01
11 /
2017
XVIII–XIX amžiai, kai gyveno kunigas Ignacas Štachas, – istorinių negandų, dvasinio pakrikimo laikas. Mūsų tautiečiai pergyveno Abiejų Tautų Respublikos padalijimo kataklizmus, pajuto, ką reiškia caro priespauda. Dvarininkai pelnėsi iš nelaimių ir bėdų, dažnai net skatindami savo valstiečių girtuoklystę. Ko gero, čia tiktų pasakymas, kad nugirdytą tautą lengviau valdyti. Lengviau valdyti, nes tauta nebemato vilties… Šiame straipsnyje pasakosime apie dar vieną Dievo dovaną, duotą tada, kai jos labiausiai reikėjo. Kunigas Ignacas Štachas…
Ignacas Štachas gimė 1797 metų spalio 9 dieną Varnių miestelyje, kilmingoje Andriaus ir Petronėlės šeimoje. Būsimojo kunigo tėvą Andrių Štachą, medicinos mokslų daktarą, į Žemaičių vyskupijos centrą – Varnius – dar 1795 metais iš Vilniaus gubernijos pasikvietė vyskupas Steponas Jonas Giedraitis. Varniuose Andrius Štachas buvo kunigų seminarijos gydytojas, vėliau išrinktas miestelio burmistru. Ignacas Štachas mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, kurią baigęs 1824 metais ilgą laiką ėjo Varnių katedros vikaro pareigas. Vadovavo prie katedros veikusiai mokyklai, ėjo Žemaičių vyskupijos vicekanclerio pareigas. Dirbdamas vicekancleriu, sutvarkė vyskupijos archyvą. Svarbi detalė atsiskleidžia iš Ignaco Štacho testamento: jis tuo metu gana didelius pinigus – 100 rublių – paliko Varnių kunigų seminarijai. Šis žmogus rūpinosi jaunosios kartos auklėjimu ir mokslinimu. Dar ir šiandien jo užtarimo prašo moksleiviai ir studentai, ypatingai prieš egzaminus ir kitokius išbandymus. Kunigas Ignacas Štachas pasižymėjo ir kaip blaivybės apaštalas. Žmonėms išgyvenant negandų laikus, nykstant vilčiai, o dvarininkams pelnantis iš tautos nelaimių, šio kunigo gyvenamuoju laikotarpiu labai plačiai plito girtuoklystė. Susipažinęs su airių kunigo Teobaldo Matju OFM Cap idėjomis, kunigas Ignacas Štachas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo steigti blaivybės brolijas. Jis kartu su Šiaulėnų parapijos klebonu Augustinu Kybartu siekdami išvaduoti savo parapijiečius iš dvasinės vergovės 1846 metais pradėjo registruoti žmones, pasižadančius saikingai vartoti alkoholį. Po kelerių metų katalikų blaivybės brolijų įstatus suredagavo Vokietijos provincijos Breslau vyskupas kardinolas Melhiljoras Dypenbrokas. 1851 metų vasarą juos patvirtino ir popiežius Pijus IX. Tai suaktyvino blaivybės judėjimą visoje Europoje. Netrukus į jį įsitraukė ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Tačiau būdinga tai, kad šis judėjimas dviejų pasišventusių kunigų dėka praktiškai jau buvo pradėtas. Kunigas Ignacas Štachas nesulaukė istorinio Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus laiško, parašyto 1858 metų spalio 11 dieną, kuriuo vyskupas kreipiasi į dvasininkus ir ragina įvesti blaivybę visoje Žemaičių vyskupijoje. Kunigas Štachas mirė 1854 metų spalio 28 dieną. Dar ir šiandien kunigo užtarimo meldžia tie, kurie trokšta išsivaduoti iš priklausomybės nuo alkoholio. Liaudyje tarsi legenda sklando pasakojimas, kad 1908 metais vienai girtuokliaujančio vyro žmonai prisisapnavęs kunigas Ignacas Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Moteris taip ir padariusi, o vyras nustojo gerti. Prie šio kunigo kapo sustoja ir jaunuoliai, meldžiantys išminties per egzaminus, o Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Povilo šventoriuje dar ošia šio kunigo klebonavimo šioje bažnyčioje metais sodinti medžiai [1].
Kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos byla Šiaulių vyskupijoje pradėta 2016 metų spalio 30 dieną. Apie šio Dievo tarno užtarimu gautąsias malones kviečiame informuoti Šiaulių vyskupijos kuriją.
[1] Plg.Romaneckienė I. Dievo tarno kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos byla Šiaulių vyskupijoje.
Parengė
kun. teol. lic. Nerijus Pipiras
