechezes, homilijas ir kalbas. Besirengiant Tikėjimo metams siūloma skaityti popiežiaus Benedikto XVI apaštališkąjį laišką „Porta fidei“. Tad pateikiame „Magnificat“ skaitytojams šio laiško ištraukas.

1. „Tikėjimo vartai“ (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima peržengti, kai skelbiamas Dievas žodis ir malonei leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus Prisikėlimo vaisius. Dovanodamas  Šventąją Dvasią, jis norėjo visus į jį tikinčiuosius įtraukti į savo šlovę (plg. Jn 17, 22). Išpažinti tikėjimą į Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8); į Tėvą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, dėl mūsų išganymo atsiuntė savo Sūnų; į Jėzų Kristų, kuris savo mirties ir Prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį; į Šventąją Dvasią, kuri, laukiant Viešpaties šlovingo sugrįžimo, per šimtmečius veda Bažnyčią.

2. Nuo pat savo kaip Petro įpėdinio tarnybos pradžios primindavau būtinybę iš naujo atrasti tikėjimo kelią, kad vis aiškiau aikštėn iškiltų susitikimo su Kristumi džiaugsmas ir atnaujintas siekis su juo susitikti. (…) Visa Bažnyčia ir ganytojai joje kaip Kristus turi leistis į kelią, kad vestų žmones iš dykumos gyvybės vietų link – draugystės su Dievo Sūnumi, tuo, kuris dovanoja gyvybę, apsčiai gyvybės, link. (…)

3. Negalime leisti, kad druska išsidvoktų, o šviesa būtų laikoma užvožta (plg. Mt 5, 13–16). Ir šiandienis žmogus gali pajusti poreikį kaip samarietė nueiti prie šulinio pasiklausyti Jėzaus, kviečiančio į Jį tikėti ir semti iš šaltinio, iš kurio trykšta gyvasis vanduo (plg. Jn 4, 14). Turime vėl užsidegti noru maitintis Bažnyčios ištikimai perduotu Dievo žodžiu ir gyvybės Duona – dovanomis, kuriomis siūloma pasistiprinti visiems jo mokiniams (plg. 6, 51). Juk Jėzaus mokymas ir mūsų dienomis suskamba ne mažiau galingai: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6, 27). To, ko klausė jo klausiusieji, šiandien turėtume klausti ir mes: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Jėzaus atsakymą žinome: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ (Jn 6, 29) Vadinasi, tikėti į Jėzų Kristų yra būdas galutinai pasiekti išganymą.

4. Turėdamas visa tai prieš akis, nusprendžiau paskelbti Tikėjimo metus. (…) Mano garbingasis pirmtakas Dievo tarnas Paulius VI 1967 m. panašius metus paskelbė apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystei paminėti jų paskutinio liudijimo 1900-ųjų metinių proga. Jis sumanė tuos metus kaip iškilmingą metą, kad visa Bažnyčia „tikrai ir nuoširdžiai išpažintų vieną tikėjimą“; be to, jis troško, kad tas tikėjimas būtų patvirtintas „individualiai ir bendruomeniškai, laisvai ir sąmoningai, vidujiškai ir išoriškai, nuolankiai ir drąsiai“. (…)

5. Tam tikru atžvilgiu mano garbingasis pirmtakas tuos metus laikė „posusirinkiminiu padariniu ir poreikiu“ (8), nes gerai suvokė sunkias meto problemas, pirmiausia susijusias su tikrojo tikėjimo išpažinimu ir jo teisingu aiškinimu. Aš pagalvojau, kad Tikėjimo metų pradžios sutapdinimas su Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtosiomis metinėmis galėtų būti tinkama proga suvokti, kad Susirinkimo tėvų palikti tekstai, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II, „nepraranda nei vertės, nei spindesio. Jie turi būti tinkamai skaitomi, plačiai žinomi ir įsidėmimi“. (…)

