01
10 /
2017
„Paslėpei nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ Šįkart pasakosime apie merginą, kuri nepaliko mums daug žodžių, tačiau paliko pavyzdį. Jos laisvas apsisprendimas nevergauti užpuoliko aistroms, bet mirti už Kristų, už vertybes, šeimą, yra daug iškalbingesnis už gausybę mokslinių veikalų. Tai pavyzdys kiekvienam, ypač jaunam žmogui, dažnai pasiklystančiam tarp pasirinkimų. Krikščionė, už Kristų apsisprendusi ir kankinystę priėmusi kukliame savo šeimos kambarėlyje, kartu pranašiškai išėjusi liudyti Viešpatį už kambarėlio sienų: Elena Spirgevičiūtė.
1924 m. gruodžio 22 dieną Stasio ir Elenos Spirgevičių šeimoje gimė pirmagimė Elenutė. Netrukus, 1925 m. sausio 11 d. mergaitė buvo pakrikštyta Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Taip jau Dievo Apvaizdos, matyt, buvo lemta, kad silpnos fizinės sveikatos Elenutė amžiams įeis į Bažnyčios istoriją kaip kankinė už skaistumą, savo idealų neatsisakiusi iki pat mirties.
1931 m. ji pradėjo lankyti 15-ąją vidurinę mokyklą, vėliau mokslus tęsė „Saulės“ gimnazijoje. Buvo auklėjama seserų kazimieriečių, todėl, galima sakyti, buvo susipažinusi ir su kitos Dievo tarnaitės – Motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės, kazimieriečių įkūrėjos, auklėjimo būdais. Baigusi gimnaziją, Elena įstoja į Medicinos fakultetą, trokšta tapti vaikų gydytoja, tačiau, vokiečiams uždarius universitetą mokslai nutrūksta. Elena lanko mokytojų kursus. Juos baigusi gauna paskyrimą dirbti mokytoja į Skarulius, tačiau neišvyksta. Klauso tėvelių patarimo. Lieka su šeima – juk vyksta karas.
Kankinystė
Iš namų Elena neišeina ir dar kartą. Vėl iš klusnumo. Šis faktas dar iškalbingesnis. 1944 m. sausio 3 d. popietę mergina ketino eiti pas giminaičius į gretimą Muravos kaimą, tačiau neišėjo, o jau tos pačios dienos vėlų vakarą į Spirgevičių namus įsibrovę policija prisistatę užpuolikai ėmė puotauti, o apgirtę – siautėti. Išniekina motiną.
Netoliese gyvenusi Elenos teta Stasė Žukaitė tą vakarą buvo pas Spirgevičius, ištaikiusi progą bandė bėgti šauktis pagalbos, bet sodybos kieme buvo nušauta. Užpuolikai bando priversti, kad Elena pasiduotų jų norams bei aistroms. Tačiau Elena nepasiduoda. Ji renkasi geriau mirti nei nusidėti. Paskutinį kartą peržegnojusi visus šeimos narius įeina į kambarį, į kurį reikalavo eiti lietuviškai kalbėjęs jauniausias iš užpuolikų… Netrukus pasigirsta šūvis.
Yra paliudyta, kad prieš mirdama Elena dar bandė paskutinį kartą persižegnoti.
Tarp Elenos kankintojų buvo ir netrukus Sovietų Sąjungos didvyriu paskelbtas jos bendraamžis Alfonsas Čeponis, – tai tas, kalbėjęs lietuviškai. Šis iškalbingas faktas primena apie žmogaus pasirinkimą tarnauti aistroms, nuodėmei ar kilniems idealams. Elena gali ir turi būti pavyzdžiu mūsų jaunimui, kaip gyventi, aukotis už Kristų, už dvasines vertybes. Kukli mergina, pasižymėjusi stropumu ir pastangomis atlikti visas, net mažiausias jai tekusias pareigas, neparašiusi didingų teologinių veikalų, mums liudija šventumo grožį. Ir tai yra gyvas liudijimas to, ką žmonijai yra priminusi šventoji Motina Teresė, ir ko moko dabartinis popiežius Pranciškus: šventumas nėra privilegija. Tai yra kiekvieno pakrikštytojo programa.
Yra išlikęs Elenos Spirgevičiūtės dienoraščio fragmentas. Kukliame sąsiuvinėlyje slypi merginos dvasinio pasaulio grožis ir taurumas: viskas, kuo ši mergina gyveno neeskaluodama ir nekeldama perdėton aukštumon. Čia galima rasti ir vaikiškų abejonių, vaikiškų pasvarstymų apie to meto realijas, politinius įvykius, vyravusias jaunimo gyvenimo tendencijas. Tačiau kartu išryškėja ir nuostabus žmogaus kelionės su Kristumi šios žemės keliais horizontas.