6. Bažnyčia atnaujinama ir tikinčiųjų gyvenimo liudijimu: juk krikščionys pašaukti savo egzistencija leisti suspindėti pasaulyje Viešpaties mums paliktam tiesos žodžiui. Būtent tai dogminėje konstitucijoje Lumen gentium patvirtino Susirinkimas: „Kristus, šventas, nekaltas, tyras (Žyd 7, 26), nepažino nuodėmės (2 Kor 5, 21), bet atėjo vien tam, kad permaldautų tautos nusikaltimus (plg. Žyd 2, 17), o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu. Bažnyčia, pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Tačiau prikeltojo Kristaus galia ją stiprina, idant kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus, tiek vidinius, tiek išorinius, ir tegu netobulai, bet ištikimai apreikštų pasaulyje jo slėpinį, iki šis bus atskleistas visa savo šviesa amžių pabaigoje“. Šiuo požiūriu Tikėjimo metai yra raginimas autentiškai iš naujo atsiversti į Viešpatį, vienintelį pasaulio Gelbėtoją. Jo mirties ir prisikėlimo slėpiniu Dievas iki galo apreiškė Meilę, kuri gelbėja, ir nuodėmių atleidimu kviečia žmones atsiversti (plg. Apd 5, 31). (…) Per tikėjimą šis naujas gyvenimas formuoja visą žmogaus egzistenciją pagal radikalią tikėjimo naujybę. Kelyje, niekada iki galo nesibaigsiančiame šiame gyvenime, žmogaus mintys ir jausmai, mąstysena ir elgesys pamažu nuvalomi ir perkeičiami tokiu mastu, kokiu jis laisvai tam pasirengęs. (…)

7. „Caritas Christi urget nos“ (2 Kor 5, 14): būtent Kristaus meilė pripildo mūsų širdį ir akina evangelizuoti. Šiandien kaip niekada jis siunčia mus į pasaulio kelius visoms žemės tautoms skelbti jo Evangelijos (plg. Mt 28, 19). Savo meile Kristus traukia prie savęs visų kartų žmones: visais laikais pats sušaukia Bažnyčią ir patiki jai skelbti Evangeliją kaip visad naują užduotį. Todėl ir šiandien reikia tvirto bažnytinio įsipareigojimo naujajai evangelizacijai, siekiant vėl atrasti tikėjimo džiaugsmą ir karštą troškimą perduoti tikėjimą. Kasdien iš naujo atrandant Dievo meilę, tvirtėja ir stiprėja tikinčiųjų pasiryžimas misionieriauti. Juk tikėjimas auga tada, kai patiriamas kaip gauta meilė ir perteikiamas kaip malonės bei džiaugsmo patirtis. (…) Tikintieji, anot šventojo Augustino liudijimo, „tikėdami stiprėja“. Šventasis Hipono vyskupas turėjo daug pagrindo tai teigti. Žinome, kad jo gyvenimas buvo nuolatinis tikėjimo grožio ieškojimas, kol jo širdis surado atilsį Dieve. Tikėjimas auga ir stiprėja tik tikint; nėra kitos galimybės būti tikram savo gyvenimu, kaip tik nuolat vis labiau perleisti save meilei, kuri patiriama kaip vis didesnė, nes kyla iš Dievo.

8. Šių ypatingų metinių proga norėčiau pakviesti viso pasaulio brolius vyskupus šiuo Viešpaties siūlomu dvasinės malonės laiku, vienijantis su Petro įpėdiniu, atminti brangią tikėjimo dovaną. Švęskime tuos metus prideramai ir vaisingai. Intensyviau apmąstykime tikėjimą, kad visiems į Kristų tikintiesiems padėtume sąmoningiau ir tvirčiau pritarti Evangelijai, ypač gilių permainų valandą, kurią kaip tik dabar išgyvena žmonija. Turėsime progą išpažinti tikėjimą į Prisikėlusį Viešpatį savo katedrose ir viso pasaulio bažnyčiose, savo namuose ir šeimose, kad kiekvienas labiau pajustų poreikį geriau pažinti ir būsimoms kartoms perduoti nekintamą tikėjimą. (…)

9. Trokštame, kad tie metai kiekvienam tikinčiajam sužadintų norą išpažinti tikėjimą pilnatviškai ir iš naujo tvirtai įsitikinus, kupinam pasitikėjimo ir vilties. Tai bus puiki proga intensyviau švęsti tikėjimą liturgijoje, pirmiausia Eucharistijoje (…). Kartu trokštame, kad tikinčiųjų liudijimas gyvenimu taptų įtikinamesnis. Iš naujo atrasti išpažįstamo, švenčiamo, įgyvendinamo ir maldoje reiškiamo tikėjimo turinį ir apmąstyti patį tikėjimo aktą yra pareiga, kurią privalo prisiimti kiekvienas tikintysis, ypač tokiais metais.

10. Čia norėčiau trumpai apžvelgti kelią, padedantį giliau suprasti ne tik tikėjimo turinį, bet kartu su juo ir aktą, kuriuo apsisprendžiame visiškai laisvai save patikėti Dievui. Juk tikėjimo aktas artimai susijęs su turiniu, kuriam pritariame. Įsiskverbti šios tikrovės vidun leidžia šventasis Paulius tardamas: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.“ (Rom 10, 10) Širdis rodo, kad pirmutinis žingsnis, atvedantis į tikėjimą, yra Dievo dovana ir malonės, veikiančios ir iš pagrindų perkeičiančios asmenį, aktas. Šiuo atžvilgiu labai reikšmingas Lidijos pavyzdys. Šventasis Lukas pasakoja, kad Paulius, būdamas Filipuose, šabo dieną skelbė Evangeliją kelioms moterims; tarp jų buvo Lidija, ir „Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams“ (Apd 16, 14). Šiuose žodžiuose glūdinti prasmė yra svarbi. Šventasis Lukas moko, jog pažinti turinį, kurį reikia įtikėti, neužtenka, jei širdies, tikrosios žmogaus „šventovės“, neatveria malonė, dovanojanti akis giliai įžvelgti ir suprasti, kad tai, kas skelbiama, yra Dievo žodis.

Išpažinti lūpomis savo ruožtu reiškia, kad tikėjimas apima viešą liudijimą ir įsipareigojimą. Krikščioniui niekada nevalia manyti, kad tikėti – asmeninis reikalas. Tikėjimas yra apsisprendimas būti su Viešpačiu ir su juo gyventi. Šis „buvimas-su-Juo“ leidžia suprasti motyvą, kodėl tikima. Kaip tik todėl, kad tikėjimas yra laisvės aktas, jis reikalauja ir socialinės atsakomybės už tai, kas tikima. Sekminių dieną Bažnyčia visu aiškumu parodė šį viešąjį matmenį – būtent tikėti ir savo tikėjimą bebaimiškai skelbti kiekvienam žmogui. (…)

11. Visiems, kurie nori sistemingai pažinti tikėjimo turinį, vertinga ir būtina pagalbinė priemonė bus Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Jis yra vienas svarbiausių Vatikano II Susirinkimo vaisių. Palaimintasis Jonas Paulius II rašė: „Šis Katekizmas labai prisidės prie viso bažnytinio gyvenimo atnaujinimo, kurio troško ir kurį pradėjo Vatikano II Susirinkimas. <…> Aš jį pripažįstu tvirtu tikėjimo pagrindu, tad ir patikima bei galiojančia Bažnyčios bendrystės ugdymo priemone.“

To pat siekiant ir Tikėjimo metai turėtų išreikšti vieningas pastangas iš naujo atrasti ir išstudijuoti pagrindinį tikėjimo turinį, sistemingai ir organiškai sutrauktą į Katalikų Bažnyčios katekizmą. Juk ten spindi mokymo lobis, Bažnyčios per dutūkstantmetę istoriją sukauptas, sergėtas ir perdavinėtas. Nuo Šventojo Rašto iki Bažnyčios tėvų, nuo teologijos mokytojų iki šventųjų šimtmečių tėkmėje Katekizmas nenykstamai primena daugybę būdų, kuriais Bažnyčia apmąstė tikėjimą ir tobulino mokymą, siekdama suteikti tikintiesiems tikrumo jų tikėjimo gyvenime. (…)

12. Todėl Tikėjimo metais Katalikų Bažnyčios katekizmas galės būti tikra tikėjimo palaikymo priemonė, pirmiausia tiems, kuriems rūpi krikščionių ugdymas, toks būtinas mūsų kultūriniame kontekste. To siekdamas Tikėjimo mokymo kongregaciją paraginau, pasitarus su kitomis kompetentingomis Šventojo Sosto dikasterijomis, parengti Notą, kurioje Bažnyčiai ir tikintiesiems būtų nurodytos gairės, kaip šiuos Tikėjimo metus veiksmingiausiai ir tinkamiausiai įgyvendinti tarnaujant tikėjimui ir evangelizacijai.