Kasdienis gyvenimas tikėjimu
Elena bene kasdien stengdavosi dalyvauti savo naujosios parapijos – Kauno Šv. Antano Paduviečio – bažnyčioje aukojamose šv. Mišiose. Melsdavosi už savo šeimą, už viską, kuo gyveno. Dalyvavo skautų veikloje.
Kartu su savo teta Stase Žukaite buvo palaidota senosiose Kauno miesto kapinėse. Merginų kapas tapo traukos vieta. Prie jo rinkdavosi jaunimas, ieškantis atsakymų į būties klausimus. Rodos, visai atsitiktinai Elenos Spirgevičiūtės gyvenimu susidomėjo kunigas marijonas Pranas Račiūnas MIC. Įdomu pastebėti, kad jis pirmą kartą su Elenutės motina susitiko būtent prie merginos kapo. Jo dėka buvo padaugintas ir imtas platinti tarp kunigų ir tikinčiųjų merginos dienoraštis, kurio iki mūsų dienų, kaip minėta, yra išlikusi tik pirmoji dalis. Jo originalas nugulė sovietų saugumo funkcionierių, tardžiusių kunigą P. Račiūną MIC, o vėliau ir karštligiškai bandžiusių apginti jau Sovietų Sąjungos didvyriu paskelbto merginos žudiko A. Čeponio vardą, lentynose.
Šventumo garsas
Dar tarybiniais metais neoficialiai buvo pradėta rinkti medžiaga Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijai. Čia nemažai pasidarbavo jau minėtas kun. P. Račiūnas MIC, taip pat kun. Pranas Genevičius. Kun. Krizanto Juknevičiaus SDB, tuomečio Šv. Antano Paduviečio parapijos klebono, iniciatyva 1984 metais paminėtas merginų Stasės Žukaitės ir Elenos Spirgevičiūtės žūties keturiasdešimtmetis. 1990 metais Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje to paties klebono iniciatyva įrengtoje kankinių sienoje įmūryta lenta su užrašu: „Dievui ir Tėvynei. Tas laisvės nevertas, kas negina jos. Geriau mirti, bet nenusidėti. Žodžiai iš Elenos dienoraščio. Mergelė Elena Spirgevičiūtė. Studentė. Skautė. 1924–1944.“ 1992 metais išleista Elenos brolio Česlovo Spirgevičiaus knyga „Mirtis atėjo iš Muravos“, kurioje publikuojamas išlikęs dienoraštis. 1998 m. žūties vietoje brolio Česlovo Spirgevičiaus rūpesčiu pastatytas paminklas (autoriai skulptorius A. Kmieliauskas ir architektas A. Mikėnas). Kauno kunigų seminarijoje vyko konferencija, skirta šios kilnios merginos atminimui. 2000 m. pradėta Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla. Tai pirmoji byla Kauno arkivyskupijoje. Tais pačiais metais Elena kartu su kitais 113 lietuvių popiežiaus šv. Jono Pauliaus II įrašyta į XX amžiaus martirologą. 2001 m. šventinant Palemono bažnyčios varpus vienas jų tuomečio Palemono parapijos klebono ir bažnyčios statytojo kun. K. Juknevičiaus SDB iniciatyva pavadintas Elenos Spirgevičiūtės vardu. Ant jo užrašyta: „Mergelės kankinės Elenos Spirgevičiūtės šlovės pradžiai pažymėti.“ Vieną šviesiausių savo mokinių nuolat prisimena ir Kauno „Saulės“ gimnazijos bendruomenė: organizuojami renginiai jai atminti, organizuota paroda Elenos gimimo 80-mečio ir žūties 60-mečio jubiliejams paminėti.
Elena Spirgevičiūtė – Dievo valiai atsidavusi mergina – gali daug pagelbėti sekuliarizacijos horizontuose vis labiau pasiklystančiam žmogui. Jos pavyzdys mums rodo, kad iš tiesų prasminga savo paprastą, kasdienį gyvenimą gyventi tiesiog Kristumi.
Apie malones, gautas Elenos Spirgevičiūtės užtarimu, kviečiame informuoti Kauno arkivyskupijos kuriją.
Parengė kun. teol. lic. Nerijus Pipiras