Juk tikėjimas šiandien labiau negu anksčiau išstatytas klausimams, kylantiems iš pakitusios mąstysenos, ypač mūsų dienomis racionalių tikrybių sritį susiaurinančios iki mokslinių ir technologinių laimėjimų. Tačiau Bažnyčia niekada nesibaimino parodyti, kad tarp tikėjimo ir tikro mokslo negali būti konflikto, nes abu – kad ir skirtingais būdais – siekia tiesos.

13. Bus esmingai svarbu Tikėjimo metais apžvelgti mūsų tikėjimo istoriją, kurioje regimas neišmatuojamas šventumo ir nuodėmės sampynos slėpinys. Šventumas rodo didžiulį indėlį, kuriuo vyrai ir moterys savo gyvenimo liudijimu prisidėjo prie bendruomenės augimo ir plėtros (…).

Šiuo laikotarpiu kreipsime savo žvilgsnį į Kristų, „tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Žyd 12, 2): jame išpildomi visi žmogaus širdies siekiai ir troškimai. (…) Jame, mirusiame ir prisikėlusiame dėl mūsų išganymo, pilnatviškai suspindi tikėjimo pavyzdžiai, ženklinę šį mūsų išganymo istorijos dutūkstantmetį. (…) Akinama tikėjimo, Marija priėmė Angelo žodį ir įtikėjo žinia, kad ji, klusniai save atiduodama, taps Dievo motina (plg. Lk 1, 38). Lankydama Elzbietą, ji šlovino Aukščiausiąjį giesme už įstabius darbus, daromus jo tiems, kurie save jam patiki (plg. Lk 1, 46–55). Su džiaugsmu ir baimingu virpuliu ji pagimdė savo vienintelį sūnų, išsaugodama savo mergeliškumą (plg. Lk 2, 6–7). Pasitikėdama Juozapu, savo sužadėtiniu, nugabeno Jėzų į Egiptą, kad apsaugotų jį nuo Erodo persekiojimo (plg. Mt 2, 13–15). Kupina tokio paties tikėjimo, ji sekė paskui Viešpatį šiam pamokslaujant ir pasiliko su juo iki Golgotos (plg. Jn 19, 25–27). Tikėjimu Marija paragavo Jėzaus prisikėlimo vaisių ir, visa įsidėmėdama ir svarstydama savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51), perdavė tai Dvylikai, susirinkusiems su ja Paskutinės vakarienės menėje priimti Šventosios Dvasios (plg. Apd 1, 14; 2, 1–4).

Akinami tikėjimo, apaštalai paliko viską ir nusekė paskui Mokytoją (plg. Mk 10, 28). (…) Jie gyveno su Jėzumi, kuris juos mokė ir jiems paliko naują gyvenimo taisyklę, iš kurios jie po jo mirties bus atpažįstami kaip jo mokiniai (plg. Jn 13, 34–35). Tikėjimo spiriami, jie išėjo į visą pasaulį vykdyti užduoties – nešti Evangeliją visai kūrinijai (plg. Mk 16, 25) ir bebaimiškai skelbė prisikėlimo, kurio buvo tikrieji liudytojai, džiaugsmą.

Akinami tikėjimo, mokiniai sukūrė pirmąją bendruomenę, susibūrusią apie apaštalų mokymą, maldą ir Eucharistijos šventimą; joje visa turėjo bendra, kad patenkintų brolių poreikius (plg. Apd 2, 42–47).

Akinami tikėjimo, kankiniai guldė savo galvas liudydami Evangelijos tiesą, kuri juos perkeitė ir įgalino didžiausiai meilės dovanai – atleisti savo persekiotojams.

Akinami tikėjimo, vyrai ir moterys pašvęsdavo savo gyvenimą Kristui ir palikdavo viską, kad, praktikuodami evangelinį paprastumą, gyventų evangeliniu klusnumu, neturtu ir skaistumu kaip konkretūs Viešpaties, turinčio netrukus pasirodyti, laukimo ženklai. Akinami tikėjimo, daugybė krikščionių skatino teisingumo darbus, siekdami konkrečiai įgyvendinti Viešpaties, atėjusio skelbti išlaisvinimo iš priespaudos ir malonės visiems metų, žodį (plg. Lk 4, 18–19).

Akinami tikėjimo, bet kurio amžiaus vyrai ir moterys, kurių vardai įrašyti į gyvybės knygą (plg. Apr 7, 9; 13, 8), šimtmečiais išpažindavo grožį sekti paskui Jėzų ten, kur jis pašaukdavo liudyti, kad jie krikščionys – šeimoje, profesiniame ir viešajame gyvenime, vykdant charizmas ir tarnybas, kurioms jie pašaukti. Akinami tikėjimo, gyvename ir mes, kad gyvai pažintume Viešpatį Jėzų, esantį mūsų gyvenime ir istorijoje.

14. Tikėjimo metai taip pat bus palanki proga sustiprinti meilės liudijimą. Šventasis Paulius primena: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“ (1 Kor 13, 13) (…) Tikėjimas be meilės neduoda vaisių, o meilė be tikėjimo būtų jausmas, nuolatos išstatytas abejonei. Tikėjimas ir meilė reikalauja vienas kito, bet taip, kad vienas leidžia kitam eiti savo atitinkamu keliu. Juk nemažai krikščionių, meilės kupini, paskiria savo gyvenimą vienišiesiems, nustumtiesiems į pakraštį ar atstumtiesiems kaip tiems, pas kuriuos pirmuosius reikia eiti ir kuriuos paremti yra svarbiausia, nes juose atsispindi paties Kristaus veidas. Prašančiuosiuose mūsų meilės tikėjimas leidžia atpažinti Prisikėlusio Viešpaties veidą: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40): šie jo žodžiai yra niekada neužmirštinas įspėjimas ir nuolatinis kvietimas grąžinti meilę, kuria jis mumis rūpinasi. Būtent tikėjimas įgalina pažinti Kristų, o jo paties meilė akina padėti jam kaskart, kai jis mūsų gyvenimo kelyje tampa mūsų artimu. Palaikomi tikėjimo, kupini vilties žvelgiame į savo užduotį pasaulyje, laukdami „naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13; plg. Apr 21, 1).

15. Savo gyvenimo pabaigoje apaštalas Paulius paragino savo mokinį Timotiejų ieškoti tikėjimo (plg. 2 Tim 2, 22) lygiai taip ryžtingai kaip vaikystėje (plg. 2 Tim 3, 15). Jaučiame, kad toks kvietimas skirtas kiekvienam iš mūsų, kad mūsų tikėjimas niekada netaptų vangus. Tikėjimas yra mūsų gyvenimo palydovas, leidžiantis nuolat nauju žvilgsniu išvysti tai, ką Dievas dėl mūsų daro. Tikėjimas, siekiantis įžiūrėti laiko ženklus šiandienėje istorijoje, įpareigoja kiekvieną iš mūsų tapti gyvu Prisikėlusiojo buvimo pasaulyje ženklu. Šiandieniam pasauliui ypač reikia įtikimo liudijimo tų, kurių protas ir širdis apšviesti Viešpaties žodžio ir kurie geba atverti daugelio protą ir širdį Dievo ir amžinojo gyvenimo, kuris nesibaigia, troškimui. „Kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas“ (2 Tes 3, 1): Tikėjimo metai tesutvirtina ryšį su Kristumi, nes tik jame galima saugiai žvelgti į ateitį ir būti garantuotam tikra ir tvaria meile. (…) Gyvenimo išbandymai leidžia suprasti kryžiaus slėpinį ir dalyvauti Kristaus kentėjimuose (plg. Kol 1, 24), bet kartu jie yra preliudija džiaugsmo ir vilties, prie kurių veda tikėjimas: „Būdamas silpnas, esu galingas.“ (2 Kor 12, 10) Tikime būdami nepajudinamai tikri, kad Viešpats Jėzus nugalėjo blogį ir mirtį. Kupini šio tvirto pasitikėjimo, patikime jam save: būdamas tarp mūsų, jis nugali piktojo galybę (plg. Lk 11, 20), o Bažnyčia, regimoji jo gailestingumo bendruomenė, pasilieka jame kaip galutinio sutaikinimo su Tėvu ženklas.

Šiuo malonės metu patikėkime save Dievo Motinai, kuri skelbiama „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45).

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 2011-ųjų, septintųjų mūsų pontifikato metų, spalio 11-ąją, Benediktas XVI